Devyni metai su nerimu: Algirdas laukė ne patarimų, o ištiestos rankos

Kaklo spazmai, galvos svaigimas, spaudimas krūtinėje, jėgų netekimas. Kartais rytas prasidėdavo tokiu stipriu gerklės spaudimu, kad prieš darbą tekdavo žiaukčioti. Algirdui Danielai nerimas pirmiausia pasireikšdavo ne mintimis, o kūnu. Kol jis ieškojo atsakymų gydytojų kabinetuose, kasdienybė vis tiek reikalavo dirbti, rūpintis šeima ir judėti toliau.

Apie devynerius metus trunkančią pagalbos paiešką Algirdas papasakojo tinklalaidėje „Vyrai kalbasi“. Kalbėdamasis su Klaipėdos apskrities pagalbos vyrams centro vadovu Dariumi Dociumi, jis prisiminė ne tik gydymą ar sunkiausius laikotarpius. Vienas ryškiausių jo pasakojimo momentų – prisipažinimas, kad kartais iš artimųjų norėjosi ne dar vieno paraginimo kreiptis pagalbos, o žmogaus, kuris padėtų tą pagalbą pasiekti.

Kai nerimas pasireiškia kūnu

Algirdas pasakoja, kad sunkumai paaštrėjo keičiant darbą. Po ilgo laikotarpio samdomame darbe jis ėmėsi savarankiškos veiklos. Kartu su naujomis galimybėmis atsirado nežinomybė ir didesnė atsakomybė.

Prasidėjo stiprūs galvos ir kaklo skausmai, vėliau – akies trūkčiojimas. Vyras lankėsi pas gydytojus, atliko tyrimus, baiminosi, kad bus nustatyta rimta liga. Kai tyrimų rezultatai nepaaiškino prastos savijautos, jis prisiminė panašią patirtį studijų metais ir nusprendė kreiptis į psichiatrą.

Jo pasakojime šis žingsnis nebuvo didelė vidinė kova dėl to, ką pagalvos aplinkiniai. Algirdas jautė, kad ankstesni atsakymų paieškos būdai nepadeda, o savijauta trukdo gyventi.

Svarbu ir tai, kad fiziniai simptomai savaime neįrodo nerimo sutrikimo. Krūtinės spaudimą, svaigimą ar kitus naujus simptomus būtina įvertinti mediciniškai. Jeigu krūtinės skausmas ar spaudimas yra stiprus, staigus arba jį lydi dusulys ir kita ūmi bloga savijauta, reikalinga skubi medicinos pagalba.

Pagerėjus savijautai, sugrįžo prie to paties tempo

Pradėjus gydymą vaistais, Algirdo savijauta po kelių savaičių ėmė gerėti. Tačiau kartu jis grįžo prie ankstesnio darbo ritmo: daug atsakomybių, darbo dienomis ir naktimis, mažai dėmesio poilsiui.

Žvelgdamas atgal, jis tai vadina viena savo klaidų. Pagerėjimą tuomet priėmė kaip galimybę vėl gyventi taip pat, o ne kaip progą įvertinti, kiek iš jo reikalauja kasdienybė. Psichoterapijos pradžioje nebuvo. Vėliau jis bandė skirtingus pagalbos būdus, tačiau procesas nebuvo tiesus: savijauta gerėdavo ir vėl blogėdavo, teko su gydytoju ieškoti tinkamo gydymo.

Vienu iš sunkiausių laikotarpių Algirdas beveik negalėjo valgyti ir sparčiai neteko svorio. Tai jis prisimena ne kaip norimą kūno pokytį, o kaip gąsdinančią būseną: kas rytą lipdamas ant svarstyklių nežinodavo, kiek dar svorio bus netekęs.

Ši patirtis nėra universalus nerimo ar gydymo scenarijus. Vaistų poveikis ir nepageidaujami reiškiniai skiriasi, todėl apie pablogėjusią savijautą ar sunkumus valgant reikia kalbėtis su gydančiu specialistu, o gydymo savavališkai nekeisti.

„Eik pas specialistą“ kartais nepakanka

Vyrui blogėjant, rūpestis ir įtampa augo ir namuose. Žmona skatino ieškoti pagalbos, bet kartu jai teko rūpintis vaiku ir kasdieniais šeimos reikalais. Algirdas supranta, kad sunkumai palietė ne tik jį. Vis dėlto prisimena akimirkas, kai pačiam jau buvo per sunku ieškoti dar vieno specialisto, skambinti ir derinti vizitus.

Tuomet labiausiai trūko ne patarimo, kur kreiptis. Jis norėjo, kad kas nors pasidomėtų galimybėmis, surastų žmogų, su kuriuo galima pasikalbėti, ir pasiūlytų nueiti kartu. Pats šį poreikį nusako kaip norą, kad kas nors paimtų už rankos.

Pokalbyje D. Docius atkreipia dėmesį į kitą pusę: vien artimųjų noras neužtikrina, kad žmogus įsitrauks į psichoterapiją. Tačiau Algirdas kalba apie kitokią situaciją – kai pagalbos ieškantis žmogus jau pats nori gydytis, tik sunkesnę dieną nebeturi jėgų visko organizuoti vienas.

Šis skirtumas svarbus ir artimiesiems. Vietoj abstraktaus raginimo galima paklausti, ar žmogus norėtų, kad padėtumėte rasti specialistą, paskambintumėte kartu, palydėtumėte į konsultaciją ar pasirūpintumėte buitimi, kol jis joje lankysis. Kokia pagalba priimtina, verta aptarti su pačiu žmogumi.

Grupėje pamatė, kad nėra vienas

Maždaug po aštuonerių metų nuo pagalbos paieškos pradžios Algirdas pateko į dienos stacionarą. Jis pasakoja, kad rytais atvykdavo į užsiėmimus, dalyvaudavo individualiuose ir grupiniuose susitikimuose, relaksacijose, konsultacijose, o vėliau grįždavo namo. Tai buvo organizuotas gydymo procesas, į kurį patenkama specialistams įvertinus pagalbos poreikį, o ne laisvai lankoma savitarpio pagalbos grupė.

Stacionaras jo problemų neišsprendė vienu kartu. Tačiau vienas ten patirtas dalykas liko ypač svarbus: grupėje Algirdas išgirdo žmonių, išgyvenančių panašius sunkumus. Jis prisimena keturiolikos žmonių ratą ir suvokimą, kad tai, ką iki tol nešiojosi savyje, nėra vien jo patirtis.

Dabar jis svarsto galimybę vėl prisijungti prie grupės – ne tik dėl savęs, bet ir tam, kad galėtų pasidalyti tuo, ką per šiuos metus suprato.

Kai sunku, pašnekovu tampa ir dirbtinis intelektas

Ypač sunkios savijautos laikotarpiu Algirdas daug susirašinėjo su „ChatGPT“. Norėjo išgirsti, kiek dar gali užtrukti bloga būsena, ir bent apytikriai suprasti, kas jo laukia. Pasak jo, iš pradžių toks pokalbis suteikė tam tikrų gairių, bet ilgainiui atsakymai ėmė kartotis, o nuolat iš naujo aiškinti savo istoriją tapo varginama.

Ši patirtis pokalbyje išryškina ribą: skaitmeninis įrankis gali padėti susidėlioti klausimus ar rasti informacijos, bet negali individualiai įvertinti sveikatos būklės, parinkti gydymo ar pakeisti specialistų priežiūros. Pats Algirdas galiausiai grįžo prie pokalbių su gydytoju ir kitų pagalbos formų.

Ką jis pasakytų kitam vyrui?

Laidos pabaigoje Algirdas sako, kad, žinodamas tai, ką žino dabar, pagalbos kelią pradėtų anksčiau. Kartu pabrėžia, kad fizinių simptomų nereikėtų automatiškai priskirti vien nerimui – juos verta aptarti su gydytoju.

Jo žinutė vyrui, kuris atpažįsta panašius sunkumus, paprasta: nelikti vienam ir neatidėlioti pokalbio apie savo savijautą. O artimiesiems ši istorija primena, kad parama kartais prasideda nuo labai konkretaus klausimo: kuo šiandien galiu tau padėti, kad pagalbą pasiekti būtų lengviau?

Kur kreiptis Lietuvoje? Informaciją apie psichikos sveikatos paslaugas ir pagalbos galimybes galima rasti nacionalinėje svetainėje „Pagalba sau“. Suaugusiesiems emocinę paramą visą parą teikia „Vilties linija“ telefonu 116 123; tame pačiame oficialiame sąraše skelbiami ir vyrams skirtų linijų kontaktai. Jei žmogui gresia tiesioginis pavojus gyvybei ar sveikatai, reikia skambinti 112 – šis numeris nėra įprastų emocinių konsultacijų linija.