10 minučių su tėčiu: ko sūnui reikia kelyje į vyrystę

Berniukui neužtenka išgirsti, koks turi būti „tikras vyras“. Jam reikia saugiai patirti savo jėgą, suklysti, prisiimti atsakomybę ir žinoti, kad yra suaugęs žmogus, pas kurį galima grįžti. Pilietinio ugdymo mentorius, mediatorius ir teisininkas Mantas Liugas tėčiams siūlo labai konkretų pradžios tašką: kasdien skirti sūnui bent 10 minučių asmeninio, reguliaraus laiko – ir leisti jam pačiam pasirinkti, ką tuo metu veikti.

Apie šiuolaikinius kelius į vyrystę Liugas kalbėjosi su geštalto psichoterapijos konsultantu Dariumi Dociumi tinklalaidės „Vyrai kalbasi“ epizode apie įžengimą į vyrystę. Pokalbio centre – ne vienas stebuklingas ritualas, o ilgai kuriamas ryšys, atsakomybės treniruotė ir gyvas suaugusio vyro pavyzdys.

Vyras – ne savybių sąrašas

Liugas siūlo atskirti dvi panašiai skambančias sąvokas. Vyriškumas, jo supratimu, apima savybes, kurias visuomenė linkusi laipsniuoti: drąsą, ryžtą, tvirtumą ar atsakomybę. Vyrystė – tai jau užimama pozicija ir atliekama funkcija šeimoje bei visuomenėje.

Toks skirtumas padeda išvengti etiketės „nepakankamai vyriškas“. Vienos savybės stoka žmogaus nepadaro mažiau vyru. Be to, reikalavimas būti stipriam, jautriam, sėkmingam ir visada žinoti atsakymą jaunam žmogui gali tapti prieštaringų lūkesčių rinkiniu, o ne kryptimi.

Brandą pašnekovas sieja ne su įvaizdžiu, o su atsakomybe, autentiškumu ir poveikiu kitiems. Žmogus gali atrodyti pasitikintis savimi, tačiau kaukė nepadeda išmokti spręsti problemų, prašyti pagalbos ar pripažinti savo ribų.

Jėgos nereikia slopinti – ją reikia išmokti valdyti

Pokalbyje pabrėžiama, kad berniukui svarbu patirti pyktį, agresyvią energiją, grubumą ir savo fizinę galią, tačiau ne palikti juos savieigai. Tikslas nėra smurtas. Tikslas – atpažinti, kas vyksta viduje, ir išsiugdyti savikontrolę.

Liugas tai aiškina variklio metafora: augant vidinei galiai turi stiprėti ir „stabdžiai“. Jaunuolis turi ne apsimesti nejaučiantis pykčio, o mokytis pasirinkti, kaip su juo elgtis.

Tam gali padėti kontaktinis sportas, žygiai, stovyklos ar kitos aiškias ribas turinčios veiklos. Vis dėlto sportas nėra vienintelis kelias. Kūrybinė veikla, scena, bendras darbas ar sudėtinga užduotis taip pat gali suteikti progą rizikuoti, ištverti nesėkmę ir pamatyti savo realias galimybes. Svarbiausia, kad šalia būtų suaugęs žmogus, gebantis ne tik sustabdyti pavojingą elgesį, bet ir padėti suprasti patirtį.

Kai nėra gyvo pavyzdžio, autoritetą pasiūlo ekranas

Tėvas nėra vienintelis galimas vyriškas autoritetas. Juo gali tapti brolis, dėdė, senelis, treneris, mokytojas, mentorius ar bendruomenės lyderis. Liugo manymu, kartais pakanka vieno patikimo žmogaus, su kuriuo berniukas gali kalbėtis ir kurio elgesį mato ne tik sėkmės akimirkomis.

Interneto autoritetas šios dalies dažnai neparodo. Ekrane lengva sukurti pasitikėjimo savimi įvaizdį, bet sunku pamatyti, kaip nuomonės formuotojas pyksta, klysta, elgiasi su artimaisiais ar prisiima atsakomybę. Todėl tėvų užduotis nėra vien drausti turinį. Jiems reikia domėtis, ką sūnus žiūri, kuo žavisi, su kuo bendrauja ir kodėl konkretus žmogus jam tapo svarbus.

Šį klausimą papildo ir švietimo duomenys. 2022 metų UNESCO pasaulinė ataskaita apie berniukų atsitraukimą nuo švietimo, apėmusi duomenis iš daugiau kaip 140 šalių, nustatė, kad daugelyje valstybių berniukams kyla didesnė rizika kartoti klasę, nebaigti skirtingų ugdymo pakopų ir pasiekti prastesnių mokymosi rezultatų. Ataskaitoje teigiami vyrų vaidmenų modeliai ir mentoriai minimi tarp perspektyvių priemonių, tačiau pati UNESCO pažymi, kad griežtų įrodymų apie atskirų programų veiksmingumą dar trūksta. Tad vyriškų autoritetų stoka negali būti pateikiama kaip vienintelė šių rezultatų priežastis.

Atsakomybė neprasideda per 18-ąjį gimtadienį

Viena ryškiausių pokalbio minčių – atsakomybės negalima visos atiduoti vieną dieną, vos jaunuoliui sulaukus pilnametystės. Liugas ją lygina su svorio kilnojimu: žmogus nepradeda nuo 100 kilogramų, o jėgą augina palaipsniui.

Paaugliui reikia realių, jo amžių atitinkančių užduočių ir teisės suklysti. Žygyje tai gali būti pareiga pasirūpinti vandeniu, maistu, švara ar grupės išėjimo laiku. Pasakius „kylam“ ir pamačius, kad niekas neklauso, subliūkšta įsivaizdavimas apie savaiminę lyderystę. Tada atsiranda vertinga proga klausti: kodėl kiti nereagavo, kaip aš kalbėjau, ar gebu paprašyti pagalbos?

Maištas šiame procese nėra vien nepatogus elgesys, kurį reikia kuo greičiau nutildyti. Jis gali tapti autonomijos repeticija: jaunuolis tikrina taisykles, formuluoja savo nuomonę ir mokosi išlaikyti ryšį nesutikdamas. Jei suaugusiesiems rūpi tik patogus vaikas, paklusnumas gali užgožti gebėjimą savarankiškai spręsti.

Nėra vieno egzamino, po kurio tampama vyru

Kariuomenė, sporto komanda, stovykla ar savanorystė gali suteikti disciplinos, atsakomybės, bendradarbiavimo ir tarnystės patirties. Tačiau nė viena institucija savaime neužtikrina visapusiškos brandos. Pavyzdžiui, kariuomenė gali išmokyti laikytis struktūros, bet ne kiekvienam vienodai padės ugdyti emocinį raštingumą, pažeidžiamumą ar gebėjimą prašyti pagalbos.

Taip pat santuoka ar tėvystė suteikia naują vaidmenį, tačiau vien statusas nepadaro žmogaus brandaus. Lemiamas klausimas – kaip jis tą vaidmenį atlieka, ar prisiima atsakomybę ir ar mato kitą žmogų.

Liugas atsargiai vertina ir romantizuotą iniciacijos idėją. Ritualas, kuriame svarbiausia pažeminimas, prievarta ar skausmo ištvėrimas, gali tapti smurto priedanga. Daug prasmingesnis yra patyrimas, po kurio jaunuolis sulaukia pripažinimo, bet nepraranda teisės būti pažeidžiamas.

Praktiškiausias receptas – 10 minučių per dieną

Pokalbio pabaigoje sudėtinga vyrystės tema sutraukiama į paprastą kasdienį veiksmą. Liugo teigimu, tėčiui nereikia tapti „super tėčiu“. Ryšį gali kurti 10 minučių asmeninio laiko kasdien.

• Laikas turi būti skirtas konkrečiai sūnui, be pašalinių darbų ir ekranų.
• Veiklą ar pokalbio temą renkasi sūnus, o ne tėtis.
• Susitikimas turi būti reguliarus ir patikimas, kad vaikas žinotų: šis laikas tikrai bus.
• Nebūtina visą laiką kalbėti apie jausmus. Ryšys gali rastis plaunant indus, ką nors taisant, sportuojant ar leidžiantis į bendrą nuotykį.

Net jei paauglys kurį laiką mieliau renkasi draugus ar mopedą, svarbi lieka žinutė: „Aš esu visada tavo tėtis, kad ir koks tu bebūtum.“ Tai nėra kontrolės pažadas. Tai pasiekiamumo pažadas – sūnus gali tolti, bandyti ir klysti, bet žino, kur gali sugrįžti.

Kelias į brandą tuomet matuojamas ne tuo, ar jaunuolis atitinka „tikro vyro“ mitą. Jį geriau rodo gebėjimas valdyti savo jėgą, prisiimti sprendimų pasekmes, girdėti kitą, paprašyti pagalbos ir prisidėti prie šeimos ar bendruomenės. Viena stovykla ar vienas ritualas tokio žmogaus nesukuria. Tačiau kasdienis ryšys gali tapti vieta, kur visa tai pradedama praktikuoti.