Perkant naują kompiuterį gaunate ir tai, ko neprašėte: ką verta pašalinti?

Atidarote naują nešiojamąjį kompiuterį, pirmą kartą prisijungiate prie „Windows“ ir randate gerokai daugiau programų, nei patys būtumėte įdiegę. Viena siūlo antiviruso prenumeratą, kita – debesijos paslaugą, trečia stebi bateriją, ketvirta tikrina tvarkykles, penkta pasileidžia kiekvieną kartą įjungus kompiuterį.

Visa tai dažnai vienu žodžiu pavadinama „bloatware“, tačiau toks apibūdinimas per grubus. Dalis iš anksto įdiegtų programų yra reklaminiai ar bandomieji priedai, kurių konkrečiam žmogui visai nereikia. Kita dalis tiesiogiai susieta su kompiuterio aparatine įranga ir gali būti patogiausias būdas atnaujinti BIOS, keisti aušinimo režimą ar tausoti bateriją.

Be to, išankstinis programų rinkinys nėra vienodas net to paties gamintojo kompiuteriuose. Jis priklauso nuo modelio, komplektacijos ir regiono. Pavyzdžiui, „Dell“ savo dokumentacijoje tarp galimų iš anksto diegiamų programų mini „SupportAssist“, „MyDell“, „Dell Digital Delivery“ ir „Dell Optimizer“, o HP vieno iš dabartinių „OmniBook 5“ modelių specifikacijoje greta savo įrankių nurodo ir 30 dienų „McAfee LiveSafe“ bei „Office 365“ bandomąsias versijas.

Pirmiausia atskirkite keturias programų grupes

Gamintojo valdymo ir diagnostikos įrankiai. Tai tokios programos kaip „Lenovo Vantage“, „MyASUS“, „Dell SupportAssist“, „Acer Care Center“ ar „MSI Center“. Jų funkcijos skiriasi pagal modelį, tačiau oficialioje dokumentacijoje gamintojai nurodo tvarkyklių ir programinės aparatinės įrangos naujinimus, diagnostiką, baterijos valdymą ar aparatinės įrangos nustatymus.

Pavyzdžiui, „Lenovo“ rekomenduoja per „Vantage“ nustatyti baterijos įkrovimo ribą, jei nešiojamasis kompiuteris daug laiko praleidžia prijungtas prie maitinimo. ASUS analogišką baterijos tausojimo funkciją daugelyje modelių integruoja į „MyASUS“. Tokios programos nėra vien reklaminiai priedai.

Bandomosios komercinės programos. Čia patenka ribotam laikui aktyvuoti antivirusai, biuro paketai, VPN, debesijos ar kitos prenumeratos. HP, pavyzdžiui, dalies dabartinių kompiuterių specifikacijose nurodo 30 dienų „McAfee LiveSafe“ ir „Office 365“ bandomąsias versijas. ASUS taip pat turi oficialią instrukciją, kaip pašalinti gamintojo iš anksto įdiegtą „McAfee“, jei vartotojas jos nenori.

Patogumo ir reklaminiai priedai. Tai gali būti partnerių paslaugų paleidikliai, medijos įrankiai, žaidimų ar komunikacijos programos. Jų vertė priklauso beveik tik nuo to, ar jomis naudojatės.

Tvarkyklės ir sistemos komponentai. „Intel“, AMD, NVIDIA, „Realtek“ ar kitų aparatinės įrangos tiekėjų įrašai programų sąraše nebūtinai yra nereikalingi. Jie gali būti susiję su garsu, vaizdu, belaidžiu ryšiu, jutikliniu kilimėliu ar energijos valdymu. Vien todėl, kad pavadinimas nepažįstamas, tokio komponento šalinti nereikėtų.

Kas iš tiesų gali lėtinti naują kompiuterį?

Pati įdiegta programa nebūtinai nuolat naudoja procesorių ar atmintį. Daug svarbiau, ar ji automatiškai paleidžiama prisijungus prie „Windows“, ar fone tikrina naujinimus, rodo pranešimus, sinchronizuoja duomenis arba laiko aktyvias papildomas paslaugas.

„Microsoft“ savo našumo rekomendacijose tiesiogiai nurodo, kad per daug paleisties programų gali lėtinti sistemos startą ir didinti foninį aktyvumą. „Task Manager“ skiltyje „Startup apps“ galima matyti, kurios programos įsijungia automatiškai ir kokį poveikį jų paleidimui įvertino pati „Windows“.

Todėl pirmas žingsnis nebūtinai turi būti „Uninstall“. Jei nežinote, ar programos prireiks, išjunkite jos automatinį paleidimą: Settings → Apps → Startup arba Task Manager → Startup apps. Jei po kelių dienų nieko nepraradote, sprendimas ją pašalinti tampa gerokai saugesnis.

Taip pat svarbu nepainioti užimamos vietos diske su nuolatine sparta. Keli šimtai megabaitų nenaudojamos programos savaime kompiuterio dramatiškai nesulėtins. Problema didesnė tada, kai diskas beveik pilnas arba programa nuolat veikia fone.

Privatumo klausimas sudėtingesnis nei keli „Windows“ jungikliai

Iš anksto įdiegta programa gali prašyti paskyros, siųsti naudojimo statistiką, sinchronizuoti informaciją su debesija ar naudoti kamerą, mikrofoną ir buvimo vietą. Tačiau teigti, kad visos gamintojų programos „seka vartotoją“, būtų netikslu – duomenų rinkimas priklauso nuo konkrečios programos, jos nustatymų ir privatumo politikos.

Naudingas pavyzdys yra „Dell Optimizer“: oficialioje dokumentacijoje numatyta galimybė sutikti arba nesutikti siųsti programos naudojimo duomenis „Dell“. Tai rodo, kodėl verta ne tik šalinti programas, bet ir peržiūrėti jų privatumo bei telemetrijos nustatymus.

Yra ir dar viena svarbi detalė. „Microsoft“ aiškina, kad tradicinės darbalaukio programos ne visada valdomos tais pačiais „Windows“ privatumo leidimų jungikliais kaip „Microsoft Store“ programėlės. Todėl „Settings → Privacy & security“ patikra naudinga, tačiau ji nėra universalus visų .exe programų kontrolės skydelis. Neaiškios programos atveju verta tikrinti ir jos pačios nustatymus bei leidėjo privatumo politiką.

Ką paprastai verta pašalinti, o ką pirmiau patikrinti?

Antiviruso atveju svarbiausia nepalikti vakuumo

Jei naujas kompiuteris turi bandomąją trečiosios šalies antivirusinę programą, jos šalinti neprivalote. Tačiau jei prenumeratos neplanuojate, nėra prasmės laikyti pasibaigusio produkto vien dėl to, kad jį įdiegė gamintojas.

„Microsoft“ nurodo, kad įjungus suderinamą kitą antivirusą „Microsoft Defender Antivirus“ automatiškai išsijungia, o tą programą pašalinus vėl įsijungia. Po šalinimo vis tiek verta atidaryti Windows Security → Virus & threat protection ir patikrinti, kas realiai saugo kompiuterį. Vienu metu paleisti kelis antivirusus taip pat nėra gera idėja – „Microsoft“ perspėja, kad tai gali mažinti našumą ar sukelti nestabilumą.

Penkių minučių naujo kompiuterio patikra

1. Atidarykite „Settings → Apps → Installed apps“. Peržiūrėkite leidėją ir programos pavadinimą. Jei nežinote, kam ji skirta, pirmiau ieškokite gamintojo dokumentacijoje.
2. Atidarykite „Task Manager → Startup apps“. Išjunkite automatinį paleidimą programoms, kurių nereikia nuo pirmos sekundės po prisijungimo.
3. Patikrinkite „Windows Security“. Įsitikinkite, kad veikia viena realaus laiko antivirusinė apsauga.
4. Peržiūrėkite „Settings → Privacy & security“. Kamera, mikrofonas, vieta ir kiti leidimai turėtų būti suteikti tik programoms, kurioms jų reikia.
5. Palikite bent vieną patikimą kelią BIOS ir tvarkyklėms atnaujinti. Tai gali būti „Windows Update“, gamintojo įrankis arba oficialus gamintojo palaikymo puslapis – priklausomai nuo konkretaus modelio.

Pačias programas „Windows 11“ leidžia šalinti per Settings → Apps → Installed apps. Geriau pradėti nuo šio standartinio būdo, o ne nuo internete rastų „debloat“ scenarijų, kurie vienu kartu trina dešimtis komponentų ir gali pašalinti tai, ko konkrečiam modeliui iš tikrųjų reikia.

Kada verta pradėti nuo visiškai švarios „Windows“?

Jei kompiuteryje programinės įrangos tiek daug, kad nenorite jos rūšiuoti, egzistuoja radikalesnis variantas – švari „Windows“ instaliacija iš „Microsoft“ diegimo laikmenos. „Microsoft“ aiškiai nurodo, kad „clean install“ pašalina asmeninius failus, programas, nustatymus ir kompiuterio gamintojo pritaikymus.

Tai kartu yra šio metodo privalumas ir trūkumas. Gaunate švaresnę sistemą, bet gali tekti iš naujo įdiegti konkretaus modelio tvarkykles bei naudingas OEM funkcijas. Prieš tokį žingsnį būtina turėti atsarginę duomenų kopiją ir, jei įjungtas disko šifravimas, „BitLocker“ atkūrimo raktą.

Paprastam naujo kompiuterio sutvarkymui švarus diegimas dažniausiai nėra pirmas žingsnis. Daug saugiau pašalinti akivaizdžiai nereikalingas bandomąsias programas, išjungti perteklinį automatinį paleidimą ir palikti tik tuos gamintojo įrankius, kurie atlieka konkrečią funkciją.

Trumpiausia taisyklė: nevertinkite programos pagal tai, ar ją įdiegėte patys. Vertinkite pagal tai, ką ji daro, ar ja naudojatės, ar ji startuoja fone ir ar be jos neprarandate svarbios kompiuterio funkcijos. Būtent čia baigiasi „bloatware“ etiketė ir prasideda normalus sistemos tvarkymas.