Telefoną tikrinate automatiškai? Turinio perjungimas nuo nuobodulio ne visada gelbsti

Padedate telefoną ant stalo. Nieko nevibruoja, ekranas neužsidega, žinutės nelaukiate. Po pusės minutės pagaunate save vėl jį paėmusį.

Šis judesys lengvai atrodo kaip valios problema. Tačiau tyrimai siūlo kitą paaiškinimą: telefonas daugeliui tapo ypač lengvai pasiekiamu atsaku į mažus dienos tarpus – laukimą, nepatogią tylą, trumpą nuovargį, akimirką, kai dabartinė veikla nepakankamai įtraukia.

Telefoną tikriname ne vien todėl, kad jis mus pakvietė

Vienas įdomiausių bandymų stebėti šį elgesį ne laboratorijoje, o kasdienybėje buvo paskelbtas žurnale „Computers in Human Behavior“. Tyrėjai analizavo apie 200 valandų pirmojo asmens vaizdo medžiagos ir 1130 sąveikų su telefonu, kurias atliko 37 žmonės.

Tyrime nustatyta, kad 89 proc. užfiksuotų sąveikų inicijavo pats vartotojas, o ne telefono pranešimas. Dalyviai prie įrenginio grįždavo maždaug kas penkias minutes, o dalį patikrinimų tyrėjai siejo su įprastais, menkai sąmoningais veiksmais.

Čia svarbi išlyga: 37 žmonės nėra visa visuomenė, todėl 89 proc. negalima automatiškai pritaikyti kiekvienam telefono naudotojui. Tačiau tyrimas griauna patogų paaiškinimą, kad tereikia išjungti pranešimus ir problema išnyks. Kartais ekranas neturi mūsų pašaukti – mes jau esame išmokę patys jo ieškoti.

Nuobodulys veikia kaip signalas: rask ką nors įdomesnio

Psichologijoje nuobodulys nėra tiesiog situacija, kai „nėra ką veikti“. Tai nemaloni būsena, kai norime įsitraukti į prasmingą ar tenkinančią veiklą, bet tuo momentu nepavyksta to padaryti.

Telefonas šiam jausmui siūlo beveik idealų trumpalaikį atsakymą. Nereikia sugalvoti veiklos, atsistoti ar net nuspręsti, ko tiksliai norime. Vienu judesiu galima gauti naują žinutę, vaizdo įrašą, antraštę ar socialinį signalą.

Tai padeda suprasti, kodėl noras tikrinti ekraną ypač lengvai atsiranda laukiant. Problema ta, kad daugiau pasirinkimo ir daugiau naujumo nebūtinai reiškia mažiau nuobodulio.

Bandydami pabėgti nuo nuobodulio galime jį sustiprinti

2024 m. žurnale „Journal of Experimental Psychology: General“ paskelbta septynių eksperimentų serija, kurioje iš viso dalyvavo 1223 žmonės, nagrinėjo vadinamąjį skaitmeninį perjunginėjimą – šokinėjimą tarp vaizdo įrašų ir jų prasukimą.

Eksperimentai parodė dvikryptį ryšį. Nuobodžiaudami žmonės buvo labiau linkę perjungti turinį ir tikėjosi, kad tai padės. Tačiau kai dalyviai galėjo dažniau šokinėti tarp vaizdo įrašų ar juos prasukti, kai kuriose eksperimentinėse sąlygose jie galiausiai jautė didesnį nuobodulį, mažesnį pasitenkinimą ir prasčiau įsitraukė į turinį.

Rezultatas nėra įrodymas, kad kiekvienas „TikTok“ ar „YouTube“ perbraukimas gadina dėmesį. Patys autoriai pažymėjo, kad ne visi eksperimentai su skirtingu turiniu davė vienodai aiškius rezultatus. Tačiau tyrimas atskleidžia svarbų mechanizmą: galimybė bet kurią menkai įdomią sekundę pakeisti nauju stimulu gali trukdyti pakankamai ilgai įsitraukti į vieną dalyką, kad jis apskritai spėtų tapti įdomus.

Kodėl tuščias akimirkas taip lengva užpildyti ekranu

2024 m. „Communications Psychology“ paskelbtoje mokslinių tyrimų apžvalgoje ir perspektyvoje tyrėjai siūlo kelis galimus paaiškinimus. Skaitmeninė terpė leidžia labai greitai keisti dėmesio objektus, nuolat primena apie alternatyvas ir suteikia lengvai pasiekiamą intensyvesnę veiklą.

Dėl to lėta užduotis konkuruoja ne tik su tuo, ką realiai veikiame. Ji konkuruoja ir su žinojimu, kad kišenėje per sekundę galima rasti ką nors naujo. Autoriai tai sieja su didesniais subjektyviais „alternatyvos kaštais“: dabartinė veikla gali atrodyti mažiau patraukli vien todėl, kad šalia egzistuoja lengvesnės stimuliacijos galimybė.

Tai atsargesnis paaiškinimas nei populiarus teiginys, kad socialiniai tinklai tiesiog „sugadino dopaminą“. Dabartiniai tyrimai nepateisina tokio paprasto biologinio pasakojimo. Kalbame apie dėmesį, įpročius, lūkesčius, motyvaciją ir aplinką – ne apie vieną cheminę medžiagą, kurią reikėtų „atstatyti“.

Kas dažniau nuobodžiauja, dažniau turi problemų su technologijomis – bet priežastis ne tokia paprasta

Ryšys matomas ir platesniu mastu. 2026 m. metaanalizė, apėmusi 25 tyrimus ir 15 152 dalyvius, nustatė vidutinio stiprumo teigiamą ryšį tarp polinkio nuobodžiauti ir problemiško skaitmeninių technologijų naudojimo.

Tačiau koreliacija nepasako, kuri pusė yra priežastis. Žmogus gali dažniau griebtis telefono todėl, kad jam sunkiau pakelti nuobodulį; intensyvus ir fragmentuotas skaitmeninis naudojimas gali prisidėti prie nuobodulio; abu procesai gali veikti kartu arba priklausyti nuo kitų savybių.

Vien padėti telefoną ne visada reiškia akimirksniu pasijusti geriau

Dar viena priežastis vengti moralizavimo – eksperimentai pateikia nevienalytį vaizdą. 2019 m. preregistruotame eksperimente 125 žmonės šešias minutes praleido naudodami telefoną, sėdėdami be jo arba turėdami telefoną šalia, bet privalėdami jo neliesti.

Be telefono likę dalyviai nurodė daugiau minčių klaidžiojimo ir sunkumų susikaupti, tačiau nebuvo patikimo įrodymo, kad jie jautėsi labiau nuobodžiaujantys ar patyrė mažiau malonumo. Kitaip tariant, tylos minutė gali būti neįprasta ir pareikalauti persiorientavimo, bet ji savaime nėra žalinga būsena.

Tikslas – ne išnaikinti telefoną, o susigrąžinti pasirinkimą

Jeigu ranka prie telefono tiesiasi automatiškai, pirmas naudingas žingsnis gali būti ne griežtas „skaitmeninis detoksas“, o paties impulso pastebėjimas. Ar telefonas paimtas dėl konkretaus reikalo, ar todėl, kad atsirado dešimt tuščių sekundžių?

Praktiškai galima padidinti nedidelę trintį: nelaikyti telefono rankoje laukiant, pašalinti nebūtinus pranešimus, o trumpais tarpais sąmoningai neieškoti kito stimulo. Tai negarantuoja, kad nuobodulys išnyks. Priešingai – pradžioje jis gali tapti labiau pastebimas.

Tačiau būtent čia slypi skirtumas. Nuobodulys nėra techninė klaida, kurią būtina užgesinti vos jai pasirodžius. Kartais tai tiesiog signalas, kad dabartinė veikla mūsų neįtraukia. Telefonas leidžia šį signalą nutildyti per sekundę. Klausimas – ar kiekvieną kartą iš tiesų norime tai padaryti.