Ar galima tapti sėkmingam neturint pinigų, ryšių, diplomo, turto ir gero starto? Provokuojantis atsakymas būtų vienas žodis – įžūlumas. Jis žada greitą kelią: kol kuklus žmogus dar taiso savo darbą, drąsesnis jau pristato idėją, prašo finansavimo ar derasi dėl geresnių sąlygų.
Tokioje mintyje yra dalis tiesos, tačiau pats žodis klaidina. Įžūlumas dažnai reiškia kitų ribų nepaisymą, nepagrįstą pranašumo jausmą ar norą gauti daugiau, nei gali pagrįsti. Kur kas tikslesnė sąvoka – asertyvumas. Tai gebėjimas kalbėti tiesiai, ginti savo interesus ir imtis iniciatyvos, neperžengiant kito žmogaus orumo.
Kas iš tiesų yra „mandagus įžūlumas“
Asertyvus žmogus nesėdi tyliai tikėdamasis, kad jo darbą kas nors pastebės. Jis pats įvardija, ką padarė, ko nori ir ką gali pasiūlyti. Tačiau nuo agresyvaus žmogaus jį skiria vienas esminis dalykas: savo vertės jis nekuria menkindamas kitus.
Amerikos psichologų asociacijos publikacijoje apie asertyvumą ši laikysena apibūdinama kaip gebėjimas išsakyti poreikius ir klausti tiesiai, užuot pasitraukus, užsisklendus ar puolus pašnekovą. Praktikoje tai gali būti paprastas sakinys: „Noriu suprasti, ką konkrečiai turėčiau pakeisti“, o ne tylus susitaikymas ar piktas atsakymas.
Todėl mandagus įžūlumas nėra leidimas elgtis nemandagiai. Tai veikiau vidinis leidimas būti matomam: kandidatuoti į pareigas, paprašyti didesnio atlygio, pasakyti, kad užduoties terminas nerealus, pristatyti dar neidealų sumanymą ar pripažinti, kad su sprendimu nesutinki.
Savivertė nėra kainos lipdukas
Saviugdos kalboje žmogaus savivertė neretai lyginama su kaina, kurią jis pats sau nustato. Metafora įsimenama, bet turi ribų: žmogaus vertė nėra rinkos pasiūlymas, o profesinė vertė nėra tas pats, kas bendras santykis su savimi.
Nuolatinis savęs menkinimas, baimė bandyti, sunkumas priimti komplimentus ar polinkis kiekvieną atsisakymą laikyti asmenine katastrofa gali rodyti silpną pasitikėjimą savimi. Jungtinės Karalystės nacionalinė sveikatos tarnyba pažymi, kad ilgai trunkanti žema savivertė gali skatinti vengti socialinių situacijų ir naujų iššūkių, o toks vengimas savo ruožtu palaiko tą pačią problemą.
Dar XIX amžiaus pabaigoje amerikiečių psichologas ir filosofas Williamas Jamesas pasiūlė savivertę aiškinti kaip santykį tarp pasiektų rezultatų ir žmogaus pretenzijų arba lūkesčių. Jo 1890 metų veikale „Psichologijos principai“ ši idėja net užrašyta formule. Tai svarbi psichologijos istorijos dalis, bet ne šiuolaikinė diagnostinė lygtis: žmogaus savijautą veikia kur kas daugiau aplinkybių nei vien pasiekimų ir lūkesčių balansas.
Sveikesnis tikslas – ne nuolat jaustis išskirtiniam, o gana tiksliai matyti save. Tai reiškia pripažinti stiprybes, neignoruoti trūkumų ir nesutapatinti vienos klaidos su visa savo asmenybe.
Pasitikėjimas dažnai atsiranda po veiksmo
Žmonės neretai laukia momento, kai pagaliau jausis visiškai pasirengę: turės daugiau žinių, geresnį portfolio, sklandžiau kalbės užsienio kalba ar nebejaus nerimo. Toks momentas gali ir neateiti. Pasitikėjimas dažnai nėra būtina veiksmo sąlyga – jis tampa pakartotų veiksmų pasekme.
Tai nereiškia, kad reikia apsimesti mokant tai, ko nemoki. Veiksmingesnė strategija – imtis šiek tiek sudėtingesnės užduoties, aiškiai įvardyti, kur dar reikės pagalbos, ir vėliau įvertinti rezultatą. Tyrimuose asertyvumo mokymas dažnai siejamas su geresne saviverte ir psichologine savijauta, nors poveikis priklauso nuo grupės, mokymo būdo ir aplinkybių. Vienas tokių darbų skelbiamas JAV Nacionalinės medicinos bibliotekos duomenų bazėje.
Penki būdai treniruoti asertyvumą
1. Vykdyti sau duotus pažadus
Pasitikėjimą savimi silpnina ne vien kitų kritika. Jį ardo ir nuolatinė patirtis, kad savo sprendimų nepaisome: žadame paskambinti, pabaigti užduotį ar sutvarkyti dokumentus, bet vis atidedame. Pradėti verta nuo mažų, patikrinamų pažadų. Ne tam, kad taptume produktyvumo mašinomis, o kad mūsų pačių žodis įgytų svorį.
2. Surinkti pasiekimų įrodymus
Atnaujintas gyvenimo aprašymas ar portfolio reikalingas ne vien darbdaviui. Jis padeda atskirti miglotą savęs vertinimą nuo konkrečių faktų. Kokias problemas išsprendėte? Ką išmokote? Ką užbaigėte? Kas pasikeitė dėl jūsų darbo? Tinka ne vien apdovanojimai ar dideli projektai – svarbūs ir mažesni rezultatai, kuriuos galima aiškiai paaiškinti.
3. Mokytis pasakyti „ne“
Asertyvus atsisakymas nėra ilgas pasiteisinimas. Dažnai pakanka ramiai įvardyti ribą ir, kai įmanoma, pasiūlyti alternatyvą: „Šiandien to padaryti negaliu, bet galiu grįžti prie užduoties ketvirtadienį.“ Toks atsakymas gali nuvilti kitą žmogų, tačiau laikinas nepatogumas nėra tas pats, kas nepagarba.
4. Kritikuoti veiksmą, o ne žmogų
„Ataskaitoje trūksta duomenų apie išlaidas“ yra naudinga pastaba. „Ši ataskaita beviltiška“ – emocinis nuosprendis, nepadedantis suprasti, ką taisyti. Mandagus tiesumas reikalauja konkretumo: įvardyti problemą, jos poveikį ir laukiamą pakeitimą.
5. Patikrinti blogiausią scenarijų
Klausimas „kas blogiausia gali nutikti?“ padeda tik tada, kai atsakoma sąžiningai. Kartais blogiausia pasekmė iš tiesų nedidelė: idėja bus atmesta, pokalbis taps nepatogus, teks pataisyti klaidą. Kitais atvejais rizika gali būti rimta, todėl neužtenka numoti ranka. Reikia įvertinti, kaip sumažinti žalą, kokios kompetencijos trūksta ir kieno patarimo verta paprašyti.
Kur baigiasi drąsa ir prasideda saviapgaulė
Teiginys, kad sėkmę pasiekia ne talentingiausi, o tie, kurie pirmi išdrįsta pasirodyti, yra pernelyg absoliutus. Matomumas padeda, tačiau jis nepakeičia gebėjimų, darbo, aplinkybių ir kartais paprasčiausios sėkmės. Be to, galimybės nėra vienodai prieinamos visiems: pinigai, ryšiai, sveikata, diskriminacija ar šeimos įsipareigojimai realiai veikia žmogaus pasirinkimus.
Pasitikėjimas tampa pavojingas, kai žmogus nustoja tikrinti prielaidas ir ignoruoja grįžtamąjį ryšį. JAV Nacionalinio biotechnologijų informacijos centro apžvalgoje per didelis pasitikėjimas aptariamas kaip šališkumas, dėl kurio žmonės gali pernelyg siaurai vertinti neapibrėžtumą ir klaidingai manyti, kad jų prognozės tikslesnės, nei yra iš tikrųjų.
Gera ambicija skamba ne „aš tikrai geriausias“, o „manau, kad galiu tai padaryti, štai kuo remiuosi ir štai ko dar turiu išmokti“. Tokia laikysena palieka vietos ir drąsai, ir realybės patikrai.
Kaip tai atrodo darbe
Profesinėje aplinkoje asertyvumas dažniausiai pasireiškia ne dideliais gestais. Tai gebėjimas pasiruošus paprašyti atlygio peržiūros, pristatyti savo indėlį, savanoriškai prisiimti atsakomybę už aiškiai apibrėžtą užduotį, užduoti nepatogų klausimą susitikime ar pranešti, kad dabartinis darbo krūvis kelia riziką rezultatui.
Čia svarbi antroji sakinio dalis: pareiškimą turi sekti veiksmas. Žmogus gali garsiai pristatyti idėją, tačiau pasitikėjimą sukuria tik tai, ar jis laikosi susitarimų, reaguoja į pastabas ir prisiima atsakomybę už klaidas. Iniciatyva atveria galimybę; kompetencija ir patikimumas lemia, ar ji liks atvira.
Nebūtina tapti įžūliam
Naudingiausia provokuojančio raginimo „būk įžūlesnis“ dalis yra leidimas nelaukti tobulo pasirengimo. Galima pradėti kalbėti aiškiau, prašyti to, ko reikia, ir neatsiprašinėti už kiekvieną savo poreikį.
Tačiau tikslas nėra užsiauginti storesnę odą ir nustoti girdėti kitus. Brandus pasitikėjimas leidžia vienu metu laikyti dvi mintis: mano interesai yra svarbūs, ir kitų žmonių ribos taip pat svarbios. Būtent ši pusiausvyra atskiria asertyvumą nuo įžūlumo.
