Giedrius Savickas apie skyrybų skausmą: „Dabar paspausčiau ranką“

Giedrius Savickas dažnai kalba taip, kad rimtesnė mintis suspėja pasislėpti tarp dviejų juokelių. Tačiau viešame pokalbyje Palangoje aktoriui iš auditorijos nuskambėjo klausimas, po kurio įprastas tempas trumpam pasikeitė: koks buvo stipriausias fizinis ar psichologinis skausmas jo gyvenime?

Savickas pirmiausia prisiminė vaikystę ir anksti patirtą tėvo netektį. Vėliau – santykių pabaigą, kuri tuo metu jam tapo didžiuliu sukrėtimu. Šiandien į tą patirtį jis žiūri visiškai kitaip.

„Dabar aš paspausčiau tam žmogui ranką, kuris mane paliko“, – sakė jis.

Tai nebuvo bandymas sumenkinti patirtą skausmą. Priešingai – Savickas pripažino, kad jo buvo labai daug. Tačiau prabėgus laikui jis sako supratęs ir savo paties vaidmenį tuometiniuose santykiuose.

Skausmas tapo atskaitos tašku

Kalbėdamas apie vaikystę, Savickas sakė mažas netekęs tėvo ir tik vėliau supratęs, kiek stipriai jo trūko. Savo vaikystę jis pavadino labai sunkia, tačiau kartu itin šiltai kalbėjo apie mamą ir brolį.

Pasak aktoriaus, mama niekada gyvenime ant jo nebuvo pakėlusi balso. Šį prisiminimą jis iškart palydėjo padėka šeimai – tarsi sąmoningai atskirdamas sunkias aplinkybes nuo artimiausių žmonių.

Kitas ryškus lūžis atėjo jau suaugus. Savickas prisiminė skyrybas su moterimi, kurios jam tuomet buvo labai skausmingos.

Tačiau šiandien jis savo ankstesnį save vertina gerokai kritiškiau. „Aš vietoj jo nebūčiau gyvenęs su manim tokio, koks aš buvau“, – sakė Savickas, kalbėdamas apie žmogų, kuris jį paliko.

Jo požiūriu, būtent ši patirtis privertė sustoti, susivokti ir pradėti kitą gyvenimo etapą. Todėl dabar žmogui, kurį kadaise galėjo sieti pirmiausia su skausmu, jis jaučia dėkingumą.

„Mano gyvenimas iš karto leido man susiprasti, pradėt naują etapą ir dabar taip gyvent“, – aiškino jis.

„Tu turi suprasti traumą“, bet ne ja teisintis

Pokalbis apie skausmą natūraliai pasisuko ir į traumų temą. Čia Savickas pasirinko jam būdingą tiesų toną: praeities patirtys, jo manymu, gali padėti suprasti savo elgesį, tačiau neturėtų automatiškai tapti pateisinimu tam, ką žmogus daro kitiems.

„Tu turi suprasti traumą. Tu turi suprasti, dėl ko tai įvyko“, – sakė jis.

Šioje vietoje Savicko pasakojimo esmė buvo ne psichologinė teorija, o asmeninė išvada. Jis nesistengė paneigti savo sunkios vaikystės ar skaudžių santykių patirčių, tačiau kartu nenorėjo jomis paaiškinti visko, kuo pats anksčiau buvo nepatenkintas.

Pažvelgęs atgal jis sako matantis žmogų, su kuriuo šiandien ir pats ne itin norėtų bendrauti. Skausmingas išsiskyrimas tapo ne galutiniu nuosprendžiu, o momentu, nuo kurio buvo galima atsispirti.

„Aišku, lengvai, bet su visokiais nuopuoliais. Bet tie nuopuoliai tai ir yra tam, kad būtų lengviau, nes kai yra labai sunku, po to lengviau“, – kalbėjo Savickas.

Apie žmoną: „Tokia dovana man“

Kontrastas tarp ankstesnių santykių ir dabartinio gyvenimo pokalbyje išryškėjo labai natūraliai. Kai kalba pasisuko apie meilę, Savickas apie žmoną kalbėjo be įprasto ironijos skydo.

„Mano žmona yra nuostabi. Jinai tokia dovana man, chebra, kad yra neįtikėtina“, – sakė jis.

Humoras netrukus grįžo, tačiau pati mintis liko paprasta: meilė jam nėra vien pasakymas, kad žmogų myli. Pokalbyje daug dėmesio teko kasdieniams, iš pirmo žvilgsnio nedideliems veiksmams – prisiminimui, kas kitam patinka, norui pradžiuginti, gebėjimui ne tik priimti santykį kaip savaime suprantamą.

Šiandieninis Savicko pasakojimas apie santykius dėl to įgauna kitą svorį. Jis pats dabartinę savo būseną sieja ir su tuo laikotarpiu, kuris kadaise atrodė kaip didžiulis praradimas.

Didžiausia baimė – ne metai, o pyktis

Paklaustas apie baimes, Savickas pirmiausia, žinoma, spėjo pajuokauti apie varles. Tačiau netrukus įvardijo daug rimtesnę baimę: pasenti taip, kad pradėtum pykti ant pasaulio, jaunų žmonių ir savo paties praeinančio laiko.

„Man svarbiausia nenukvakt ir nebūt piktam“, – sakė jis.

Savickas pasakojo sutikęs vyresnių aktorių, kuriems sunku priimti jaunesnių kolegų sėkmę. Jis nenorėtų pats atsidurti tokioje vietoje – gyventi ankstesniais pasiekimais ir pykti todėl, kad kažkieno kito karjeros etapas tik prasideda.

„Mano laikas praeis. Tikrai jisai praeis“, – kalbėjo aktorius.

Jo noras – likti smalsiam tam, kas vyksta dabar: domėtis ne tik klasika, bet ir šiuolaikiniu menu, naujais žmonėmis, besikeičiančiu pasauliu. Savickas tai pavadino noru būti „šiuolaikišku senuku“.

Nelaukti, kol pagaliau prasidės gyvenimas

Ši mintis susijungė ir su platesniu Savicko požiūriu į dabartį. Kalbėdamas apie politiką, karą, pandemijos metus ir nuolatinį naujų krizių laukimą, jis pastebėjo vieną spąstą: žmogus vis atideda gyvenimą tam laikui, kai „viskas baigsis“.

Tačiau vienai krizei pasibaigus gali prasidėti kita. Todėl jo išvada paprastesnė – gyventi reikia dabar, kartu neprarandant gebėjimo reaguoti į tai, kas vyksta aplinkui.

Jam ypač sunku susitaikyti su neteisybe ir bejėgiškumo jausmu, tačiau kartu Savickas sako sau nustatęs ribą: viešojo gyvenimo absurdai neturi sugadinti jo paties dienos ir persikelti į santykius su artimiausiais žmonėmis.

Iš viso ilgo, humoro pilno pokalbio būtent čia išryškėja Savicko „lengvumo“ mechanizmas. Jis nekalba taip, tarsi sunkių dalykų nebūtų patyręs. Greičiau priešingai – tėvo netektis, sunki vaikystė ir skaudus išsiskyrimas jo pasakojime niekur nedingsta.

Pasikeitė tai, ką su tomis patirtimis jis daro šiandien. Žmogui, kuris jį paliko, – rankos paspaudimas. Žmonai – dėkingumas. Jaunesniems – vieta ateiti. O sau pačiam – priminimas neužstrigti laukime, kol gyvenimas pagaliau taps patogus.