Prieš 2026-ųjų pasaulio čempionatą didžiausia baimė skambėjo paprastai: pridėjus dar 16 rinktinių, grupių etapas bus pilnas vienpusių rungtynių, o FIFA gaus daugiau televizijos langų ir bilietų, bet žiūrovas – daugiau bereikalingo futbolo.
Po 104 rungtynių atsakymas jau aiškesnis. 48 komandų formatas futbolo kokybės nesugriovė ir atvėrė turnyrą šalims, kurios anksčiau beveik neturėjo šansų į jį patekti. Tačiau FIFA kartu sukūrė akivaizdžiai per atlaidų grupių etapą: net 32 iš 48 komandų pateko toliau.
Tad tiksliausias verdiktas būtų toks: plėtra pasiteisino kaip pasaulinio atstovavimo ir auditorijos projektas, bet pats varžybų formatas dar nėra optimalus.
Esmė
Esmė
48 komandų formatas neatnešė futbolo katastrofos, bet 32 ekipų patekimas į atkrintamąsias sumažino grupių etapo įtampą.
- Silpnesnės rinktinės turnyro nesugadino Buvo skaudžių pralaimėjimų, tačiau mažesnės futbolo šalys sukūrė ir konkurencingų rungtynių. Problema pasirodė esanti ne tiek 48 komandų skaičius, kiek turnyro struktūra.
- Grupių etapas tapo per atlaidus Į atkrintamąsias pateko 32 iš 48 komandų – du trečdaliai dalyvių. Tai sumažino vieno pralaimėjimo kainą ir apsunkino kovą dėl geriausių trečiųjų vietų.
- Auditorija nuo didesnio turnyro nenusisuko FIFA skelbė 6,81 mln. žiūrovų stadionuose, 99,7 proc. užimtumą ir 65 490 žiūrovų vidurkį per rungtynes.
- Verdiktas – plėtra pasiteisino, bet ne iki 64 48 komandos suteikė daugiau šalių realią vietą pasaulio scenoje, tačiau 104 rungtynės ir per lengvas kelias iš grupių rodo ribą, už kurios „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.
Didžiausia problema nebuvo futbolo kokybė
2026 m. turnyre buvo ir rezultatų, kurie priminė skeptikų prognozes. Vokietija 7:1 sutriuškino Curaçao, o kelios silpnesnės komandos grupes baigė labai prastu įvarčių santykiu. Tačiau tai nebuvo visas turnyro veidas.
FIFA techninė grupė po grupių etapo akcentavo, kad mažesnės rinktinės dažnai vertė favoritus rimtai dirbti. Cape Verde sužaidė 0:0 su Ispanija, DR Congo nepralaimėjo Portugalijai, o Ghana atsilaikė prieš Angliją. FIFA techninės grupės vertinime išvada buvo aiški: skirtumas tarp tradicinių galiūnų ir dalies mažesnių rinktinių nėra toks didelis, kaip baimintasi.
Žinoma, FIFA yra pati turnyro organizatorė, todėl jos vertinimą reikia skaityti su atsarga. Tačiau ir pats rezultatų vaizdas neleidžia sakyti, kad papildomos 16 komandų pavertė čempionatą kvalifikacijos pratęsimu.
Dar vienas įdomus skaičius – įvarčiai. FIFA duomenimis, per 104 rungtynes buvo įmušti 308 įvarčiai, arba vidutiniškai 2,96 per mačą. 2022 m. turnyre buvo 172 įvarčiai per 64 rungtynes – apie 2,69. Didesnis turnyras taigi nereiškė mažiau veiksmo vienose rungtynėse.
Tikroji problema – du trečdaliai komandų eina toliau
Čia 48 komandų modelis atrodo gerokai silpniau. Senajame 32 komandų formate iš grupių patekdavo 16 rinktinių – lygiai pusė. 2026 m. į šešioliktfinalį pateko 32 iš 48, arba 66,7 proc. visų dalyvių.
Į atkrintamąsias keliavo ne tik dvi geriausios kiekvienos grupės komandos, bet ir aštuonios geriausios trečią vietą užėmusios rinktinės. Tai turėjo vieną akivaizdų šalutinį efektą: vienas prastas mačas nebūtinai reiškė rimtą pavojų, o daliai komandų pakako galvoti ne apie pirmą ar antrą vietą, o apie tai, ar jų trečios vietos rezultato užteks bendrame dvylikos grupių palyginime.
Toks modelis taip pat nėra labai draugiškas žiūrovui. Grupės likimas priklauso ne vien nuo joje žaidžiančių keturių komandų, bet ir nuo rezultatų kitose grupėse. „The Guardian“ turnyro analizėje būtent geriausių trečiųjų vietų sistema įvardyta kaip vienas problemiškiausių naujo formato elementų.
Paradoksas toks: FIFA išsaugojo keturių komandų grupes ir vienu metu žaidžiamus paskutinio turo mačus – tai buvo geras sprendimas, nes ankstesnis planas kurti 16 grupių po tris komandas būtų kėlęs dar rimtesnių sportinio sąžiningumo problemų. Tačiau mainais gavome etapą, kuriame iškrenta tik 16 komandų po net 72 grupių rungtynių.
Kiek iš tikrųjų išaugo turnyras?
| 32 komandų formatas | 48 komandų formatas | |
|---|---|---|
| Komandų | 32 | 48 |
| Rungtynių | 64 | 104 |
| Į atkrintamąsias patenka | 16 iš 32 (50 proc.) | 32 iš 48 (66,7 proc.) |
| Maksimalus finalininko rungtynių skaičius | 7 | 8 |
Komandų skaičius padidėjo 50 proc., tačiau rungtynių skaičius – nuo 64 iki 104, arba 62,5 proc. Oficialiame FIFA formato apraše 2026 m. čempionatas susidėjo iš 12 grupių po keturias rinktines ir papildomo 32 komandų atkrintamųjų etapo.
Vienai stipriai rinktinei krūvis išaugo mažiau dramatiškai – norint pasiekti finalą reikėjo sužaisti aštuonerias, o ne septynerias rungtynes. Tačiau žiūrovui ir organizatoriams bendras turnyro mastas išaugo labai smarkiai.
Auditorija didesnį turnyrą priėmė
Jei klausimą vertintume vien pagal paklausą, FIFA turi rimtų argumentų sakyti, kad eksperimentas pavyko. Organizacija skelbė, kad 104 rungtynes stadionuose stebėjo 6 810 966 žmonės, o vidutinis lankomumas siekė 65 490. FIFA teigimu, 16 stadionų buvo užpildyti vidutiniškai 99,7 proc.
Absoliutus lankomumo rekordas savaime nėra sąžiningas palyginimas su ankstesniais čempionatais – juk dabar buvo net 40 rungtynių daugiau. Kur kas svarbesni rodikliai yra vidutinis lankomumas ir stadionų užpildymas. Jie rodo, kad papildomos rungtynės masinio žiūrovų nuovargio nesukėlė.
Sportinė hierarchija turnyro pabaigoje taip pat nesugriuvo. Associated Press turnyro apžvalgoje pažymėjo, kad į pusfinalius pateko keturios buvusios pasaulio čempionės – Ispanija, Argentina, Prancūzija ir Anglija. Tai galima vertinti dvejopai: papildomos šalys gavo sceną ir istorijų, tačiau elito viršūnėje revoliucijos neįvyko.
Ką iš plėtros gavo mažesnės futbolo šalys?
Čia 48 komandų formatas turi stipriausią argumentą. Pasaulio čempionatas tapo mažiau europietiškas ir pietų amerikietiškas. 2026 m. Europa turėjo 16 vietų vietoje 13 ankstesniame turnyre, tačiau Afrika gavo devynias tiesiogines vietas, Azija – aštuonias. Tai reiškė daugiau debiutantų ir daugiau šalių, kurioms pasaulio čempionatas anksčiau buvo beveik nepasiekiamas.
Lietuvai ši reforma irgi šiek tiek praplėtė teorinį kelią – UEFA kvota padidėjo trimis vietomis. Tačiau didžiausia plėtros nauda atiteko ne Europai, o regionams, kuriuose futbolo geografija ilgą laiką buvo platesnė nei jiems skirtų pasaulio čempionato vietų skaičius.
Ši vertė sunkiau išmatuojama nei įvarčių vidurkis. Vien patekimas į pasaulio čempionatą mažesnei federacijai reiškia pajamas, didesnį futbolo matomumą, naują kartą sirgalių ir žaidėjų, kurie pirmą kartą savo šalį mato didžiausioje scenoje. Būtent čia argumentas „tiesiog per daug komandų“ tampa per paprastas.
O gal tada 64 komandos?
Čia ir prasideda svarbiausia riba. Liepos pabaigoje Reuters pranešė, kad FIFA pradėjo vertinti galimą 2030 m. pasaulio čempionato plėtrą iki 64 komandų.
2026 m. turnyras nesuteikia gero pagrindo automatinei išvadai, kad jei 48 suveikė, 64 bus dar geriau. Atvirkščiai: jis parodė, kad futbolo kokybė gali atlaikyti didesnę geografiją, bet turnyro struktūra jau dabar priartėjo prie ribos, kai grupių etapas tampa atranka į tikrąjį turnyrą.
Jeigu FIFA norėtų taisyti 48 komandų modelį, logiškiausias taikinys būtų ne mažinti komandų skaičių, o didinti grupių etapo kainą: paprastesnė kvalifikavimo sistema ir mažesnė dalis toliau patenkančių ekipų suteiktų daugiau įtampos. Su dabartiniais skaičiais du trečdaliai komandų išgyvena pirmą etapą – būtent čia labiausiai jaučiasi turnyro „išpūtimas“.
Verdiktas: 48 komandos – taip, 104 rungtynės – jau diskutuotina
2026 m. čempionatas paneigė paprasčiausią kritiką, kad 48 rinktinės automatiškai sugadins pasaulio čempionato lygį. Nesugadino. Atsirado naujų šalių, netikėtų rezultatų, didžiulė auditorija, o stipriausios komandos vis tiek turėjo įrodyti savo vertę atkrintamosiose.
Tačiau FIFA ne tik pridėjo 16 komandų. Ji pridėjo ir 40 rungtynių bei sukūrė sistemą, kurioje į kitą etapą patenka du trečdaliai dalyvių. Todėl atsakymas į klausimą „pasiteisino ar išpūtė?“ yra ne vienas iš dviejų: 48 komandų idėja pasiteisino geriau, nei tikėjosi skeptikai, bet 104 rungtynių formatas vis dar turi riebalų, kuriuos galima nupjauti.
Komentarai