Per pastaruosius 12 mėnesių iš darbo buvo atleisti 494 apklausos dalyviai – maždaug kas vienuoliktas į šį klausimą atsakęs programuotojas. Dar 1 325 žmonės nurodė atleidimą patyrę anksčiau. Taigi darbo praradimas nėra vien teorinė grėsmė, nors dauguma dalyvių sakė niekada nebuvę atleisti.
Šie skaičiai – dalis „State of Devs 2026“ tyrimo, kurį rengia „Devographics“. Nuo liepos 5 iki rugsėjo 5 dienos į atvirą internetinę apklausą atsakė 5 463 žmonės. Joje klausta ne tik apie karjerą, bet ir apie savijautą, darbo aplinką, sveikatą bei dirbtinį intelektą. Iš atsakymų susidėlioja viena istorija: nemažai programuotojų vis dar mėgsta tai, ką daro, tačiau jaučiasi vis mažiau tikri dėl sąlygų, kuriomis galės tai daryti ateityje.
Esmė
Esmė
„State of Devs 2026“ apklausa: darbo nesaugumas, perdegimas, AI spaudimas ir sveikatos problemos. Kodėl tarp nuovargio lieka ir vilties?
- Nerimas dėl ateities 42 proc. atsakiusiųjų mano, kad per penkerius metus dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių gali tekti keisti darbą. Daugiau nei ketvirtadalis neatmeta būtinybės keisti ir pačią profesiją.
- Perdegimas nėra retenybė Apie 62 proc. respondentų teigia bent kartą per karjerą patyrę perdegimą, o pastaruoju metu daugelis pastebėjo sumažėjusią motyvaciją ir emocinį išsekimą.
- AI – ir pagalba, ir įtampa Dirbtinis intelektas jau užima didelę dalį darbo, bet beveik pusė atsakiusiųjų nesutinka, kad jis teigiamai paveikė jų psichologinę savijautą. Vis dėlto smalsumas ir pasitenkinimas darbu niekur nedingo.
Darbo vieta yra, bet ramybės – nebūtinai
Apie 48 proc. atsakiusiųjų nurodė per profesinę karjerą patyrę darbo nesaugumą, o 46 proc. – nepakankamą atlygį. Tai nėra teiginys, kad visi šie žmonės dabar uždirba mažai ar netrukus neteks darbo. Tai ženklas, kad net techninių įgūdžių turintiems specialistams stabilumas neatrodo savaime suprantamas.
Dar ryškesnis skirtumas matomas tarp baimės netekti konkrečios darbo vietos ir įsitikinimo, kad teks apskritai atsisakyti profesijos. Per ateinančius penkerius metus dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių darbą pakeisti tikėtina arba labai tikėtina laiko apie 42 proc. apklaustųjų. Tačiau būtinybę keisti visą karjeros kryptį taip vertina apie 26 proc. – dauguma tokio scenarijaus nelaiko tikėtinu.
Vadinasi, karjeros duomenys nepatvirtina paprastos istorijos, kad programuotojai masiškai laukia savo profesijos pabaigos. Jie labiau atskleidžia nežinią dėl darbo vietų, atlygio ir galimybės planuoti kelerius metus į priekį.
Nuovargis nesibaigia uždarius nešiojamąjį kompiuterį
Darbo nesaugumas – tik viena paveikslo pusė. Apie 63 proc. apklausos dalyvių kaip per karjerą patirtą problemą įvardijo prastą vadovavimą, apie 58 proc. – darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros sunkumus. Perdegimą bent kartą patyrę sakė apie 62 proc.
Šių metų apklausoje pirmą kartą išsamiau klausta ir apie neseniai patirtus psichologinius požymius. Iš atsakiusiųjų maždaug 66 proc. pastebėjo sumažėjusią motyvaciją ar susidomėjimą darbu, 60 proc. – augantį cinizmą darbo arba visos industrijos atžvilgiu, 57 proc. – emocinį išsekimą dienos pabaigoje.
Dar daugiau nei pusė nurodė dažniau atidėliojantys užduotis arba sunkiau susikaupiantys ties veikla, kuri anksčiau patiko. Maždaug pusė jautė menkesnį pasiekimų jausmą. Tai savaime nėra medicininė perdegimo diagnozė, tačiau tokie atsakymai leidžia suprasti, kodėl vien atostogų ar naujo darbo įrankio idėja nebūtinai išsprendžia problemą.
Vis dėlto vaizdas nėra vien niūrus. Apie 58 proc. atsakiusiųjų teigė esantys patenkinti arba labai patenkinti dabartiniu darbu, o apie 16 proc. – nepatenkinti. Galima mėgti savo profesiją ir kartu jaustis išsekusiam: šios dvi patirtys viena kitai neprieštarauja.
Dirbtinis intelektas keičia darbą, bet ne visada palengvina kasdienybę
Prie jau pažįstamų problemų prisideda nauja – dirbtinio intelekto – įtampa. Apklausos dalyvių vertinimu, jų kuriamo kodo AI sugeneruojamos dalies mediana siekia apie 63 proc. Tai savarankiškai nurodyti vertinimai, o ne nepriklausomas kodo patikrinimas, tačiau jie parodo, kaip stipriai šie įrankiai įsitvirtino respondentų kasdienybėje.
Požiūris į AI gerokai prieštaringesnis nei jo naudojimas: beveik pusė apklaustųjų jį vertina teigiamai, apie keturi iš dešimties – neigiamai. Vieni mato galimybę greičiau atlikti monotoniškas užduotis. Kiti baiminasi, kad darbas taps mažiau prasmingas, o iš programuotojų bus tikimasi vis daugiau.
Šis spaudimas kyla ne tik iš pačių technologijų. Apie 30 proc. atsakiusiųjų nurodė, kad darbdavys skatina naudoti AI ir dėl to jie naudojasi šiais įrankiais daugiau, nei patys kitu atveju rinktųsi. Dar maždaug 52 proc. sakė, kad jų įmonė skatina AI naudojimą, tačiau jų elgesio tai nekeičia. Tyrimo autoriai įspėja, kad griežti naudojimo tikslai ar darbuotojų lyginimas pagal AI rodiklius gali turėti neigiamų pasekmių savijautai.
Paklausus, ar AI įrankiai apskritai teigiamai paveikė psichologinę būseną, 46 proc. nesutiko, 32 proc. laikėsi neutralios pozicijos, o apie 23 proc. sutiko. Daugiau nei 1 500 žmonių papildomai parašė laisvos formos komentarus. Juose kartojosi nerimas dėl nepagrįstų produktyvumo lūkesčių, mokymosi, darbo prasmės ir atsakingo AI naudojimo.
Nerimas neapsiriboja asmenine karjera. Tarp dažniausiai pasirinktų AI keliamų rizikų – poveikis aplinkai ir darbo vietų nykimas (abu rūpėjo maždaug 55 proc. į klausimą atsakiusiųjų), taip pat prastos kokybės automatiškai generuojamo turinio gausa ir galimas neigiamas poveikis mąstymui. Vis dėlto apklausa neįrodo, kad būtent AI sukelia perdegimą: ji fiksuoja žmonių vertinimus ir tarpusavyje susijusias patirtis.
Miego problemos ir skausmai – dar viena apklausos pusė
Sunkumų nemažai matyti ir sveikatos atsakymuose. Apie 41 proc. nurodė šiuo metu patiriantys prasto miego problemų, maždaug 29 proc. – psichikos sveikatos sunkumų, 26 proc. – nugaros skausmų, apie 15 proc. – riešų ar plaštakų skausmų.
Įdomu, kad vidutinė nurodyta miego trukmė siekė 6,9 valandos, o dauguma miegojo nuo šešių iki aštuonių valandų per naktį. Kitaip tariant, skundas dėl miego nebūtinai reiškia vien pernelyg trumpą miegą. Apklausa neleidžia nustatyti individualių sveikatos sutrikimų priežasčių, bet parodo, jog darbo savijautos tema nesibaigia ties produktyvumo skaičiais.
Ne visiems sunkumai pasiskirsto vienodai. Tyrimo autoriai atkreipia dėmesį, kad moterys dažniau nei vyrai pranešė patyrusios diskriminaciją, o dalis LGBT+ ir neuroįvairių respondentų jautė spaudimą slėpti savo tapatybės ar savijautos ypatumus darbe. Tokia aplinka gali pridėti dar vieną naštą prie jau patiriamo streso.
Išsekę, bet dar smalsūs
Paklausti, kokius jausmus jiems kelia technologijų sektorius, apie 52 proc. respondentų rinkosi išsekimą, 46 proc. – nusivylimą. Tačiau apie 41 proc. nurodė smalsumą, 24 proc. – viltį, o 19 proc. – susijaudinimą dėl naujų galimybių. Dalyviai galėjo pasirinkti kelis jausmus, todėl tas pats žmogus galėjo būti ir pavargęs, ir smalsus.
Šis derinys galbūt geriausiai apibūdina visą apklausą. Programuotojų nerimas nereiškia, kad dingo noras kurti, mokytis ar spręsti sudėtingas problemas. Tačiau smalsumas pats savaime nepanaikina darbo nesaugumo, vadovavimo problemų ar nuovargio.
Svarbi ir tyrimo riba: tai atvira, savanoriška internetinė apklausa, daugiausia pasiekusi ankstesnių „Devographics“ tyrimų auditoriją ir socialinių tinklų naudotojus. Tik apie 9 proc. respondentų turėjo ne daugiau kaip ketverius metus profesinės patirties. Tad rezultatų negalima laikyti reprezentatyviu visų pasaulio ar Lietuvos programuotojų portretu, o skirtingus klausimus atsakė nevienodas žmonių skaičius.
Vis dėlto tūkstančių žmonių atsakymai parodo aiškią įtampą: technologijos vis dažniau perima dalį kodo rašymo, bet tai dar nereiškia, kad technologijas kuriantys žmonės jaučiasi geriau. Klausimas sektoriui – ne vien kiek kodo galima sugeneruoti, o ir kiek vietos darbovietėse liks poilsiui, mokymuisi ir žmogaus sprendimams.
Komentarai