Kodėl vienas daiktas staiga tampa geidžiamas tūkstančiams žmonių? Kodėl karjera, kuri vakar atrodė visai neįdomi, ima traukti tada, kai ją sėkmingai kuria pažįstamas? Ir kodėl kartais labiausiai pavydime ne milijardieriui ar pasaulinei žvaigždei, o žmogui, kuris gyvena tame pačiame mieste ir, regis, yra vos keliais žingsniais priekyje?
Vieną galimą atsakymą dar XX amžiuje pasiūlė prancūzų mąstytojas René Girard. Jo mimetinio troškimo teorija remiasi mintimi, kad žmogus mokosi iš kitų ne tik elgesio. Mes galime perimti ir pačius troškimus – iš kitų suprasti, kas verta dėmesio, ko verta siekti ir kokį gyvenimą laikyti sėkmingu.
Esmė
Esmė
René Girard mimetinio troškimo teorija padeda suprasti, kaip kiti žmonės ir socialiniai tinklai formuoja mūsų norus, ambicijas ir pavydą.
- Troškimą gali suformuoti kitas žmogus Girard teigė, kad tarp žmogaus ir jo trokštamo objekto dažnai atsiranda trečias elementas – modelis, kurio norus, pasirinkimus ar gyvenimo būdą pradedame mėgdžioti.
- Artimiausi modeliai lengviausiai tampa varžovais Tolimą garsenybę galima ramiai idealizuoti, tačiau panašaus amžiaus kolega, pažįstamas ar nedidelis nuomonės formuotojas gali atrodyti kaip tiesioginis konkurentas dėl statuso, pripažinimo ar gyvenimo būdo.
- Socialiniai tinklai išplečia palyginimų lauką Algoritminės rekomendacijos leidžia nuolat stebėti žmones, kurių karjera, kūnas, pajamos ar kasdienybė atrodo pasiekiami. Tai nereiškia, kad socialiniai tinklai savaime žalingi, tačiau intensyvus socialinis lyginimasis kai kuriems žmonėms gali būti problemiškas.
- Tikslas nėra tapti visiškai nepriklausomam nuo kitų Praktiškesnis kelias – sąmoningiau rinktis, kieno pavyzdžiai mus veikia, ir tikrinti savo tikslus pagal vertybes, o ne vien pagal tai, ką galima lengvai palyginti: pinigus, statusą, išvaizdą ar pasiekimus.
Troškimas nėra tiesi linija
Kasdien apie norus dažnai galvojame paprastai: yra žmogus ir yra jo trokštamas objektas. Norime tam tikro darbo, automobilio, kūno, partnerio, kelionės ar finansinio rezultato todėl, kad tas dalykas mums atrodo vertingas.
Girard siūlė į šią schemą įtraukti trečią veikėją – modelį arba mediatorių. Būtent kitas žmogus gali parodyti, kad tam tikras objektas apskritai vertas troškimo. Internet Encyclopedia of Philosophy Girard teorijos apžvalgoje ši logika apibūdinama kaip mimetinis troškimas: žmogus imituoja ne vien kito elgesį, bet ir jo norus.
Ši mintis padeda paaiškinti reiškinius nuo mados iki vartojimo. Kolekcinis žaislas, riboto leidimo drabužis ar kitas statuso objektas nebūtinai tampa geidžiamas tik dėl savo praktinių savybių. Jo vertę gali padidinti tai, kad jo nori grupė, su kuria siekiame tapatintis.
Tačiau Girard teorija apima daugiau nei prekes. Tas pats mechanizmas gali veikti renkantis profesiją, gyvenamąją vietą, santykių idealą ar net tai, ką laikome prasmingu gyvenimu. Kartais trokštame ne vien to, ką turi kitas žmogus. Troškimo objektas tampa simboliu gyvenimo būdo arba savybių, kurias tam žmogui priskiriame.
Kai modelis tampa varžovu
Girard skyrė išorinę ir vidinę mediaciją. Išorinės mediacijos atveju modelis yra pakankamai tolimas, kad reali konkurencija su juo beveik neįmanoma. Istorinė asmenybė, legendinis sportininkas ar pasaulinio masto atlikėjas gali įkvėpti, tačiau dauguma žmonių nesijaučia tiesiogiai su jais besivaržantys dėl tos pačios vietos.
Vidinė mediacija kitokia. Čia modelis priklauso tam pačiam arba bent jau įsivaizduojamai pasiekiamam pasauliui: tai gali būti bendramokslis, kolega, brolis, sesuo, kaimynas ar panašioje srityje dirbantis žmogus. Atstumas tarp modelio ir stebėtojo sumažėja, todėl mėgdžiojimas lengviau virsta konkurencija.
Girard požiūriu, paradoksas paprastas: kuo labiau du žmonės ima norėti tų pačių dalykų, tuo didesnė tikimybė, kad modelis taps kliūtimi. Žmogus, iš kurio išmokome ko nors trokšti, ilgainiui gali tapti tuo, kuriam pavydime.
Tai padeda suprasti, kodėl kartais emociškai stipriau veikia ne nepasiekiama garsenybė, o žmogus su keliais tūkstančiais sekėjų, panašia profesija ar gyvenantis tame pačiame mieste. Jo gyvenimas atrodo pakankamai artimas, kad būtų galima pasakyti: „Aš irgi galėčiau taip gyventi.“ Būtent čia įkvėpimas gali nepastebimai pereiti į savęs vertinimą per konkurenciją.
Socialiniai tinklai pakeitė palyginimo mastą
Didžiąją žmonijos istorijos dalį socialinių modelių ratas buvo santykinai ribotas. Šiandien telefonas per kelias minutes gali parodyti šimtus žmonių, kurių gyvenimo fragmentai pritaikyti mūsų interesams: jų karjeras, namus, sporto rutiną, keliones, vakarienes, santykius ir vartojamus produktus.
Tai nereiškia, kad algoritmas tiesiogiai nusprendžia, ko žmogus privalo norėti. Tačiau rekomendacijų sistemos smarkiai padidina potencialių modelių skaičių ir kartojimosi dažnį. Žmogus gali nuolat matyti tuos pačius estetikos, sėkmės ar gyvenimo būdo signalus, net jei jų sąmoningai neieškojo.
Čia verta vengti kategoriškų teiginių, kad socialiniai tinklai savaime „sugadina“ psichikos sveikatą. Tyrimų vaizdas sudėtingesnis. American Psychological Association rekomendacijose paauglių socialinių tinklų naudojimui pabrėžiama, kad poveikis priklauso nuo žmogaus, turinio ir naudojimo būdo. Organizacija kartu rekomenduoja riboti socialinį lyginimąsi, ypač su išvaizda susijusiame turinyje.
JAV visuomenės sveikatos tarnyba savo apžvalgoje apie socialinius tinklus ir jaunimo psichikos sveikatą taip pat nurodo ir galimą naudą, ir rizikas bei pažymi, kad vis dar trūksta žinių, leidžiančių vienodai vertinti visus vartotojus.
Girard teorija šių tyrimų nepakeičia ir nėra klinikinis socialinių tinklų poveikio modelis. Vis dėlto ji suteikia naudingą interpretacinį rėmą vienam skaitmeninės aplinkos bruožui: internete lengviau nei bet kada nuolat stebėti žmones, pagal kuriuos matuojame savo gyvenimą.
Priešinga kryptis nebūtinai reiškia laisvę
Supratus mimetinį mechanizmą kyla pagunda tiesiog daryti priešingai nei dauguma. Jei visi siekia prestižinės karjeros, galima ją atmesti. Jei visi demonstruoja vartojimą, galima idealizuoti minimalizmą. Jei miesto gyvenimas laikomas sėkmės ženklu, galima svajoti apie trobelę miške ar nuotolinį darbą tropikų saloje.
Tačiau opozicija pati savaime dar nėra nepriklausomybė. Jei sprendimas gimsta pirmiausia iš noro nebūti panašiam į tam tikrą grupę, ta grupė vis tiek lieka orientyru. Ji ir toliau padeda nustatyti kryptį – tik pasirenkamas priešingas ženklas.
Ši išvada nemaloni, nes reiškia, kad autentiškumo negalima pasiekti vien pakeitus vieną estetiką kita. Demonstratyvus vartojimas ir demonstratyvus vartojimo atsisakymas gali būti skirtingos tos pačios socialinio lyginimosi logikos formos.
Ar galima gyventi antimimetiškai?
Visiškai pašalinti kitų žmonių įtaką vargu ar realu. Žmogus mokosi kalbos, normų, elgesio ir vertinimo socialinėje aplinkoje. Net klausimą „ko aš iš tikrųjų noriu?“ užduodame naudodamiesi sąvokomis ir galimybėmis, kurias pažinome iš kitų.
Todėl praktiškesnis tikslas nėra tapti žmogumi be modelių. Naudingiau išmokti juos pastebėti ir sąmoningiau rinktis.
Pateiktoje mimetinio troškimo interpretacijoje siūloma dar viena kryptis: sprendimus tikrinti pagal aukštesnes vertybes – meilę, tiesą, mokymąsi, dėkingumą, tikėjimą ar kitą principą, kuris nėra vien socialinio statuso matas. Religiniai motyvai Girard kūryboje iš tiesų užima svarbią vietą, tačiau gyvenimo pagal „vertikalią transcendenciją“ praktinis receptas yra platesnė jo idėjų interpretacija, o ne neutrali visos mimetinės teorijos santrauka.
Vis dėlto pats principas gali būti pritaikytas ir sekuliariai. Užuot klausus „ar atrodysiu sėkmingas?“, galima klausti „ar šis pasirinkimas atitinka tai, ką laikau geru gyvenimu?“ Šie klausimai nėra stebuklinga apsauga nuo mėgdžiojimo, bet jie sukuria tarpą tarp impulso ir sprendimo.
Kaip patikrinti savo troškimus
Vienas praktiškiausių būdų – pažiūrėti ne tik į tikslą, bet ir į jo kilmę. Kai atsiranda stiprus noras pakeisti darbą, kūną, būstą ar gyvenimo būdą, galima savęs paklausti: kada šis dalykas tapo man svarbus? Kieno gyvenime jį dažniausiai matau? Ar norėčiau to paties, jei apie mano pasirinkimą niekas nesužinotų?
Naudinga ir sąmoninga informacinės aplinkos atranka. Jei tam tikros paskyros nuolat sukelia pavydą arba verčia vertinti save vien per pinigus, produktyvumą ar išvaizdą, atsiribojimas nuo jų nėra bandymas pabėgti nuo visų įtakų. Tai tiesiog sprendimas, kokiems modeliams suteikti vietos savo kasdienybėje.
Kitas žingsnis – rinktis modelius pagal konkrečias savybes, o ne idealizuoti visą žmogų. Galima mokytis iš vieno žmogaus profesinės disciplinos, iš kito – gebėjimo kurti santykius, iš trečio – intelektinio sąžiningumo, nepriskiriant nė vienam iš jų tobulo gyvenimo.
Galiausiai padeda priminimas apie ribotą laiką. Stoikų tradicijoje dažnai vartojama memento mori – mintis apie mirtingumą. Ji nebūtinai turi skambėti niūriai. Klausimas, kiek svarbus šiandieninis palyginimas atrodys ilgesnėje gyvenimo perspektyvoje, kartais leidžia sumažinti svetimos nuomonės svorį.
Laisvė prasideda nuo pastebėjimo
Mimetinio troškimo teorija nereiškia, kad kiekvienas mūsų noras yra netikras arba kad bet kokia kitų įtaka žalinga. Mėgdžiojimas yra ir mokymosi, kultūros bei bendradarbiavimo dalis. Problema prasideda tada, kai nepastebime, kas formuoja mūsų siekius, o svetimus vertinimo kriterijus priimame kaip savaime suprantamus.
Socialiniai tinklai šį klausimą padarė aštresnį, nes modelių dabar turime daugiau, jie arčiau ir juos matome dažniau. Tačiau pati dilema gerokai senesnė už išmanųjį telefoną: kiek mūsų gyvenimo kryptį lemia tai, ką iš tiesų vertiname, ir kiek – tai, ką vertingu išmokome laikyti stebėdami kitus?
Visiškai atsakyti į šį klausimą galbūt neįmanoma. Tačiau vien gebėjimas jį užduoti jau keičia santykį su troškimu. Užuot automatiškai bėgus paskui kitą tikslą, atsiranda galimybė bent trumpam sustoti ir patikrinti, kieno norą iš tikrųjų nešamės.
Komentarai