ES „Chat Control“: ką leido liepos balsavimas ir kas dar nesutarta

Kova su seksualine prievarta prieš vaikus internete ir susirašinėjimo privatumas ES diskusijoje dažnai pateikiami kaip du vienas kitą paneigiantys pasirinkimai. Tačiau liepos 9-osios balsavimo turinys buvo siauresnis, nei leidžia suprasti populiarus pavadinimas „Chat Control“.

Diskusijoje europarlamentarai Virginijus Sinkevičius ir Paulius Saudargas sutiko dėl tikslo – vaikų apsaugos – bet išsiskyrė vertindami priemones. Sinkevičius balsavimą siejo su masinio žinučių skenavimo rizika ir balsavo prieš, o Saudargas pabrėžė, kad balsuota dėl jau anksčiau galiojusios laikinos išimties atkūrimo. Oficialūs ES dokumentai rodo, kad būtent šis skirtumas yra esminis: liepos balsavimas ir nuolatinis 2022 m. pradėtas reglamento projektas nėra tas pats teisės aktas.

Kas iš tikrųjų įvyko liepos 9-ąją

2026 m. pavasarį ankstesnė laikina išimtis, galiojusi nuo 2021 m., baigė galioti. Kovo 26 d. Europos Parlamentui nepavyko pratęsti ankstesnio reglamento, todėl nuo balandžio 3 d. susidarė teisinė pertrauka. Liepos 2 d. ES Taryba priėmė naują poziciją dėl laikino režimo atkūrimo, o liepos 9 d. ją antruoju svarstymu nagrinėjo Parlamentas.

Procedūra buvo neįprastai svarbi balsų aritmetikai. Kaip paaiškino Europos Parlamentas, Tarybos pozicijai atmesti ar pakeisti šiame etape reikėjo absoliučios 360 europarlamentarų daugumos. Už jos atmetimą balsavo 314 narių, prieš – 276, 17 susilaikė, tad atmetimui balsų neužteko. Parlamentas kartu priėmė pataisas, kuriomis iš reglamento taikymo srities išėmė visapusiu „end-to-end“ šifravimu apsaugotas komunikacijas.

Liepos 23 d. Taryba priėmė Parlamento pakeistą tekstą, o liepos 24 d. pasirašytas Reglamentas (ES) 2026/1881 įsigaliojo liepos 31 d. EUR-Lex skelbiamas galiojantis tekstas numato, kad jis taikomas iki 2028 m. balandžio 3 d.

Ką leidžia laikinas reglamentas – ir ko jis neįpareigoja daryti

Laikinasis režimas yra nukrypti nuo tam tikrų e. privatumo taisyklių leidžianti nuostata. Ji sudaro teisinį pagrindą numeriu nesiejamo asmenų tarpusavio ryšio paslaugų teikėjams savanoriškai naudoti konkrečias technologijas seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagai ir vaikų viliojimo požymiams aptikti, apie pagrįstus atvejus pranešti bei neteisėtą medžiagą pašalinti.

Žodis „savanoriškai“ čia svarbus: reglamentas pats savaime neįpareigoja kiekvienos platformos skenuoti visų jos naudotojų pokalbių. Tačiau tai nereiškia, kad privatumo klausimo nėra. Pats teisės aktas pripažįsta ribojantis komunikacijų konfidencialumą, todėl nustato sąlygas, kada toks duomenų tvarkymas galimas.

Priimtas tekstas netaikomas garso komunikacijų skenavimui ir netaikomas komunikacijoms, kurioms taikomas, buvo taikytas ar bus taikomas visapusis „end-to-end“ šifravimas. Technologijos turi būti kuo mažiau intervencinės į privatumą, klaidingų suveikimų dalis turi būti kiek įmanoma mažinama, o paslaugų teikėjai privalo turėti žmogaus priežiūros ir skundų nagrinėjimo mechanizmus.

Tai svarbu vertinant diskusijoje nuskambėjusį pavyzdį apie motiną, gydytojui siunčiančią vaiko bėrimo nuotrauką. Toks scenarijus yra hipotetinis, o ne įrodytas automatinės sistemos veikimo rezultatas. Pagal dabartinį reglamentą anksčiau neidentifikuota medžiaga arba galimo vaiko viliojimo atvejis negali būti perduotas teisėsaugai be išankstinio žmogaus patvirtinimo. Vis dėlto klaidingų suveikimų galimybė nėra paneigiama: paslaugų teikėjai turės viešai skelbti tokių klaidų skaičių ir santykį.

Kodėl vienas pavadinimas slepia du skirtingus reguliavimus

Viešojoje erdvėje „Chat Control 1“ dažniausiai vadinama laikina e. privatumo išimtis, o „Chat Control 2“ – 2022 m. Europos Komisijos pateiktas nuolatinio reglamento projektas. Tai nėra oficialūs teisės aktų pavadinimai, bet šis atskyrimas padeda suprasti ginčą.

Saudargas šioje vietoje buvo teisus pabrėždamas, kad liepos 9-osios balsavimas nebuvo balsavimas dėl galutinio nuolatinio „Chat Control 2“ teksto. Tačiau jo argumentui, kad laikina išimtis tėra techninis pratęsimas, reikia išlygos: naujasis 2026 m. reglamentas ne tik atkūrė galimybę savanoriškai aptikti turinį, bet ir įtvirtino papildomų ribojimų bei saugiklių, tarp jų aiškią visapusiškai užšifruotų komunikacijų išimtį.

Abiejose diskusijos pusėse nuskambėjo ir per plačių teisinių apibendrinimų. Baudžiamosios teisės normos bei teisėsaugos galimybė tirti gautą pranešimą dėl laikinos išimties neišnyksta, todėl teiginys, kad be jos teisėsauga netektų visų įrankių, būtų netikslus. Tačiau platformos taisyklės ar baudžiamasis kodeksas savaime neišsprendžia kito klausimo – kokiu teisiniu pagrindu ryšio paslaugų teikėjas gali savo iniciatyva automatiškai apdoroti privačių komunikacijų duomenis. Būtent šiam e. privatumo teisės klausimui ir skirta laikina išimtis.

Sinkevičiaus kritika dėl proporcingumo atspindi realią privatumo dilemą, tačiau jo liepos balsavimo apibūdinimas kaip sprendimo „skenuoti visų žinutes“ yra per platus. Priimtas laikinas teisės aktas neįveda visuotinės valstybinės skenavimo prievolės ir netaikomas „end-to-end“ šifruotoms komunikacijoms. Kita vertus, paslaugų teikėjui pasirinkus savanorišką aptikimą, tam tikras nešifruotos privačios komunikacijos turinys gali būti automatiškai apdorojamas – būtent todėl privatumo saugikliai čia nėra formalumas.

Ką iš technologinių argumentų verta atskirti

Kibernetinio saugumo ekspertas Lukas Apynis diskusijoje perspėjo, kad didelio masto automatizuotas komunikacijų tikrinimas gali sukurti papildomų prieigos, piktnaudžiavimo ir sistemų saugumo rizikų. Tai pagrįsta rizikos kryptis, tačiau iš jos nereikėtų daryti išvados, kad liepos reglamentas sukūrė vieną ES sistemą, kuri centralizuotai stebės visų gyventojų susirašinėjimą. Tokio mechanizmo priimtame laikiname reglamente nėra.

Taip pat nėra pagrindo laikyti AI duomenų centrų panaudojimą pokalbiams stebėti jau nuspręsta šio teisės akto dalimi. Reglamentas apibrėžia technologijų naudojimo sąlygas ir saugiklius, bet nenustato vienos privalomos techninės architektūros visiems paslaugų teikėjams.

Kodėl paslaugų teikėjų pranešimai teisėsaugai yra svarbūs

Kita ginčo pusė nėra abstrakti. Europos Komisija nurodo, kad pranešimų apie seksualinę prievartą prieš vaikus internete skaičius išaugo nuo maždaug 1 mln. 2010 m. iki daugiau kaip 23 mln. 2025 m.; 2025 m. pranešimuose buvo 61,8 mln. failų. Komisijos teigimu, iki 80 proc. baudžiamųjų tyrimų dėl seksualinės prievartos prieš vaikus pradedami gavus interneto paslaugų teikėjų pranešimus apie vaizdus ar vaizdo įrašus.

Šį 80 proc. skaičių diskusijoje Saudargas priskyrė Interpolui, tačiau viešame 2026 m. ES šaltinyje jį pateikia Europos Komisija. Tai nekeičia argumento esmės – paslaugų teikėjų pranešimai teisėsaugai gali būti labai svarbūs – bet tikslus šaltinis svarbus vertinant tokio masto teiginį.

Saudargo paminėta „Kidflix“ byla taip pat rodo problemos mastą, tačiau jos nereikėtų pateikti kaip tiesioginio įrodymo, kad būtent laikina e. privatumo išimtis veikia. Europolo duomenimis, neteisėta „Kidflix“ platforma per beveik trejus metus turėjo apie 1,8 mln. naudotojų; 2025 m. kovą per operaciją serveryje rasta apie 72 tūkst. vaizdo įrašų, identifikuota beveik 1,4 tūkst. įtariamųjų ir suimti 79 asmenys. Tai buvo tarptautinė teisėsaugos operacija prieš nusikalstamą platformą, o ne savaiminis įrodymas apie vienos konkrečios žinučių aptikimo sistemos efektyvumą.

Kas dar derinama nuolatiniame reglamente

Nuolatinio reglamento istorija sudėtingesnė. 2022 m. Komisija siūlė rizikos vertinimą, prevencines priemones ir galimybę kompetentingoms institucijoms išduoti aptikimo nurodymus. 2023 m. Europos Parlamento derybinė pozicija ragino vengti bendro stebėjimo ir aptikimo nurodymus taikyti tik kaip kraštutinę, tikslinę priemonę. 2025 m. Tarybos mandatas buvo kitoks – jame privalomi aptikimo įpareigojimai buvo išbraukti, o savanorišką aptikimą siūlyta įtvirtinti nuolat.

2026 m. derybose atsirado kompromisinė konstrukcija. Liepos 7 d. Tarybos pirmininkavimo pažymoje nurodoma, kad birželio 29 d. penktajame triloge preliminariai sutarta dėl beveik visų projekto dalių, išskyrus aptikimą. Parlamentas išreiškė pasirengimą svarstyti aptikimo nurodymų ir paslaugų teikėjų savo iniciatyva atliekamų paieškų derinį, jeigu priemonės būtų tikslinės, išliktų „end-to-end“ šifravimo apsauga ir nebūtų nustatyta bendro stebėjimo prievolė.

Ankstesniame gegužės kompromisiniame tekste buvo siūloma, kad nurodymai dėl neviešo, neužšifruoto turinio būtų taikomi konkretiems naudotojams, kai yra teisėtai gautais duomenimis pagrįstų aiškių požymių apie ryšį su seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagos platinimu ar vaikų viliojimu. Tame pačiame tekste buvo numatyta ir paslaugų teikėjų savo iniciatyva atliekamų paieškų galimybė. Tačiau aptikimo apimtis – žinoma medžiaga, nauja medžiaga ir vaikų viliojimas – tebebuvo derybų objektas.

Dar viena reikšminga detalė: birželio 29 d. derybininkai preliminariai sutarė, kad amžiaus tikrinimo klausimas nebus reguliuojamas būtent šiame reglamente. Todėl Sinkevičiaus siūlymas pradėti nuo privalomo naudotojų tapatybės ar amžiaus patvirtinimo žaidimų erdvėse yra atskira politinė alternatyva, o ne šiuo metu aptikimo nuostatas pakeičianti sutarta priemonė.

Ko laukti rugsėjį

Rugsėjo pradžioje svarbiausia žinia yra ne tai, kad nuolatinis „Chat Control“ sprendimas jau priimtas, o tai, kad jo ginčingiausia dalis dar derinama. Oficialus Tarybos darbo dokumentas numato tarpinstitucinius techninius susitikimus rugsėjo 10 ir 18 d., o šeštąjį trilogą – rugsėjo 29 d.

Esminiai klausimai liko konkretūs: kada paslaugų teikėjas galėtų pats ieškoti seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagos neviešame turinyje, kokiomis sąlygomis institucija galėtų duoti tikslinį aptikimo nurodymą, kokio pobūdžio turinys ar elgesys patektų į tokių priemonių apimtį ir kokie saugikliai užkirstų kelią bendram komunikacijų stebėjimui.

Todėl teiginys, kad 2028 m. automatiškai „įsigalios Chat Control 2“, šiandien būtų per ankstyvas. 2028 m. balandžio 3 d. yra dabartinės laikinos išimties galiojimo pabaiga. Nuolatinio reglamento tekstas, jo įsigaliojimo data ir galutinė aptikimo sistema priklausys nuo to, dėl ko Parlamentas ir Taryba susitars per artimiausius derybų etapus.