Vyrų vienišumas: kodėl pagalbos prašyti vis dar taip sunku

Klaipėdos apskrities pagalbos vyrams centro vadovas Darius Docius ir psichologas, ilgametis „Jaunimo linijos“ savanoris Kasparas Žiaučyna tinklalaidėje „Vyrai kalbasi“ kalbėjo apie temą, kuri dažnai lieka už kasdienio vyrų bendravimo ribų: vienišumą, atsiribojimą ir momentą, kai pasakyti „man sunku“ tampa sunkiau negu tylėti.

Pokalbio ašis – ne bandymas kiekvienam liūdesiui priklijuoti depresijos etiketę. Priešingai: abu pašnekovai daug kalba apie tarpines būsenas, kai žmogus dar nėra gavęs diagnozės, bet jau traukiasi iš santykių, nebetiki, kad bus suprastas, ir vis rečiau kreipiasi į kitus.

Vienišumas nėra tas pats, kas pasirinkta vienuma

Žiaučyna pokalbyje pasiūlo paprastą, bet naudingą skirtį. „Vienuma“ jam – būsena, kurią žmogus pasirenka pats: pabūti be žmonių, atsigauti, užsiimti savo veikla. Vienišumas – jau jausmas, kuris gali atsirasti net santykyje su kitu žmogumi.

Šis skirtumas sutampa su tuo, kaip vienišumą apibrėžia Europos Komisijos Jungtinis tyrimų centras (JRC): tai subjektyvus jausmas, kad prasmingų socialinių ryšių nepakanka. Todėl vienas gyvenantis žmogus nebūtinai yra vienišas, o gausų kontaktų tinklą turintis žmogus nebūtinai jaučiasi artimas kitiems.

2022 m. ES vienišumo apklausa, apėmusi daugiau kaip 25 tūkst. 16 metų ir vyresnių respondentų, parodė, kad 13 proc. jų per ankstesnes keturias savaites vieniši jautėsi didžiąją arba visą laiko dalį, o 35 proc. – bent dalį laiko. Tai tikslesnis orientyras už pokalbyje nuskambėjusį apibendrinimą apie „vieną iš penkių europiečių“. JRC pažymi, kad pagrindinė ES27 imtis buvo ne tikimybinė internetinė apklausa, todėl skaičius verta suprasti kaip apklausos įvertį, o ne absoliučiai tikslų visų ES gyventojų paplitimą.

JRC taip pat pabrėžia, kad vienišumo rizika siejasi ne tik su gyvenimu vienam. Ji dažnėja po reikšmingų gyvenimo pokyčių – pavyzdžiui, išsiskyrimo, darbo praradimo ar studijų pabaigos. Būtent tokie lūžiai nuolat grįžta ir Dociaus bei Žiaučynos pokalbyje.

Kodėl „susitvarkyk pats“ gali tik dar labiau uždaryti žmogų

Docius sako iš krizes išgyvenančių vyrų dažnai girdintis panašią artimųjų reakciją: „Užteks veršlenti, kabinkis į gyvenimą, pradėk sportuoti, eik į sporto klubą, pradėk dirbti.“ Tokia frazė nebūtinai pasakoma iš blogos valios – kartais žmogus tiesiog nežino, ką daryti su kito skausmu.

Problema prasideda tada, kai patarimas pakeičia išklausymą. Pašnekovai tam naudoja automobilio metaforą: galima tiksliai žinoti, kur reikia važiuoti, tačiau jei „bakas tuščias“, raginimas tiesiog spausti akceleratorių nepadeda.

Žiaučyna atkreipia dėmesį į kitą pasekmę: žmogus, kartą surizikavęs atsiverti ir išgirdęs „neišsigalvok“, gali kitą kartą nebekalbėti. Prie vienišumo tada prisideda gėda, kaltė ir jausmas, kad savo sunkumais jis tik apkrauna kitus.

Tai ypač svarbu kalbant apie stereotipinį vyriškumo reikalavimą pačiam susitvarkyti su problemomis. Pokalbyje jis nėra pateikiamas kaip vienintelė vyrų krizės priežastis, tačiau kaip realus barjeras: prašyti pagalbos gali atrodyti kaip savo nepakankamumo pripažinimas.

Atsiribojimas nėra diagnozė, bet ilgalaikiai pokyčiai verti dėmesio

Pokalbyje sąmoningai brėžiama riba tarp vienišumo, depresiškumo ir depresijos. Tai svarbi riba. Pasaulio sveikatos organizacija depresiją apibrėžia kaip psichikos sveikatos sutrikimą, kuriam būdinga prislėgta nuotaika arba susidomėjimo ir malonumo praradimas ilgą laiką; depresinis epizodas paprastai tęsiasi didžiąją dienos dalį, beveik kasdien, bent dvi savaites ir gali reikšmingai trikdyti kasdienį funkcionavimą.

Todėl vien tai, kad vyras kuriam laikui nori pabūti vienas, nėra depresijos įrodymas. Tačiau jei kartu ilgai laikosi ryškus energijos trūkumas, beviltiškumas, miego ar apetito pokyčiai, dingsta susidomėjimas įprastomis veiklomis arba atsiranda minčių apie mirtį, verta kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą.

Pokalbyje tai suformuluojama praktiškai: emocinės paramos linija gali būti pirmoji „degalinė“, tačiau ne visada galutinė stotelė. Savanorio išklausymas gali padėti išbūti krizės momentą ir ryžtis kitam žingsniui – psichologo, psichoterapeuto, psichiatro ar kito specialisto konsultacijai.

Savižudybių statistikoje vyrų ir moterų skirtumas išlieka didelis

Pokalbyje nuskamba teiginys, kad vyrų savižudybių esą yra penkis kartus daugiau. Vieno universalaus „penkių kartų“ santykio taikyti visai Europai negalima. Naujausiame Eurostato 2023 m. duomenų apibendrinime nurodoma, kad ES vyrų grubus mirtingumo dėl savižudybės rodiklis buvo 16,9 atvejo 100 tūkst. vyrų, moterų – 5,0 atvejo 100 tūkst. moterų. Vyrai sudarė 76,4 proc. visų mirčių dėl savižudybės.

Lietuva tame pačiame Eurostato palyginime turėjo aukščiausią bendrą standartizuotą mirtingumo dėl savižudybės rodiklį ES – 18,8 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Šie skaičiai nepaaiškina vienos priežasties, kodėl vyrai miršta dažniau. Savižudybė yra daugelio susikertančių socialinių, ekonominių, santykių ir psichologinių veiksnių rezultatas, todėl vienišumo ar „vyriškumo stereotipo“ negalima paversti vieninteliu paaiškinimu.

Tačiau pokalbio praktinė mintis lieka svarbi: atsiribojimas, beviltiškumo kalba ir gyvenimo prasmės praradimas nėra ženklai, kuriuos artimiesiems verta nurašyti kaip „dramatizavimą“.

Po skyrybų vienišumas gali ateiti kartu su tapatybės praradimu

Docius pasakoja, kad vyrų emocinės paramos linijoje dažna tema – skyrybos, nutrūkę santykiai ir ryšio su vaikais pasikeitimas. Tokiame etape žmogus gali prarasti ne tik partnerystę, bet ir įprastą kasdienę struktūrą, vaidmenį šeimoje, finansinį saugumą bei ateities vaizdą.

Žiaučyna pabrėžia, kad skyrybų procesas gali būti itin daug resursų reikalaujantis ir užsitęsti. Čia vienišumas nėra vien „neturėjimas su kuo išeiti kavos“ – jis gali būti susijęs su gedėjimu dėl santykio, konfliktais, tėvyste ir būtinybe iš naujo kurti savo gyvenimo planą.

Panašus lūžis gali įvykti ir kitais gyvenimo tarpsniais: jaunuoliui baigus studijas ir išsisklaidžius draugų ratui, netekus darbo, persikrausčius, vyresniame amžiuje netekus partnerio. Dėl to vienišumo tema nėra vien jaunų ar vyresnių žmonių problema.

Bendrystė nėra gydymas, bet ji gali sumažinti barjerą ieškoti pagalbos

Vienas dažniausiai pokalbyje kartojamų žodžių – bendrystė. Docius pasakoja apie vyrų bendruomenes, kuriose veikla – sportas, grūdinimasis ar susitikimai – tampa ne tik tikslu, bet ir saugesniu keliu į pokalbį. Ne kiekvienam vyrui pirmas priimtinas žingsnis yra sėsti į terapeuto kabinetą ir iškart kalbėti apie vienišumą.

Žiaučyna čia mato ir optimizmo: vis daugiau vyrų viešai kalba apie emocijas, kuriasi vyrų grupės, o savanorystės linijose vyriškas balsas nebėra retenybė. Tokios erdvės nepakeičia profesionalios pagalbos, kai jos reikia, bet gali sumažinti slenkstį iki jos.

Technologijos šio paradokso neišsprendžia automatiškai. Galimybė bet kurią minutę kam nors parašyti dar nereiškia, kad turime žmogų, kuriam galime pasakyti, kaip iš tiesų jaučiamės. Būtent prasmingų, o ne vien dažnų kontaktų kokybę JRC tyrimai sieja su mažesniu vienišumu.

Ką gali padaryti artimasis, kai žmogus užsisklendžia

Žiaučynos siūlomas principas paprastas: pirmiausia pastebėti ir įvardyti tai, ką matai, o ne iškart taisyti žmogaus gyvenimą. Vietoje „tau reikia daugiau sportuoti“ galima pradėti nuo „pastebiu, kad pastaruoju metu atrodai pavargęs ir atsitraukęs – kaip tu laikaisi?“

• Atspindėkite, o ne diagnozuokite. Kalbėkite apie konkrečius pokyčius, kuriuos pastebite, ir klauskite, kaip žmogus jaučiasi.
• Nenuvertinkite. Frazės „neišsigalvok“, „kitiems blogiau“ ar „susitvarkyk pats“ gali uždaryti tolimesnį pokalbį.
• Siūlykite konkretų buvimą šalia. Pavyzdžiui, pasivaikščioti, kartu paskambinti pagalbos linijai ar padėti susirasti specialistą.
• Neprisiimkite visos atsakomybės vieni. Artimasis gali būti atrama, bet jis neprivalo vienas „išgelbėti“ žmogaus ar pakeisti profesionalios pagalbos.

Ypač svarbu rimtai vertinti pasakymus apie gyvenimo beprasmybę, norą mirti ar save žaloti. Jei kyla tiesioginis pavojus gyvybei, reikia skambinti 112; Bendrasis pagalbos centras pabrėžia, kad 112 nėra emocinės paramos linija, tačiau tai yra numeris skubiai pagalbai esant realiam pavojui.

Kur kreiptis Lietuvoje

Vyrams skirta emocinės paramos linija „Nelik vienas“ šiuo metu nurodo telefoną +370 604 11119 ir darbo laiką kasdien 17–22 val. Specialistų konsultacijos vyrams teikiamos telefonu +370 670 00027 darbo dienomis 10–14 val.

„Jaunimo linija“ 16–35 metų žmonėms teikia emocinę paramą telefonu 0 800 28888 ir internetu. Suaugusiesiems visą parą veikia „Vilties linija“ numeriu 116 123.

Pokalbio pabaigoje Žiaučyna vyrui, kuris ilgai jaučiasi vienišas ir mano niekam nerūpintis, pasako dviem žodžiais: „Tu esi matomas.“ Ši frazė nepašalina krizės ir nėra gydymas. Tačiau ji tiksliai nusako pirmąją pagalbos sąlygą – žmogus turi patirti, kad jo būsena pastebėta ir kad jam nereikia visko panešti vienam.