Valstybė turi veikti ne tada, kai problema jau tapo krize, bet tuomet, kai dar įmanoma sumažinti jos tikimybę ir mastą. Ši nuostata jungia pagrindines Seimo nario ir TS-LKD frakcijos seniūno Lauryno Kaščiūno mintis apie darbo migraciją, integraciją, visuomenės pasirengimą gynybai ir ilgalaikių politinių sprendimų tęstinumą.
Pokalbyje su Sergejumi Maslovu Kaščiūnas šias temas vertino per nacionalinio saugumo prizmę. Jo požiūriu, Lietuva dėl geografinės padėties, demografinių iššūkių ir ribotų valstybės išteklių negali sau leisti vien reaguoti į jau įvykusius pokyčius. Vis dėlto išankstiniai saugikliai turi būti pagrįsti konkrečiais rodikliais, o ne vien blogiausiais kitų valstybių scenarijais.
Prevencija prieš krizę
Kaščiūnas kritiškai vertina politinį argumentą, kad sprendimų nereikia, kol problema dar nėra aiškiai matoma. Jo teigimu, politikos užduotis kaip tik yra numatyti galimas pasekmes ir įdiegti saugiklius anksčiau, negu jų kaina tampa pernelyg didelė.
Tokią logiką jis taiko ir migracijai, ir valstybės gynybai. Abiem atvejais politikas kalba apie ribotą laiką pasirengti: migracijos sistemoje reikia kontroliuoti srautus ir kurti integracijos taisykles, o gynyboje – iš anksto mokyti žmones, stiprinti infrastruktūrą ir formuoti rezervą.
Šis požiūris savaime neatsako, kokios priemonės yra proporcingos. Prevencine politika galima vadinti ir duomenimis pagrįstą planavimą, ir pernelyg plačius ribojimus, paremtus vien prielaidomis. Todėl svarbu vertinti ne tik politiko įvardytą riziką, bet ir tai, ar siūlomas sprendimas tiesiogiai ją mažina.
Migracijos saugikliai, anot Kaščiūno, vėlavo
Kalbėdamas apie ankstesnę Seimo kadenciją, kai TS-LKD vadovavo valdančiajai koalicijai, Kaščiūnas pripažino, kad darbo migracijos srautai augo greičiau, negu buvo stiprinama jų kontrolė. Jis teigė frakcijoje siūlęs daugiau ribojimų, tačiau tokia pozicija nesulaukusi pakankamos paramos.
„Galbūt reikėjo padaryti bent metais anksčiau, gal net dvejais anksčiau“, – sakė politikas apie užsieniečių įdarbinimo kvotos ir kitų saugiklių įvedimą. Jis taip pat pripažino verslo interesų įtaką: darbdaviai politikams nuolat aiškino, kad Lietuvos darbo rinkoje nepavyksta rasti pakankamai vietos darbuotojų.
Kaščiūnas pateikė žuvies perdirbimo įmonės Raseinių rajone pavyzdį. Pasak jo, įmonės vadovė pasakojo negalinti pasikliauti dalimi vietos darbuotojų, nes šie įsidarbina tik sezonui. Tai vienos darbdavės Kaščiūnui išsakytas vertinimas, o ne visos Lietuvos darbo rinkos vaizdas. Darbuotojų trūkumą skirtinguose regionuose ir sektoriuose gali lemti atlyginimai, darbo sąlygos, susisiekimas, kvalifikacija bei demografinė padėtis.
Politikas pripažįsta, kad Lietuvos ekonomikai tam tikras darbuotojų iš užsienio skaičius reikalingas. Jo kritika nukreipta ne prieš bet kokią migraciją, o prieš modelį, kuriame atvykimas tampa pagrindine priemone darbo jėgos ir demografiniam trūkumui kompensuoti.
Ką parodo kvota ir ko neparodo statistika
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2026 metais patvirtinta 24 706 užsieniečių įdarbinimo kvota. Ji taikoma naujai darbo pagrindu į Lietuvą atvykstantiems trečiųjų šalių piliečiams.
Kvotai pasibaigus leidimas vis dar gali būti išduodamas, jeigu užsieniečiui mokamas nustatytą ribą viršijantis atlyginimas arba jo profesija priskiriama aukštą pridėtinę vertę kuriančioms. Įstatymai taip pat numato galimybę tam tikromis sąlygomis nustatyti papildomą kvotą. Vadinasi, skelbiamas skaičius nėra absoliuti visų darbo pagrindu išduodamų leidimų riba.
2026 metų pradžioje galiojančius laikinus leidimus gyventi darbo pagrindu turėjo apie 99,6 tūkst. trečiųjų šalių piliečių. Migracijos departamento liepos 1 dienos duomenimis, tokių leidimų buvo 105 424.
Šis padidėjimas neleidžia tiesiogiai teigti, kad kvota nesuveikė. Galiojančių leidimų skaičius yra konkrečiu metu Lietuvoje gyvenančių žmonių likutis: jis apima iki 2026 metų atvykusius darbuotojus, pratęstus leidimus ir asmenis, kuriems gali būti taikomos išimtys. Kvota reguliuoja naujų atvykimų srautą, todėl jos poveikiui vertinti reikėtų atskirų duomenų apie pirmą kartą darbo pagrindu išduotus leidimus, kvotos panaudojimo tempą, išvykimus ir taikytas išimtis.
Ta pati atsarga būtina vertinant bendrą užsieniečių skaičių. Liepos 1 dieną galiojančius dokumentus gyventi Lietuvoje turėjo 222 425 užsieniečiai, tačiau ši grupė apima karo pabėgėlius iš Ukrainos, studentus, šeimų susijungimo atvejus, Europos Sąjungos piliečius ir kitais pagrindais atvykusius žmones. Bendro rodiklio negalima naudoti kaip vien darbo migracijos politikos rezultato.
Integraciją jis laiko saugumo politikos dalimi
Kaščiūnas siūlo aiškiau atskirti laikiną darbą nuo ilgalaikio įsikūrimo. Jo požiūriu, atvykimas konkrečiam projektui neturėtų automatiškai tapti nuolatiniu gyvenimu Lietuvoje, o norintys pasilikti ilgesniam laikui turėtų parodyti pastangas integruotis.
Vienu svarbiausių kriterijų politikas laiko lietuvių kalbos mokėjimą. Jo vertinimu, kalba padeda žmogui savarankiškai bendrauti su institucijomis, dalyvauti visuomenės gyvenime ir mažina uždarų, tarpusavyje menkai susijusių bendruomenių formavimosi tikimybę.
Kalbos žinios yra svarbi integracijos dalis, bet ne vienintelė. Net ir kalbą išmokęs žmogus gali patirti socialinę atskirtį, prastas darbo sąlygas ar diskriminaciją. Todėl reikalavimai atvykėliams turėtų būti derinami su prieinamais kursais, aiškiomis taisyklėmis, darbdavių atsakomybe ir savivaldybių pasirengimu priimti naujus gyventojus.
Pokalbyje Kaščiūnas rėmėsi Švedijos ir kitų Vakarų Europos šalių patirtimi, siekdamas parodyti galimas segregacijos ir nusikalstamumo rizikas. Tokie pavyzdžiai gali būti naudingi kaip perspėjimas, tačiau jų negalima tiesiogiai perkelti Lietuvai. Saugumo padėtį lemia ne vien migrantų skaičius ar kilmė, bet ir miestų planavimas, būsto politika, švietimas, socialinė atskirtis, šešėlinė darbo rinka bei policijos gebėjimai.
Taip pat būtina atskirti teisėtą darbo migraciją, prieglobsčio prašymus, neteisėtą sienos kirtimą ir priešiškų valstybių keliamas žvalgybos grėsmes. Šios problemos gali persidengti, tačiau joms taikomi skirtingi įstatymai ir reikalingos skirtingos priemonės.
Pasirengimas gynybai prasideda iki karo
Tą pačią išankstinio pasirengimo logiką Kaščiūnas taiko kariniam saugumui. Jis ragina gyventojus nelaukti tiesioginės krizės ir iš anksto pasirinkti savo vaidmenį valstybės gynyboje – jungtis prie Lietuvos šaulių sąjungos, Krašto apsaugos savanorių pajėgų, komendantūrų ar kitų pasirengimo formų.
Politiko teigimu, žmonių baimę mažina ne vien patikinimai, kad Lietuvą gins sąjungininkai, bet konkretūs įgūdžiai ir aiškus veiksmų planas. Žmogus turėtų žinoti, kur vykti, kaip pasirūpinti šeima, kam suteikti pagalbą ir kokią užduotį galėtų atlikti valstybės masto krizės metu.
„NATO gins tada, kai pats ginsiesi“, – pokalbyje sakė Kaščiūnas. Ši frazė nėra teisinė kolektyvinės gynybos sąlyga: NATO sutarties 5 straipsnyje įtvirtinta sąjungininkų pareiga padėti užpultai valstybei. Tačiau Šiaurės Atlanto sutarties 3 straipsnis numato, kad kiekviena narė turi nuolat stiprinti individualų ir kolektyvinį gebėjimą atremti ginkluotą užpuolimą.
NATO civilinį pasirengimą vadina svarbia kolektyvinės gynybos atrama. Kariuomenė priklauso nuo veikiančio transporto, ryšių, energijos, medicinos ir kitų civilinių paslaugų, todėl nacionalinis atsparumas nėra vien kariškių užduotis.
Kaščiūnas šį principą sieja ir su vietine gynybos pramone. Jo požiūriu, krizės metu valstybė negali pasikliauti vien galimybe greitai nusipirkti ginkluotės užsienyje. Bent dalį kritinių pajėgumų – nuo dronų iki jų valdymo ir atnaujinimo – Lietuva turi gebėti kurti bei prižiūrėti pati.
Ilgalaikiams sprendimams reikia tęstinumo
Gynybos infrastruktūra, migracijos sistema ir visuomenės mokymas negali būti kuriami tik vienai kadencijai. Valdžios keičiasi greičiau, negu pastatomos karinės bazės, parengiami specialistai ar pasimato integracijos politikos rezultatai.
Kaščiūnas teigė esantis pasirengęs remti ir politinių konkurentų pasiūlymus, jeigu jie, jo vertinimu, stiprina valstybės saugumą. Jis politikos oponentą atskiria nuo priešo: su oponentu galima ginčytis ir konkuruoti, bet kartu susitarti dėl sprendimų, kurie turi išlikti pasikeitus valdžiai.
Tokio tęstinumo ypač reikia srityse, kuriose klaidos išryškėja tik po kelerių metų. Migracijos taisyklių poveikis priklauso nuo darbo rinkos, integracijos ir demografijos pokyčių, o gynybos pajėgumai kuriami dešimtmečiams. Kas ketverius metus iš naujo keičiama kryptis silpnintų tiek institucijų darbą, tiek visuomenės pasitikėjimą.
Prevencijos riba – duomenys ir proporcingumas
Kaščiūno siūlomas valstybės pasirengimo modelis remiasi ankstyvais saugikliais, aiškesnėmis pareigomis ir gyventojų įsitraukimu. Jo stiprybė – raginimas nelaukti, kol problemos taps nevaldomos. Silpnoji vieta atsiranda tada, kai skirtingos migracijos formos sujungiamos į vieną grėsmės pasakojimą arba užsienio šalių problemos pateikiamos kaip neišvengiama Lietuvos ateitis.
Prevencija veikia tuomet, kai politika geba tiksliai įvardyti riziką, pasirinkti jai tinkamą priemonę ir vėliau pamatuoti rezultatą. Darbo migracijos kvotą reikia vertinti pagal naujų atvykimų srautą, integraciją – pagal kalbos, švietimo, užimtumo ir socialinius rodiklius, o pasirengimą gynybai – pagal realius kariuomenės bei civilinių institucijų pajėgumus.
Valstybės pasirengimas nėra vien griežtesni įstatymai. Tai ir institucijų gebėjimas rinkti duomenis, pripažinti ankstesnes klaidas, paaiškinti visuomenei sprendimų ribas bei išlaikyti kryptį ilgiau negu trunka viena politinė kadencija.