Kodėl nesaugus maistas kartais pasiekia parduotuves – ir kaip jis pašalinamas

Silkė, skumbrė, vištienos šlaunelės, mėsos gaminiai, kūdikiams skirtas maistas. Kai per kelias savaites pasirodo keli pranešimai apie atšaukiamus produktus, natūraliai kyla klausimas: jeigu maistas kontroliuojamas, kodėl apie pavojų kartais sužinome tik tada, kai prekė jau buvo parduotuvėje?

Trumpas atsakymas – todėl, kad maisto saugos sistema nėra vartai, pro kuriuos kiekviena produkto partija praeina laboratorinį egzaminą prieš patekdama į lentyną. Tai kelių sluoksnių sistema: verslo savikontrolė, valstybiniai patikrinimai, mėginių tyrimai, importo kontrolė, vartotojų pranešimai ir visos Europos Sąjungos perspėjimų tinklas.

Ji nesukuria nulinės rizikos. Jos tikslas – riziką sumažinti, pavojingą produktą kuo greičiau aptikti ir, kai reikia, atsekti iki konkrečios partijos bei pašalinti.

175 atvejai jau buvo rinkoje – bet šį skaičių lengva suprasti klaidingai

VMVT LRT pateiktais duomenimis, iki rugsėjo 2 d. šiemet buvo paskelbtas 231 pranešimas apie nesaugius produktus. 175 atvejais produktai jau buvo išplatinti rinkoje.

Iki rugsėjo 8-osios bendras paskelbtų pranešimų skaičius padidėjo iki 234. Palyginimui, VMVT skelbia, kad per visus 2025 metus tokių pranešimų buvo 311, 2024 m. – 333.

Tačiau iš 175 skaičiaus negalima apskaičiuoti, kokia dalis viso Lietuvoje parduodamo maisto yra nesaugi. Čia vardiklis yra ne milijonai per metus parduodamų maisto pakuočių ir net ne visos pagamintos partijos, o jau nustatyti ir užregistruoti nesaugių produktų atvejai.

Be to, produkto patekimas į rinką savaime nereiškia, kad valstybinė kontrolė jį pražiopsojo. Dalis problemų nustatoma būtent rinkos kontrolės metu – paėmus mėginį iš jau platinamo produkto. Kiti atvejai paaiškėja gamintojo savikontrolėje, iš vartotojo skundo arba gavus perspėjimą iš kitos ES šalies.

Kodėl prieš pardavimą neištiriama kiekviena partija?

Intuityviai saugiausia atrodytų tokia sistema: pagaminama vištienos, žuvies ar kūdikių maisto partija, laboratorija ją patikrina ir tik gavus gerą rezultatą produktas išvažiuoja į parduotuves.

Praktiškai taip neveikia visa maisto rinka. VMVT nurodo, kad oficiali kontrolė gali apimti patikrinimus, mėginių ėmimą ir analizę, dokumentų, higienos bei pačių įmonių kontrolės sistemų tikrinimą. Patikrinimai vykdomi skirtinguose gamybos, perdirbimo ir platinimo etapuose.

Pirminė teisinė atsakomybė už saugų maistą tenka pačiam verslui. Gamintojas ar kitas maisto grandinės dalyvis turi kontroliuoti savo procesus, tiekėjus, temperatūrą, higieną ir produkto atsekamumą bei taikyti jo veiklai tinkamą savikontrolės sistemą.

Laboratoriniai tyrimai yra viena šios sistemos dalių, tačiau VMVT pabrėžia: tai nereiškia, kad prieš pateikiant rinkai laboratorijoje turi būti ištirta kiekviena partija. Kontrolė parenkama atsižvelgiant į produkto ir veiklos riziką bei konkrečius teisės aktų reikalavimus.

Valstybiniai planiniai patikrinimai taip pat orientuojami pagal riziką. Vertinama įmonės veikla, produktų pobūdis, gamybos apimtis, ankstesni pažeidimai ir tai, kaip patikimai veikia jos savikontrolė. Greta jų atliekami ir neplaniniai patikrinimai.

Kodėl pranešimuose taip dažnai matome vištieną, mėsą ir žuvį?

Iki rugsėjo 2 d. daugiausia pranešimų buvo susiję su paukštiena ir paukštienos gaminiais – 60. Didžioji jų dalis, VMVT duomenimis, buvo susijusi su Salmonella genties bakterijomis.

Dar 35 pranešimai buvo susiję su kita mėsa ir jos gaminiais. Čia tarp dažniau nustatomų mikrobiologinių pavojų buvo salmonelės ir Listeria monocytogenes. Vaisių ir daržovių grupėje užregistruoti 25 pranešimai, tačiau ten problema dažniau buvo pesticidų likučiai, o ne bakterijos.

Skiriasi ir pačių rizikų pobūdis. Salmonelės dažnai siejamos su žalia paukštiena, todėl tinkamas terminis apdorojimas gali riziką smarkiai sumažinti. Listerijos ypač aktualios paruoštiems vartoti produktams, laikomiems šaldytuve, nes Listeria monocytogenes gali daugintis ir esant žemai, šaldymo temperatūrai.

Nuo 2026 m. liepos 1 d. ES pradėti taikyti griežtesni Listeria monocytogenes kontrolės reikalavimai daliai paruoštų vartoti produktų. Todėl dažnesnis šios bakterijos paminėjimas viešojoje erdvėje gali būti susijęs ir su intensyvesne kontrole, o ne vien su didesniu realios taršos paplitimu.

Kūdikių maisto perspėjimas dar nereiškia, kad produktas buvo Lietuvoje

Kūdikiams skirtas maistas suprantamai sulaukia ypatingo dėmesio. Tačiau ir čia svarbu skaityti ne vien antraštę.

2026 m. balandį VMVT perspėjo apie Austrijoje tirtą atvejį, kai „HiPP“ morkų ir bulvių tyrės stiklainyje buvo nustatyta žiurkių nuodų medžiaga ir įtartas tyčinis užteršimas. Tarnyba kartu aiškiai nurodė neturinti informacijos, kad galimai užteršti produktai būtų patekę į Lietuvos rinką.

Toks pranešimas atlieka prevencinę funkciją, bet jo negalima skaičiuoti kaip įrodymo, kad pavojinga kūdikių tyrė buvo pardavinėjama Lietuvoje.

Kas nutinka, kai problema jau nustatyta?

Tuomet svarbiausia tampa ne visas produkto pavadinimas, o jo atsekamumas – pirmiausia konkreti partija.

Jeigu nustatoma, kad produktas nesaugus, jo tiekimas stabdomas. Aiškinamasi, kas jį pagamino ar importavo, kas gavo konkrečią partiją ir į kokias parduotuves ar sandėlius ji iškeliavo.

VMVT aiškina, kad rinkos kontrolės metu nustatyti nesaugūs produktai toliau nebeparduodami. Jau parduoti produktai gali būti surenkami iš rinkos, sunaikinami, grąžinami tiekėjui ar tvarkomi kitu teisėtu būdu.

Jeigu produktą jau galėjo nusipirkti vartotojai, skelbiamas atšaukimas. Informacija pateikiama VMVT kanalais, ją turi viešinti ir rinkos dalyviai. Vartotojui sudaroma galimybė produktą grąžinti.

Nustačius nesaugų vienos partijos mėginį, nebūtina laboratorijoje gaudyti kiekvienos tos partijos pakuotės. VMVT nurodo, kad saugumo sumetimais gali būti atšaukiama visa gamybos partija.

Problema Italijoje ar Vokietijoje per kelias valstybes gali pasiekti ir Lietuvą

Šiuolaikinėje maisto prekyboje vien Lietuvos kontrolės neužtenka. Tas pats gaminys gali būti pagamintas vienoje valstybėje, supakuotas kitoje ir parduodamas keliose ES šalyse.

Tam veikia ES skubių pranešimų apie nesaugų maistą ir pašarus sistema RASFF. Kai vienos šalies institucija nustato rimtą riziką, informacija perduodama kitoms valstybėms. Lietuvoje tuomet tikrinama, ar konkreti partija čia pateko ir kas ją gavo.

RASFF taip pat registruoja atvejus, kai rizikinga siunta sustabdoma ties ES išorine siena ir į rinką apskritai nepatenka. Tai yra kita svarbi detalė, kurią pranešimų statistika gali paslėpti: ne kiekvienas aptiktas nesaugus produktas buvo parduotuvės lentynoje.

Kodėl gali atrodyti, kad nesaugaus maisto atvejų – daugiau?

Naujausi duomenys aiškaus šuolio nepatvirtina. 2022 m. buvo paskelbti 292 pranešimai apie nesaugius produktus, 2023 m. – 256, 2024 m. – 333, o 2025 m. – 311. Iki 2026 m. rugsėjo 8 d. jų buvo 234.

Didesnį tokių atvejų matomumo įspūdį gali kurti tai, kad tas pats atšaukimas viešinamas keliais kanalais – VMVT sistemoje, prekybos tinklo svetainėje, socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje. Kelios publikacijos ar pranešimai todėl nebūtinai reiškia kelis skirtingus incidentus.

Be to, „nesaugus produktas“ nėra vien salmonelėmis užkrėsta mėsa. Priežastimi gali būti listerijos, pesticidų likučiai, cheminė ar fizinė tarša, nedeklaruotas alergenas, neleistina medžiaga ar kitas sveikatai reikšmingas neatitikimas.

Ką daryti pirkėjui, pamačius pranešimą apie atšaukimą?

Pirmiausia nereikia išmesti visų to paties pavadinimo produktų. Patikrinkite partijos numerį, tinkamumo vartoti terminą, gamintoją ir kitus pranešime nurodytus identifikavimo duomenis.

Aktualūs pranešimai skelbiami VMVT RASFF švieslentėje. Jei jūsų turimas produktas sutampa su atšaukiama partija, jo nevartokite ir vadovaukitės nurodymu grąžinti jį į prekybos vietą.

Taigi nesaugūs produktai iki parduotuvių ir vartotojų kartais patenka – oficiali statistika to neslepia. Tačiau pats atšaukimas nėra įrodymas, kad visa maisto saugos sistema neveikia. Priešingai, jis yra ta sistemos dalis, kuri įsijungia tada, kai rizikos nepavyko pašalinti ankstesniame etape arba ji paaiškėjo jau produktui esant rinkoje.

Teisingiausias klausimas todėl nėra, ar įmanoma garantuoti, kad į lentyną niekada nepateks nė viena probleminė pakuotė. Masinėje maisto grandinėje tokios absoliučios garantijos nėra. Svarbiau, kaip greitai problema aptinkama, ar galima atsekti konkrečią partiją ir ar ji iš rinkos pašalinama anksčiau, nei sukelia didesnę žalą.