Susirinkime vienas žmogus atsako nedvejodamas, greitai pasiūlo sprendimą ir kalba taip, tarsi abejonių beveik nebūtų. Kitas prieš atsakydamas sustoja, įvardija kelias išimtis ir pasako, ko dar nežino. Intuityviai pirmasis gali atrodyti stipresnis specialistas.
Tačiau čia slypi viena dažniausių profesinio vertinimo problemų: mes vienu metu matome žmogaus komunikaciją, statusą, asmenybę ir jo kompetenciją, nors tai nėra tas pats dalykas.
Esmė
Esmė
Kodėl užtikrintai kalbantis kolega nebūtinai išmano daugiau ir pagal ką darbe verta atskirti pasitikėjimą savimi nuo realios kompetencijos.
- Pasitikėjimas yra signalas, bet ne įrodymas Žmogus gali kalbėti tvirtai todėl, kad daug žino, bet lygiai taip pat – todėl, kad gerai jaučiasi socialinėse situacijose arba pervertina savo žinias.
- Užtikrintumas gali suteikti statuso Tyrimai rodo, kad didelis pasitikėjimas savimi gali padidinti žmogaus įtaką ir sudaryti kompetencijos įspūdį net tada, kai užtikrintumas nėra visiškai pagrįstas.
- Geresnis ženklas – kalibracija Vertingiau stebėti ne tai, kaip užtikrintai žmogus kalba, o kaip tiksliai vertina savo žinių ribas, paaiškina sprendimus, reaguoja į klaidas ir keičia nuomonę gavęs naujų faktų.
Pasitikėjimas savimi nėra tas pats, kas žinios
Pasitikėjimas savimi yra žmogaus vertinimas, kiek jis teisus ar pajėgus atlikti užduotį. Kompetencija yra tai, kaip gerai jis iš tikrųjų su ta užduotimi susitvarko. Šie dalykai gali sutapti, tačiau neprivalo.
2024 metais žurnale „Annual Review of Psychology“ paskelbtoje metakognicijos ir pasitikėjimo apžvalgoje psichologas Stephen M. Fleming pabrėžia, kad spręsdami apie savo pačių veiklą žmonės remiasi vidiniu savęs ir situacijos modeliu. Jis gali būti gana tikslus, bet gali ir skirtis nuo realių rezultatų.
Paprastai tariant, jausmas „aš žinau“ pats savaime dar nėra patikimas matavimo prietaisas.
Kodėl užtikrinti žmonės mums atrodo kompetentingi
Tam yra praktiška priežastis. Kasdienėje aplinkoje neturime laiko išsamiai patikrinti kiekvieno kolegos žinių, todėl naudojame matomus signalus: kaip greitai žmogus atsako, ar kalba sklandžiai, ar prieštarauja kitiems, ar imasi iniciatyvos, ar atrodo ramus spaudžiamas.
Problema ta, kad tokį elgesį gali demonstruoti ir labai kompetentingas, ir pernelyg savimi pasitikintis žmogus.
Cameron Anderson ir kolegų šešių tyrimų serijoje nustatyta, kad per didelis pasitikėjimas savimi grupėse galėjo padėti žmonėms įgyti aukštesnį socialinį statusą. Vienas iš mechanizmų buvo paprastas: jų elgesys aplinkiniams sudarydavo didesnės kompetencijos įspūdį.
Kitame darbe, nagrinėjusiame lyderių atranką, tyrėjai nustatė, kad didesnis pasitikėjimas didino kandidato suvokiamą lyderystės potencialą net tuomet, kai jo kompetencijos lygis buvo kontroliuojamas. Tyrimas paskelbtas žurnale „The Leadership Quarterly“ ir pasiekiamas per DOI.
Tai nereiškia, kad kiekvienas užtikrintas vadovas yra nekompetentingas. Išvada siauresnė: pats užtikrintumas gali paveikti mūsų vertinimą dar prieš gaunant pakankamai informacijos apie realius žmogaus gebėjimus.
Statusas gali dar labiau sustiprinti įspūdį
Kai žmogus jau turi vadovo titulą, ilgesnį stažą ar didesnę įtaką organizacijoje, jo žodžiai gauna papildomo svorio. Tada atsiranda pavojus užsisukančiam ratui: pasitikėjimas padeda įgyti statusą, o statusas savo ruožtu gali padaryti to žmogaus pasitikėjimą dar įtikinamesnį aplinkiniams.
Tai ypač svarbu ten, kur darbo rezultatą sunku greitai pamatuoti. Pardavimo rezultatą ar programos veikimą galima palyginti gana konkrečiai. Strategijos, vadybos, kūrybos ar prognozių kokybė kartais paaiškėja tik po kelių mėnesių, todėl asmeninis įspūdis gauna daugiau erdvės.
Net grupės diskusijoje pasitikėjimas gali veikti kaip socialinė valiuta. Dar 1997 metais atliktame grupinių sprendimų tyrime daugiau pasitikėjimo demonstravusių dalyvių pozicijos turėjo didesnę įtaką. Vis dėlto tyrimas taip pat parodė, kad ryšys tarp pasitikėjimo, tikslumo ir įtakos priklausė nuo užduoties pobūdžio.
Dunningo–Krugerio efektas visko nepaaiškina
Tokiose diskusijose dažnai pasirodo Dunningo–Krugerio efektas: idėja, kad mažiau gebantys žmonės ne tik daro daugiau klaidų, bet ir prasčiau supranta savo gebėjimų ribas.
Originalūs David Dunning ir Justin Kruger eksperimentai iš tiesų parodė ryškų silpniausiai užduotis atlikusių dalyvių savo rezultatų pervertinimą. Tačiau vėlesni darbai parodė, kad populiarus efekto paaiškinimas yra pernelyg paprastas.
Pavyzdžiui, 2019 metų tyrimas nustatė, kad metakognicijos skirtumai gali prisidėti prie šio reiškinio, tačiau nėra nei būtina, nei pakankama jo priežastis. Kiti tyrėjai taip pat yra parodę, kad dalį klasikinio Dunningo–Krugerio rezultato gali paaiškinti statistinės savybės ir pats gebėjimų matavimo būdas.
Todėl taisyklė „kuo žmogus mažiau moka, tuo labiau savimi pasitiki“ nėra patikimas būdas vertinti kolegas. Kompetentingas žmogus gali būti labai užtikrintas, o nekompetentingas – drovus. Esminė problema yra ne pasitikėjimo kiekis, o jo atitikimas realybei.
Kaip atskirti kompetenciją nuo gero įspūdžio
Vertinant kolegą, kandidatą ar vadovą, verta mažiau klausti „ar jis atrodo užtikrintas?“ ir daugiau – „ar jo užtikrintumas pasitvirtina?“
- Žiūrėkite į ankstesnius rezultatus. Konkretūs darbai, sprendimų kokybė ir prognozių tikslumas paprastai pasako daugiau nei įspūdis per vieną susitikimą.
- Prašykite paaiškinti samprotavimo kelią. Žmogus, kuris gali parodyti, kokiais faktais remiasi ir kokias alternatyvas svarstė, suteikia daugiau informacijos nei vien kategoriškas atsakymas.
- Stebėkite, kaip jis kalba apie neapibrėžtumą. „Nežinau“, „čia trūksta duomenų“ ar „šiuo klausimu esu maždaug 70 proc. tikras“ gali būti kompetencijos, o ne silpnumo požymis, jeigu toks atsargumas atitinka realią situaciją.
- Stebėkite reakciją į klaidą. Gebėjimas pripažinti, kas buvo įvertinta neteisingai, ir atnaujinti išvadą yra svarbesnis už bandymą bet kokia kaina išlaikyti neklystančio žmogaus įvaizdį.
- Atskirkite komunikacijos gebėjimą nuo dalykinės kompetencijos. Abu gebėjimai vertingi, tačiau geras pranešėjas nebūtinai yra geriausias konkrečios problemos ekspertas.
Šį gebėjimą suderinti savo pasitikėjimą su faktiniu tikslumu psichologijoje galima apibūdinti kaip kalibraciją. Žmogus neprivalo nuolat abejoti savimi. Geriau, kai jis yra labai užtikrintas ten, kur turi stiprių įrodymų, ir atsargesnis ten, kur informacija silpna.
Kompetencija kartais skamba mažiau įspūdingai
Patirtis dažnai ne tik suteikia atsakymų, bet ir padeda pamatyti daugiau išimčių. Specialistas gali suprasti, nuo kiek sąlygų priklauso teisingas sprendimas, todėl jo kalboje atsiranda daugiau „priklauso“, „šiuo atveju“ ar „reikėtų patikrinti“.
Tai savaime nereiškia didesnės kompetencijos – neapsisprendimas irgi nėra profesionalumo įrodymas. Tačiau organizacijose, kuriose labiausiai apdovanojamas greitas ir kategoriškas atsakymas, atsiranda rizika sistemingai painioti sprendimo pateikimo stilių su jo kokybe.
Užtikrintumas yra naudingas. Jis padeda komunikuoti, imtis atsakomybės ir veikti neapibrėžtomis sąlygomis. Tačiau geriausias signalas nėra maksimalus pasitikėjimas savimi. Vertingesnis yra pasitikėjimas, kuris nuolat išlaiko ryšį su rezultatais, įrodymais ir gebėjimu pasakyti: šito dar nežinau.
Komentarai