1941 m. birželio 22-osios rytą George’as Orwellas dienoraštyje užrašė, kad Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą. Britanijoje šis posūkis buvo sutiktas su viltimi: Rytų frontas galėjo susilpninti nacistinę Vokietiją. Tačiau rašytojas neskubėjo daryti išvadų. Tos dienos įraše jis svarstė, ar sovietai iš tiesų pajėgs rimtai priešintis, o vėlesniuose užrašuose skeptiškai vertino abiejų pusių skelbiamus milžiniškus sunaikintos technikos skaičius.
Ši laikysena — remti kovą su nacizmu, bet nepriimti karo meto pasakojimų nekritiškai — padeda suprasti paskutinį Orwello gyvenimo dešimtmetį. Jo tikrasis vardas buvo Ericas Arthuras Blairas, tačiau literatūroje jis jau seniai buvo žinomas George’o Orwello slapyvardžiu. Iki karo jis buvo patyręs kolonijinę tarnybą Birmoje, skurdą Paryžiuje ir Londone, pramoninių Anglijos miestų nelygybę bei Ispanijos pilietinio karo smurtą. Antrasis pasaulinis karas šias patirtis sujungė į vieną klausimą: kas nutinka visuomenei, kai valdžia ima kontroliuoti ne tik veiksmus, bet ir kalbą, atmintį bei faktų reikšmę?
Nuo pacifizmo iki paramos karui
Po Ispanijos pilietinio karo Orwellas nepasitikėjo skambiais pažadais kovoti už laisvę. Jis savo akimis matė, kaip kairiųjų stovyklos viduje propaganda ir politiniai susidorojimai gali būti nukreipti prieš buvusius sąjungininkus. Vis dėlto 1939 m. rugpjūtį pasirašytas nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos nepuolimo paktas galutinai sugriovė jo viltį, kad karo bus galima išvengti.
Orwellas vėliau rašė, kad karo išvakarėse suprato esąs patriotas ir neketinąs veikti prieš savo šalį. Tai nebuvo besąlygiškas pritarimas britų valdžiai. Jo pozicijoje vienu metu tilpo du dalykai: įsitikinimas, kad nacizmą būtina nugalėti, ir baimė, kad demokratinės valstybės, vykdydamos karą, taip pat gali priprasti prie cenzūros, sekimo bei patogaus melo.
Dėl silpnos sveikatos į kariuomenę rašytojas nepateko, tačiau prisidėjo prie vietos savigynos ir 1941–1943 m. dirbo BBC Rytų tarnyboje. BBC istoriniuose dokumentuose jis įvardijamas kaip laidų rengėjas, kūręs turinį užsienio auditorijai, pirmiausia Indijai.
BBC ir propagandos mechanizmas
Darbas radijuje suteikė Orwellui galimybę iš arti pamatyti, kaip institucija atrenka žinias, formuoja temas ir pritaiko kalbą politiniams tikslams. Didžioji Britanija kovojo už išlikimą, o transliacijos turėjo atsverti Vokietijos ir Japonijos informacinę įtaką. Vis dėlto rašytojui vis sunkiau sekėsi suderinti tarnybą su savo nuostata, kad politinė kalba neturi pakeisti tiesos.
1943 m. jis iš BBC pasitraukė ir grįžo prie žurnalistikos bei literatūros. Karo metų patirtis nebuvo vienintelis būsimos Tiesos ministerijos modelis, tačiau biurokratinė aplinka, informacijos filtravimas ir pareiga kalbėti institucijos vardu aiškiai papildė jo vaizduotę. „1984-uosiuose“ ši logika pasiekė kraštutinumą: dokumentai taisomi taip, kad vakarykštė valdžios versija niekada neprieštarautų šiandieninei.
Orwellą ypač domino ne paprastas melas, o sistema, kuri reikalauja nuolat keisti įsitikinimus ir kartu apsimesti, kad niekas nepasikeitė. Jo esė apie literatūros laisvę ir politinę kalbą rodo, kad pavojų jis matė ne tik oficialiuose draudimuose. Esė „Spaudos laisvė“ Orwellas rašė apie savanorišką cenzūrą: leidėjų ir redaktorių polinkį nutylėti nepatogias temas net tada, kai valdžia tiesiogiai to nereikalauja.
„Gyvulių ūkis“ ir revoliucijos išdavystė
„Gyvulių ūkio“ sumanymas suteikė Orwellui formą, kurios jis ieškojo: sudėtingą politinę istoriją buvo galima papasakoti kaip aiškią pasakėčią. Ūkio gyvuliai nuverčia žmones, tikėdamiesi išsivaduoti iš išnaudojimo, tačiau valdžią palaipsniui pasisavina kiaulės. Revoliucijos principai keičiami, kalba prisitaiko prie naujų privilegijų, o smurtas pateikiamas kaip būtina bendrojo gėrio sąlyga.
Knygos ryšys su Rusijos revoliucija ir Stalino diktatūra nėra vien vėlesnė interpretacija. Personažų ir įvykių paralelės sąmoningos: Napoleonas siejamas su Stalinu, Snieguolis — su Levu Trockiu, o darbštus arklys Bokseris įkūnija žmones, kurių lojalumu sistema naudojasi iki išsekimo. Tačiau pasakėčios taikinys platesnis už pavienių istorinių veikėjų atpažinimą. Orwellui rūpėjo pats procesas, kai išlaisvinimo kalba tampa naujos hierarchijos įrankiu.
Rankraštį jis užbaigė 1944 m., kai Sovietų Sąjunga buvo svarbi Didžiosios Britanijos sąjungininkė kare prieš Vokietiją. Keli leidėjai knygos atsisakė, nes atvira stalinizmo satyra tuo metu atrodė politiškai nepatogi. Orwellas šią aplinką aptarė numatytoje pratarmėje, kurioje perspėjo, kad idėjos gali būti nutildytos ne vien valstybės įsakymu, bet ir viešosios nuomonės spaudimu.
„Gyvulių ūkis“ Didžiojoje Britanijoje pasirodė 1945 m. rugpjūtį, jau pasibaigus karui Europoje ir sparčiai vėstant Vakarų bei Sovietų Sąjungos santykiams. Politinis klimatas staiga tapo palankesnis knygai, kuri dar prieš metus leidėjams atrodė pernelyg rizikinga. Ši publikavimo istorija pati priminė vieną Orwello temų: priimtinos tiesos ribas dažnai nustato ne faktų pasikeitimas, o politinis momentas.
„1984-ieji“ ir valdžios kova dėl tikrovės
„1984-ieji“ buvo parašyti po karo, tačiau jų pasaulis išaugo iš karo metų Londono: bombardavimų nuniokoti namai, normuojamas maistas, pilkos įstaigos, nuolatiniai pranešimai apie priešą. Prie šio vaizdo prisidėjo fašizmo ir stalinizmo praktikos, Orwello patirtis BBC, Ispanijos karo propaganda bei svarstymai apie tai, kaip moderni valstybė gali panaudoti masinę komunikaciją.
Romano centre — ne technologija savaime, o valdžios pretenzija nuspręsti, kas yra tikra. Vinstonas Smitas dirba Tiesos ministerijoje ir taiso ankstesnius dokumentus pagal naujausią Partijos liniją. Jeigu sąjungininkas tampa priešu, archyvai turi rodyti, kad jis priešu buvo visada. Jeigu prognozė nepasitvirtina, praeitis pataisoma taip, kad valdžia vėl atrodytų neklystanti.
Iš čia kilo sąvokos, peržengusios romano ribas: Didysis Brolis, minčių policija, naujakalbė, dvejamintė ir 101-asis kambarys. Orwello fondo pristatyme romanas apibūdinamas kaip totalitarizmo satyra, parodanti modernių politinių sistemų galią formuoti žmogaus gyvenimą ir mąstymą.
Vis dėlto knygos nederėtų sutraukti į paprastą teiginį, kad Orwellas „numatė ateitį“, ar paversti ją vienos ideologinės stovyklos manifestu. Jis liko demokratinio socializmo šalininkas ir aiškino, kad romanas nėra puolimas prieš socializmą ar tuometę britų Leiboristų vyriausybę. Pasirinkęs Angliją veiksmo vieta, rašytojas norėjo parodyti, kad totalitarinio mąstymo užuomazgos gali atsirasti bet kur. Orwello fondas primena, kad tokį paaiškinimą teko paskelbti jau pirmiesiems skaitytojams pradėjus romaną naudoti siaurose politinėse kovose.
Paskutinis romanas prieš ligą
Asmeninis Orwello gyvenimas tuo metu byrėjo. 1945 m., jam dirbant karo korespondentu žemyninėje Europoje, per operaciją mirė jo žmona Eileen. Rašytojas liko auginti įvaikintą sūnų Richardą. Netrukus jis persikėlė į atokią Džuros salą Škotijos vakaruose, kur tikėjosi rasti ramybės darbui.
Ten sveikata sparčiai blogėjo. Orwellui buvo diagnozuota tuberkuliozė, o gydymas streptomicinu dėl stiprios nepageidaujamos reakcijos turėjo būti nutrauktas. Jo sūnus Richardas Blairas vėliau prisiminė, kad tėvas vis tiek atkakliai grįždavo prie rankraščio. Prisiminimuose apie Džuros salą paskutinio romano rašymas vaizduojamas kaip nuolatinė kova su silpstančiu kūnu ir atšiauriomis gyvenimo sąlygomis.
„1984-ieji“ buvo išleisti 1949 m. birželio 8 d. — likus kiek daugiau nei septyniems mėnesiams iki autoriaus mirties. Orwellas mirė 1950 m. sausio 21 d., būdamas 46-erių. Didžiulės tarptautinės romano sėkmės jis beveik nespėjo patirti.
Orwello paliktas klausimas
„Gyvulių ūkis“ ir „1984-ieji“ skiriasi forma, tačiau juos jungia tas pats konfliktas. Pirmojoje knygoje valdžia pasisavina revoliucijos pažadus; antrojoje ji mėgina pasisavinti pačią tikrovę. Abiem atvejais prievarta tampa tvaresnė tada, kai jai pradeda tarnauti kalba.
Orwellas nesiūlė patogios formulės, pagal kurią kiekvieną nepatinkantį politiką būtų galima pavadinti Didžiuoju Broliu. Jo kūriniai reikalauja tikslesnio klausimo: kas kontroliuoja informaciją, kaip keičiama žodžių reikšmė, kieno atmintis ištrinama ir kodėl visuomenė sutinka su akivaizdžiais prieštaravimais?
Būtent todėl šios knygos išliko gyvos ilgiau nei politinės aplinkybės, kuriomis jos buvo parašytos. Jos nėra pranašysčių rinkinys. Tai literatūriniai tyrimai apie valdžios gebėjimą paversti melą kasdienybe — ir apie žmogaus pastangą išsaugoti teisę į faktus, atmintį bei savarankišką sprendimą.