Martynas Danius prieš UTMA 19: titulinę kovą lydi pirmagimio laukimas

Martynui Daniui rugsėjo 26-oji gali tapti viena svarbiausių sportinės karjeros dienų. Kauno „Žalgirio“ arenoje, UTMA 19 turnyre, jis susitiks su Khyzer Hayat penkių raundų kikbokso finale dėl 67 kg čempiono diržo. Tačiau šįkart didžiausias laukimas vyksta ne tik sporto salėje – kovos savaitę Danius su partnere laukia ir pirmagimio.

Paradoksas paprastas: apie ringą kovotojas kalba ramiai, o apie artėjančią tėvystę – gerokai atsargiau. Kova jam pažįstama teritorija. Gimdymas – pirmas kartas, kurio scenarijaus neįmanoma suplanuoti iki raundo ar minutės.

Du laukimai susitiko vienoje savaitėje

Pastarąsias pasirengimo savaites Danius leidžia Vilniuje. Anksčiau jis darbo dienomis treniruodavosi sostinėje, savaitgaliui grįždavo į Klaipėdą, tačiau artėjant gimdymo terminui šeima nusprendė važinėjimo atsisakyti.

Kovotojas neslepia, kad dabar tenka ruoštis ne vien varžovui. Reikia turėti kelis šeimos logistikos scenarijus: kas pasirūpins šunimi, kas kur važiuos ir ką daryti, jeigu gimdymas prasidėtų per svarbiausias renginio dienas.

„Faktas, kad aš kovos dieną negaliu praleisti“, – podkaste sakė Danius.

Jis tikisi, kad šeimos ir sporto kalendoriai neprivers rinktis pačiu sudėtingiausiu momentu. Vis dėlto tai yra situacija, kurios kontroliuoti taip, kaip pasirengimo stovyklos, nepavyks.

Finalas, kurio teko laukti beveik metus

Daniaus ir Khyzer Hayat akistata – 67 kg UTMA turnyro finalas. Danius į jį pateko po pergalės prieš Deividą Danylą, kurį UTMA 12 nokautavo pirmajame raunde. Vėliau UTMA 13 jis techniniu nokautu antrajame raunde įveikė Matą Pultaražinską.

Tame pačiame UTMA 13 turnyre Khyzer Hayat sustabdė Vitą Karosą. Didžiausią žalą jis padarė pasikartojančiais smūgiais į koją – būtent šis epizodas tapo viena svarbiausių būsimo finalo taktinių užuominų.

Pats finalas turėjo įvykti anksčiau. Danius pasakojo, kad prieš kovą su Pultaražinsku treniruotėje susižeidė nosį, o po turnyro paaiškėjo, kad pasirengti planuotai lapkričio kovai nepavyks. Vėliau, pasak Daniaus, Khyzer Hayat buvo iš anksto informavęs, kad tam tikrą laikotarpį kovoti negalės. Taip dvikova nusikėlė iki UTMA 19.

Pertrauka Daniui reiškė ne poilsį nuo kovinio sporto. Jis dalyvavo mėgėjų varžybose, treniruočių stovyklose, o šiai kovai pasirengimą pradėjo anksčiau nei įprastai – vietoje maždaug šešių savaičių skyrė apie aštuonias.

Vilnius pakeitė ne tik treniruočių vietą

Vieną didžiausių pokyčių Danius sieja su treniruotėmis „Sparta Fight Gym“. Klaipėdoje jis dažnai būdavo vienas labiausiai patyrusių sportininkų grupėje, todėl ne visada gaudavo tokio intensyvumo darbą, kokio reikia profesionaliai kovai.

Vilniuje situacija kitokia: varžybinėje grupėje nuolat yra aukšto tempo sparingo partnerių. Danius sako, kad tai privertė ne tik daugiau dirbti, bet ir keisti patį kovojimo būdą.

Anksčiau jis dažniau pasikliaudavo tempu ir įsiveldavo į atvirą apsikeitimą smūgiais. Dabar, jo paties vertinimu, atsirado daugiau ramybės – jis dažniau renkasi momentą, stebi, kur ir kaip smūgiuoti, o ne vien mėgina varžovą perlaužti tempu.

Ar tai geriausia jo karjeros versija, Danius vertinti neskuba. Atsakymą, kaip pats sako, parodys kova. Tačiau fizinio nuosmukio jis nejaučia ir po ilgesnės pertraukos norėtų grįžti prie maždaug trijų kovų per metus ritmo.

Khyzer Hayat kojos prieš Daniaus spaudimą

Stilistiškai finalas turi aiškią intrigą. Khyzer Hayat moka keisti tempą, atsitraukti, spausti ir iš neįprasto nuotolio atakuoti kojas. Danius tikisi, kad vienas svarbiausių uždavinių bus neleisti varžovui patogiai dirbti erdvėje.

„Neduoti erdvės“, – taip savo pagrindinę mintį sutraukė Danius.

Jo logika paprasta: smūgiais į koją žalą dažnai reikia kaupti palaipsniui, o artimoje distancijoje vienas tikslus rankos smūgis gali pakeisti kovą iš karto. Tai nereiškia, kad Khyzer Hayat būtinai kartos planą, suveikusį prieš Karosą – abu kovotojai turėjo beveik metus prisitaikyti.

Danius pats prognozuoja, kad pradžia gali būti atsargesnė. Penkių raundų titulinė kova reikalauja kitokio tempo nei įprasta trijų raundų akistata. Vis dėlto jo vieša laikysena nepasikeitė: nors pasirengta visai distancijai, jis nenori palikti rezultato teisėjams.

Titulas, kurio karjeroje dar trūksta

Danius yra daug metų kovojęs skirtinguose turnyruose ir iškovojęs mažesnių titulų, tačiau tokio masto profesionalų organizacijos diržo savo karjeroje, kaip pats pripažįsta, dar neturi.

Dėl to UTMA 19 jam svarbus ne vien dėl čempiono vardo. Kova vyks Lietuvoje, didelėje arenoje ir renginyje, kuriame dėmesį trauks ir kitos ryškios akistatos. Daniui tai galimybė padaryti tai, ko anksčiau nepavyko – laimėti didelį titulą prieš varžovą, kurį pats laiko rimtu išbandymu.

Ant popieriaus tai gali būti didžiausia jo karjeros kova. Pats Danius šio apibūdinimo pernelyg nesureikšmina: koviniame sporte po vieno stipraus varžovo visada atsiranda kitas. Tačiau šįkart pabaiga labai konkreti – rugsėjo 26-ąją vienas iš dviejų kovotojų paliks ringą su UTMA 67 kg čempiono diržu.

Ir net tą vakarą Daniui tai gali būti tik viena iš dviejų svarbiausių tos savaitės naujienų.