Tapytojas, fotografas, tekstų autorius ir buvęs grupės „Foje“ būgnininkas Algis Kriščiūnas apie pinigus kalba be romantizavimo. Jie, pasak jo, reikalingi maistui, būstui, vaikų poreikiams, pramogoms, galerijos išlaikymui – kasdieniam gyvenimui. Tačiau riba tarp finansinio saugumo ir nuolatinio noro turėti daugiau jam yra esminė.
„Turtingas žmogus yra ne tada, kai turi milijardą, nes jis tada galbūt nori antro milijardo. Turtingas yra tada, kai jam yra pakanka“, – sako Kriščiūnas.
Ši mintis pokalbyje tampa ne abstrakčiu šūkiu, o raktu į jo požiūrį į darbą, daiktus, kūrybos kainą ir net meno pirkimą. Jo istorijoje nėra pažado, kad užtenka „daryti tai, ką mėgsti“, ir pinigai ateis savaime. Priešingai – jis nuolat grįžta prie darbo apimties, įdirbio ir gebėjimo atsisakyti veiklų, kurios atima laiką iš svarbiausio darbo.
Esmė
Esmė
Menininkas Algis Kriščiūnas pasakoja apie kūrybos kainą, dešimtmetį darbo, gebėjimą deleguoti ir kodėl turtingumą matuoja pakankamumu.
- „Pakanka“ jam svarbiau už sąskaitos dydį Kriščiūnas turtingumą sieja ne su konkrečia suma, o su būsena, kai nebereikia nuolat vaikytis dar daugiau daiktų ar statuso.
- Kūrybinė sėkmė neatėjo savaime Pasak menininko, tapytojo vardui sukurti prireikė maždaug dešimtmečio intensyvaus darbo, o pirmus kelerius metus pardavimai buvo menki ir teko remtis pajamomis iš fotografijos.
- Kūrėjui nebūtina visko daryti pačiam Vienu svarbiausių sprendimų jis vadina vadybos perdavimą kitiems: taip atsirado daugiau laiko tam, kas kuria didžiausią vertę – pačiai kūrybai.
Turtingumas prasideda ten, kur atsiranda „pakanka“
Kriščiūnas pasakoja kadaise turėjęs keturis motociklus. Iš pradžių tai atrodė kaip galimybė mėgautis skirtingais daiktais, bet netrukus atsirado techninės apžiūros, remontas, tepalai, priežiūra ir net savotiškas grafikas, kuriuo motociklu kada važiuoti. Galiausiai visus pardavė.
Šis epizodas gerai paaiškina jo santykį su vartojimu: problema jam nėra pats daiktas ar prabanga. Problema prasideda tada, kai nuosavybė ima reikalauti daugiau dėmesio, negu suteikia džiaugsmo. Kriščiūnas sako nebesuprantantis, kam jam reikėtų naujo telefono, brangaus laikrodžio ar automobilio vien todėl, kad jis prestižinis, jei turimi daiktai jau atlieka savo funkciją.
Tai nėra universali finansinė taisyklė. Greičiau asmeninė riba, kurią jis nusibrėžia tarp saugumo ir statuso vartojimo: pinigai svarbūs tol, kol suteikia galimybę normaliai gyventi ir rinktis, bet pats kaupimas jo nemotyvuoja.
„Jis nenukrito iš dangaus“: ką kainavo tapytojo vardas
Kriščiūno biografijoje lengva pamatyti jau sukauptą žinomumą: „Foje“, ilgametė fotografija, darbas su žinomais žmonėmis, vėliau tapyba. Jis pats pripažįsta, kad grupės vardas fotografijos etape atvėrė durų. Tačiau teiginį, kad dabartinė jo paveikslų paklausa yra vien ankstesnio žinomumo rezultatas, atmeta.
Pasak Kriščiūno, tam, kad taptų tokiu tapytoju, kokiu yra šiandien, jis maždaug dešimt metų dirbo „nuo ryto iki vakaro“. Pirmus dvejus ar trejus metus pardavimai buvo nedideli: pats pakuodavo ir rėmindavo spaudinius, o dalį pajamų vis dar gaudavo iš fotografijos.
Šioje istorijoje slypi praktiškesnė pamoka už populiarų patarimą „daryk tai, ką myli“. Kriščiūnas pats šią formulę papildo: neužtenka mėgstamą veiklą atlikti retkarčiais. Jo žodžiais, reikia ją daryti nuosekliai ir daug – net tomis dienomis, kai esi pavargęs ir įkvėpimas neateina savaime.
Kitaip tariant, ankstesnė profesija jam buvo ne tik reputacijos kapitalas, bet ir finansinis tiltas laikotarpiu, kai nauja kūrybinė veikla dar neišlaikė pati savęs. Tai svarbi detalė visiems, kurie kūrybinės karjeros pradžią linkę įsivaizduoti kaip staigų šuolį.
Kaip įkainoti kūrybą, kai nėra vienos formulės
Kūrybinio darbo kaina Kriščiūnui ilgą laiką buvo nepatogi tema. Jis prisimena žmonos Jurgos Baltrukonytės patarimą: sugalvojus kainą, klientui pasakyti dvigubai didesnę. Menininkui atrodė, kad ir jo paties pasirinkta suma jau per drąsi, tačiau klientų reakcija kartais būdavo gerokai paprastesnė – klausimas, ar nurodyta kaina yra su PVM.
Šio epizodo nereikėtų paversti formule „visada dvigubink kainą“. Pats Kriščiūnas pokalbyje iš karto įveda ribą: įprastų paslaugų kainą galiausiai tikrina rinka. Jei už darbą prašoma suma smarkiai viršija tai, ką pirkėjai pasirengę mokėti, vien pasitikėjimas savimi jos nepavers rinkos kaina.
Originalaus meno atveju mechanizmas sudėtingesnis. Čia, jo manymu, nėra lentelės, pagal kurią paveikslą būtų galima įvertinti vien pagal dydį ar darbo valandas. Pirkėjas moka ne tik už medžiagas ir sienos dekorą, bet ir už autoriaus vardą, kūrinio išskirtinumą, emociją bei asmeninę reikšmę.
Vienas svarbiausių sprendimų – nebedaryti visko pačiam
Kriščiūnas savęs verslininku nevadina ir atvirai sako nemėgstantis derybų, logistikos bei kitų komercinių darbų. Todėl vienu protingiausių karjeros sprendimų laiko vadybos perdavimą kitam žmogui. Kai nebereikėjo pačiam pakuoti darbų ir rūpintis kiekviena operacine smulkmena, daugiau laiko liko kurti.
Panašus darbo pasidalijimas matomas ir šeimos vystomame HAPPY365 projekte: Kriščiūnas kūrybinę dalį sieja su savo darbu, o organizavimą ir komercinius sprendimus daugiausia priskiria Jurgai Baltrukonytei ir komandai.
Kūrėjui tai svarbi skirtis. Gebėjimas profesionaliai kurti ir gebėjimas profesionaliai parduoti nėra tas pats įgūdis. Kai abu vaidmenys sutelkiami viename žmoguje, administraciniai darbai gali pradėti valgyti laiką, kuris turėtų būti skirtas pačiam produktui ar kūriniui.
Menas kaip investicija? Pirmiausia turi patikti
Klausiamas, ką patartų žmonėms, perkantiems meną kaip investiciją, Kriščiūnas pateikia paprastą kriterijų: pirmiausia rinktis kūrinį, kuris pačiam patinka.
„O jeigu jis pabrangs ir jūs jį paskui sėkmingai parduosite, bus dviguba sėkmė. O jeigu nepabrangs, jis bent jau bus gražus“, – sako menininkas.
Tai sąmoningai atsargi pozicija. Kriščiūnas nepateikia meno kaip garantuoto turto vertės augimo būdo ir pabrėžia, kad iš anksto atspėti konkretaus autoriaus ar kūrinio kainos trajektoriją neįmanoma. Todėl jo siūlomas pirmasis „grąžos“ kriterijus yra ne būsimas perpardavimas, o tai, ką kūrinys suteikia žmogui tol, kol yra jo namuose.
Kam reikalingi pinigai, kai jų jau pakanka
Kriščiūno atsakymas į šį klausimą grįžta prie žmonių. Jis pasakoja skyręs paramą Ukrainai, „Jaunimo linijai“ ir kitoms pagalbos organizacijoms. Šį pasirinkimą jis aiškina ne noru atrodyti geradariu, o gana pragmatiškai: žmogaus gyvenimo kokybė, jo manymu, priklauso ir nuo visuomenės, kurioje jis gyvena.
Jis taip pat nesutinka su nuostata, kad apie gerus darbus būtina tylėti. Jo argumentas – viešas pavyzdys gali paskatinti kitus aukoti savo laiką ar pinigus. Tai jo asmeninė pozicija, o ne bendras moralinis reikalavimas, tačiau ji nuosekliai dera su platesne pokalbio mintimi: pinigų vertė atsiskleidžia per tai, ką su jais galima padaryti.
Galutinis Kriščiūno turtingumo matas todėl nėra asketiškas atsisakymas uždirbti. Jis kalba ir apie kainas, ir apie pardavimus, ir apie būtinybę dirbti daug. Skirtumas kitas: pajamos jam yra priemonė gyventi, kurti, padėti ir turėti pasirinkimo laisvę, o ne varžybos dėl vis didesnio skaičiaus.
Darbas, kurio nereikia mesti net tada, kai galėtum
Pokalbio pabaigoje ši logika susitraukia iki vieno sakinio. Paklaustas, ar galėtų nebepardavinėti paveikslų ir tapyti tik savo malonumui, Kriščiūnas atsako, kad galėtų apskritai nieko nedaryti. Tačiau iš karto klausia: „O ką aš tada daryčiau?“
Tai bene tiksliausiai atskiria dvi jo pasakojimo linijas. Viena – apie pinigus, kurių reikia tiek, kad galėtum gyventi. Kita – apie darbą, kuris nepraranda prasmės net tada, kai finansinis spaudimas sumažėja. Kriščiūno atveju būtent ši antroji linija paaiškina, kodėl „pakanka“ nereiškia sustoti.
Komentarai