Vyresnis žmogus atsako trumpai, nebesidomi naujovėmis, į aplinkinių entuziazmą žvelgia su ironija. Iš šalies lengva nuspręsti, kad jis pats pasirinko būti nepatenkintas. Toks vertinimas patogus, nes sudėtingą gyvenimo istoriją paverčia charakterio yda: esą tereikėtų pakeisti požiūrį.
Arthur Schopenhauer su tuo veikiausiai nesutiktų. Jo pesimizmas kartėlį aiškintų ne kaip paprastą blogą nuotaiką, o kaip susidūrimą tarp jaunystėje susiformavusių lūkesčių ir gyvenimo, kuris jų neišpildo. Tačiau šiuolaikiniai senėjimo tyrimai kartu perspėja: ši filosofinė diagnozė gali paaiškinti dalį patirties, bet ji neaprašo visų vyresnių žmonių.
Jaunystės pažadai ir pakilusi uždanga
Esė rinkinyje Studies in Pessimism Schopenhauer jaunystę lygino su laukimu teatre prieš prasidedant spektakliui. Kol uždanga nenuleista, ateitis atrodo plati: joje telpa prasmingas darbas, meilė, namai, kelionės, pripažinimas ir įsitikinimas, kad svarbiausi dalykai dar tik nutiks.
Ši viltis nėra naivi vien blogąja prasme. Ji skatina pradėti, rizikuoti, kurti santykius ir planuoti. Tačiau joje slypi ir pavojingas sandoris: žmogus ima tikėti, kad laimė yra būsena, kurią galima galutinai pasiekti. Reikia tik rasti tinkamą žmogų, darbą, miestą ar gyvenimo būdą.
Metams bėgant ateitis trumpėja, o praeitis ilgėja. Gyvenimas vis mažiau vertinamas pagal galimybes ir vis labiau – pagal rezultatą. Kai pažadai nesutampa su patirtimi, nusivylimas gali virsti jausmu, kad žmogus buvo apgautas.
Valia ir nepasotinamas noras
Schopenhauer filosofijos centre yra akla, neracionali „valia“ – nuolatinis postūmis norėti, siekti ir išlikti. Stanfordo filosofijos enciklopedija jo požiūrį apibendrina kaip pasaulį, kuriame individas pasmerktas trokšti daugiau, negu gali turėti, todėl kasdienybę lydi frustracija.
Norimas dalykas, kol jo neturime, atrodo galintis pakeisti gyvenimą. Jį gavus palengvėja, tačiau neilgam: naujumas nusitrina, o dėmesys persikelia į kitą trūkumą. Pirmoji meilė, pirmas automobilis ar pirmas savarankiškas būstas dažnai įsimena ne todėl, kad vėlesnės patirtys būtinai prastesnės, bet todėl, kad pirmą kartą jos atveria visiškai naują tikrovę. Kartojant patirtį nuostaba silpnėja, nors noras ją susigrąžinti gali likti.
Čia ir gimsta kartėlio mechanizmas: žmogus daug kartų vykdo tą patį pažadą – „kai gausiu tai, pagaliau būsiu patenkintas“ – ir daug kartų pamato, kad pasitenkinimas laikinas. Schopenhauer tai vaizdavo kaip mugės triuką, kuris veikia pirmą kartą, bet praranda galią, kai žiūrovas jau žino, kaip jis atliekamas.
Kodėl skausmas gali sverti daugiau
Schopenhauer teigė, kad skausmas pats primena apie savo buvimą, o malonumas dažnai tėra trumpas palengvėjimas, kai nutyla poreikis. Ši mintis sąmoningai radikali. Ji leidžia suprasti, kodėl žmogus gali turėti daugybę gerų prisiminimų ir vis tiek jausti, kad vienas praradimas, išdavystė, liga ar ilgas nesaugumo laikotarpis juos nustelbia.
Senstant daugėja ne tik prisiminimų, bet ir negrįžtamų netekčių. Kai kurių santykių nebeįmanoma atkurti, kai kurių galimybių – pakartoti. Kūno ribos tampa aiškesnės, o laiko likutis nebeatrodo abstraktus. Žmogui, ilgai gyvenusiam su skausmu ar nusivylimu, raginimas „būti pozityviam“ gali skambėti ne kaip pagalba, o kaip atsisakymas išgirsti.
Vis dėlto iš to neplaukia, kad kančia automatiškai daro žmogų išmintingą ar kad kiekvienas kartus elgesys pateisinamas. Skausmas paaiškina, bet neatšaukia atsakomybės už tai, kaip elgiamės su kitais.
Amžius nebūtinai blogina savijautą
Schopenhauer pateikia galingą gyvenimo nusivylimo metaforą, tačiau empiriniai duomenys nepatvirtina paprastos formulės „kuo vyresnis, tuo nelaimingesnis“. Dešimtmetį trukusiame emocinės patirties tyrime, kuriame dalyvavo 18–94 metų suaugusieji, senėjimas buvo siejamas su didesniu emociniu stabilumu, geresne bendra savijauta ir gebėjimu vienu metu patirti tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas.
Socioemocinio selektyvumo teorija šį paradoksą aiškina taip: žmogui aiškiau suvokiant, kad laikas ribotas, prioritetai keičiasi. Tolimi pažadai ir statuso varžybos gali prarasti dalį svarbos, o artimi santykiai, prasminga veikla ir dabarties kokybė – įgyti daugiau svorio. Šios teorijos apžvalgoje pabrėžiama, kad artėjančios gyvenimo ribos nebūtinai slopina gerovę: jos gali paskatinti atsirinkti tai, kas emociškai svarbiausia.
Taigi vyresnio žmogaus santūrumas nebūtinai reiškia, kad jis „baigė su gyvenimu“. Jis gali mažiau domėtis naujumu, bet labiau vertinti patikimumą; rečiau ieškoti naujų pažinčių, bet daugiau investuoti į artimus žmones. Iš šalies tai kartais klaidingai palaikoma uždarumu.
Kas gali slypėti už kartėlio
Kai niūrumas iš tiesų gilėja, priežasčių verta ieškoti ne vien filosofijoje. Pasaulio sveikatos organizacija nurodo, kad vyresnių žmonių psichikos sveikatą veikia per visą gyvenimą susikaupusios patirtys, gedulas, sumažėjusios pajamos ar prasmės jausmas išėjus į pensiją, prastėjanti sveikata, vienišumas, socialinė izoliacija ir diskriminacija dėl amžiaus.
Tai svarbi korekcija įpročiui kartėlį laikyti vien asmeniniu pasirinkimu. Žmogus, praradęs partnerį, mobilumą, profesinį vaidmenį ir kasdienį bendravimą, susiduria ne su viena „neigiama mintimi“, o su keliomis realiomis netektimis iš karto. Jei aplinka dar ir elgiasi taip, tarsi jo nuomonė nebesvarbi, atsiribojimas gali būti gynyba, o ne įgimtas nemalonumas.
Ilgai trunkantis irzlumas, beviltiškumas, energijos stoka ar susidomėjimo anksčiau mėgta veikla praradimas gali būti depresijos požymiai. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai pabrėžia, kad depresija nėra normali senėjimo dalis ir gali būti gydoma. Todėl ryškų žmogaus pasikeitimą verta vertinti ne kaip „blogą būdą“, o kaip galimą signalą, kad jam reikia sveikatos priežiūros ir konkrečios paramos.
Nuo kartėlio iki atjautos
Schopenhauer pesimizmas nebūtinai baigiasi panieka gyvenimui. Jo etikoje bendras pažeidžiamumas tampa atjautos pagrindu: kitas žmogus nėra konkurentas, kuriam tiesiog blogiau sekasi „mąstyti pozityviai“, bet toks pat trokštantis, prarandantis ir kenčiantis asmuo.
Todėl į kartų žmogų galima žvelgti dviem akimis vienu metu. Viena mato jo atsakomybę – skausmas nesuteikia teisės žeminti ar skaudinti kitų. Kita mato istoriją, kurios nežinome: neišsipildžiusius lūkesčius, gedulą, ligą, vienatvę, nusivylimą savimi ar pasauliu.
Gyvenimas galbūt netampa objektyviai blogesnis vien dėl to, kad žmogus sensta. Keičiasi atskaitos taškas. Jaunystėje matome tai, kas dar gali nutikti; vėliau – ir tai, kas jau nebeįvyks. Vienus šis aiškumas sukietina. Kitus jis išmoko atsirinkti, atleisti ir labiau branginti tai, kas liko. Schopenhauer paaiškina pirmąjį kelią, tačiau jis nėra vienintelis.
