2013 m. birželio pradžioje pasaulis sužinojo ne apie vieną slaptą pasiklausymo operaciją, o apie ištisą skaitmeninės žvalgybos architektūrą. Buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros rangovas Edwardas Snowdenas Honkonge perdavė žurnalistams įslaptintus dokumentus, o birželio 9-ąją viešai prisipažino esąs jų šaltinis.
Jo istorija vėliau buvo perpasakota filmuose, knygose ir interneto vaizdo įrašuose, todėl dokumentuoti faktai neretai susiliejo su dramatizuotomis scenomis. Tačiau tikroji istorijos reikšmė ir be pagražinimų išlieka didelė: atskleidimai parodė, kaip lengvai technologijos, kurtos tiksliniam žvalgybos darbui, gali tapti masinio duomenų rinkimo infrastruktūra.
Kas buvo atskleista 2013 metais
Pirmoji didelė publikacija pasirodė 2013 m. birželio 5 d. „The Guardian“ paviešino slapto teismo nutartį, pagal kurią telekomunikacijų bendrovė „Verizon“ turėjo kasdien perduoti JAV Nacionalinio saugumo agentūrai milijonų skambučių metaduomenis. Tai nebuvo pokalbių įrašai, tačiau duomenys rodė, kas kam skambino, kada, kiek laiko truko ryšys ir kokiais numeriais buvo naudojamasi.
Po dienos buvo atskleista PRISM programa. Ankstyvosiose publikacijose ji apibūdinta kaip galimybė gauti duomenis iš didžiųjų technologijų bendrovių sistemų, tačiau įmonės neigė suteikusios žvalgybai neribotą tiesioginę prieigą prie savo serverių. Vėliau JAV institucijos aiškino, kad vadinamasis „downstream“, anksčiau vadintas PRISM, rinkimas vykdomas su paslaugų teikėjų pagalba pagal teisines direktyvas. NSA ir Nacionalinės žvalgybos direktoriaus biuro pareiškimas patvirtino, kad bendrovių pagalba buvo privaloma pagal įstatymą.
Kita dalis buvo „upstream“ rinkimas: interneto komunikacijos buvo gaunamos iš pagrindinių ryšio kanalų, kuriais keliauja pasaulinis srautas. Pati NSA vėliau pripažino, kad pagal FISA 702 straipsnį interneto duomenis rinko dviem būdais – „downstream“ ir „upstream“.
Ne universalus mygtukas, bet milžiniška paieškos sistema
Populiariose Snowdeno istorijos versijose žvalgybos darbuotojas dažnai vaizduojamas kaip žmogus, galintis įvesti bet kurio asmens vardą ir iškart pamatyti visą jo gyvenimą – žinutes, nuotraukas, kamerą ir mikrofoną. Nutekinti dokumentai iš tiesų atskleidė galingus paieškos bei analizės įrankius, tarp jų XKeyscore, tačiau teiginys, kad kiekvienas darbuotojas galėjo be jokių procedūrų stebėti bet kurį žmogų realiuoju laiku, būtų per platus.
Problema buvo ne viena stebuklinga programa. Ji slypėjo mastelyje, skirtingų duomenų šaltinių sujungime, slaptose teisinėse interpretacijose ir ribotoje išorinėje kontrolėje. Net kai sistema formaliai skirta užsienio taikiniams, joje gali atsidurti su jais bendravusių JAV gyventojų duomenys. JAV žvalgybos institucijos nurodo, kad 702 straipsnis leidžia taikyti stebėjimą ne JAV asmenims už šalies ribų, o atsitiktinai surinktai amerikiečių informacijai turi būti taikomos mažinimo ir paieškos taisyklės. Privatumo gynėjai jau daugelį metų ginčija, ar šių saugiklių pakanka.
Slaptas teismas ir priežiūros ribos
Užsienio žvalgybos stebėjimo teismas, dažniausiai vadinamas FISA teismu, buvo įsteigtas 1978 m. Jis nagrinėja vyriausybės prašymus dėl elektroninio stebėjimo ir kitų žvalgybos priemonių. Oficialiame teismo apraše pabrėžiama, kad jo veikla skirta užsienio žvalgybos tikslams.
Kritika kyla dėl pačios procedūros: didžioji dalis darbo vyksta neviešai, o pradiniame etape savo argumentus paprastai pateikia tik vyriausybė. Po Snowdeno atskleidimų padaugėjo viešinamų sprendimų, atsirado galimybė sudėtingose bylose skirti nepriklausomus teismo bičiulius, tačiau sistema tebėra sunkiai matoma visuomenei. Todėl skaičius, kiek prašymų patvirtinta ar pakeista, neatsako į svarbiausią klausimą – ar teismas gauna pakankamai priešingų argumentų, kad galėtų realiai patikrinti valdžios poziciją.
Ką pakeitė Snowdeno atskleidimai
2015 m. priimtas USA FREEDOM Act pakeitė telefonų metaduomenų programą: NSA nebeturėjo savo duomenų bazėje masiškai kaupti visų JAV skambučių įrašų, o užklausos turėjo būti siejamos su konkretesniais atrankos kriterijais. Vėliau federalinis apeliacinis teismas konstatavo, kad ankstesnė masinio rinkimo programa neatitiko įstatymo, kuriuo buvo grindžiama. ACLU apžvelgtoje 2015 m. nutartyje teismas nurodė, kad Patriot Act 215 straipsnis neleido tokio plataus amerikiečių skambučių duomenų rinkimo.
Vis dėlto viena programa nėra visa sistema. FISA 702 straipsnis, kuriuo grindžiamas dalies tarptautinių komunikacijų rinkimas, liko vienu svarbiausių JAV žvalgybos įrankių ir nuolatiniu ginčų objektu. 2026 m. birželį jo įstatyminis galiojimas baigėsi Kongresui nesusitarus dėl naujo pratęsimo, tačiau anksčiau teismo patvirtintos metinės sertifikacijos leidžia daliai veiklos tęstis. „Reuters“ apžvalga rodo, kad ginčas tebesisuka apie tą pačią ašį: žvalgyba programą vadina būtina saugumui, o kritikai reikalauja teismo orderio, kai ieškoma amerikiečių komunikacijų.
Nuo valstybinio sekimo iki duomenų ekonomikos
Snowdeno dokumentai daugiausia kalbėjo apie valstybės žvalgybą. Tačiau per kitą dešimtmetį privatumo diskusijos persikėlė ir į komercines platformas. Socialiniai tinklai, vaizdo paslaugos, reklamos tinklai, duomenų brokeriai ir programėlių kūrėjai renka informaciją ne tik apie tai, ką žmogus sąmoningai paskelbia, bet ir apie įrenginį, naudojimo laiką, vietą, veiksmų seką bei sąveiką su reklama.
2024 m. JAV Federalinė prekybos komisija, ištyrusi didžiųjų socialinių ir vaizdo platformų praktiką, padarė išvadą, kad bendrovės rinko didelius duomenų kiekius iš daugelio šaltinių, ilgai juos saugojo ir naudojo reklamos bei kitais komerciniais tikslais. FTC ataskaitoje ši praktika apibūdinta kaip platus vartotojų stebėjimas, lydimas silpnų privatumo kontrolės priemonių.
Tai nėra tas pats, kas valstybės žvalgybos programa. Bendrovės paprastai veikia pagal sutikimų, paslaugų sąlygų ir reklamos rinkos modelį, o valstybės turi įstatymais suteiktas prievartos galias. Vis dėlto abu pasauliai susijungia, kai valdžios institucijos reikalauja platformų duomenų, perka informaciją iš brokerių arba įpareigoja paslaugų teikėjus padėti vykdyti stebėjimą.
Kodėl reklama kartais atrodo skaitanti mintis
Įspūdis, kad telefonas „išgirdo“ pokalbį ir iškart parodė reklamą, nebūtinai reiškia nuolatinį slapto mikrofono klausymąsi. Dažnai pakanka kitų signalų: vietos, bendro belaidžio tinklo, ankstesnių paieškų, draugų elgesio, pirkinių istorijos, naršymo sekos ir žmonių, panašių į konkretų vartotoją, veiksmų. Reklamos sistema neprivalo žinoti tikslios minties – jai užtenka apskaičiuoti tikimybę.
Būtent čia duomenų rinkimas tampa elgesio prognozavimu. Modeliai grupuoja žmones pagal interesus ir tikėtinus veiksmus, o platformos išbando, kuris turinys ilgiau išlaiko dėmesį ar dažniau paskatina paspausti. Tokios išvados nėra neklystančios, tačiau jos vertingos reklamos rinkai, nes veikia dideliu mastu.
Cambridge Analytica skandalas parodė, kaip socialinių tinklų duomenys gali būti naudojami politiniam profiliavimui ir tikslinėms žinutėms. Tačiau būtų nepagrįsta vien šiai bendrovei priskirti konkrečių rinkimų rezultatą. Jungtinės Karalystės duomenų apsaugos institucijos tyrimas apėmė platformas, duomenų brokerius, analitikos įmones ir politines partijas, o pats skandalas tapo platesnės problemos – nepermatomo politinio mikrotikslinimo – simboliu.
Ar įmanoma išeiti iš sekimo sistemos
Visiškai išnykti iš šiuolaikinės skaitmeninės infrastruktūros daugumai žmonių nerealu. Telefonai jungiasi prie ryšio bokštų, paslaugoms reikia paskyrų, o bankai, darbdaviai ir valstybės institucijos tvarko asmens duomenis. Realistiškesnis tikslas – mažinti bereikalingą rinkimą ir apsunkinti duomenų sujungimą.
Praktiniai žingsniai nėra egzotiški: peržiūrėti programėlių leidimus, išjungti nereikalingą vietos istoriją, riboti reklamos personalizavimą, naudoti atnaujintus įrenginius, patikimą ekrano užraktą ir galutinį šifravimą siūlančias ryšio priemones. Naršyklės apsauga nuo trečiųjų šalių sekimo taip pat sumažina dalį komercinio profiliavimo. „Electronic Frontier Foundation“ skaitmeninės savigynos gairės pabrėžia, kad priemones verta rinktis pagal konkretų grėsmių modelį, o ne pagal pažadą tapti visiškai nematomam.
Tačiau asmeniniai nustatymai negali pakeisti institucinių saugiklių. Žmogus negali vienas patikrinti slapto teismo sprendimų, priversti duomenų brokerių atskleisti visus pirkėjus ar įvertinti, kaip žvalgybos bazėse atliekamos paieškos. Tam reikia aiškių įstatymų, nepriklausomos priežiūros, viešų ataskaitų ir veiksmingų teisių gynimo priemonių.
Snowdeno paliktas klausimas
Po dokumentų paviešinimo Snowdenas iš Honkongo išskrido į Maskvą, kur, panaikinus jo JAV pasą, įstrigo oro uosto tranzito zonoje. Rusija vėliau suteikė jam prieglobstį, o 2022 m. – pilietybę. JAV 2013 m. jis buvo apkaltintas pagal Šnipinėjimo aktą ir dėl valstybės turto vagystės. JAV Teisingumo departamento chronologijoje nurodoma, kad kaltinimai pateikti birželio 14 d.
Snowdeno vertinimas iki šiol priklauso nuo to, kas laikoma svarbiau: įslaptintos informacijos apsauga ar visuomenės teisė žinoti apie jos vardu vykdomą masinį stebėjimą. Jo kritikai pabrėžia žalą žvalgybos metodams, rėmėjai – demokratinės kontrolės stoką ir viešąjį interesą.
Tačiau svarbiausias jo atskleidimų palikimas nėra vien paties Snowdeno biografija. Tai klausimas, kurį technologijos nuolat grąžina nauja forma: kiek duomenų valstybė ar bendrovė gali surinkti vien todėl, kad tai techniškai įmanoma, ir kas turi teisę nuspręsti, kada ši galimybė tampa piktnaudžiavimu?
