Žmogus gali būti gabus, iškalbingas, kūrybingas ir kupinas idėjų, tačiau metai bėga, o didžioji jų dalis lieka eskizuose. Vieną mėnesį jis planuoja kurti verslą, kitą – rašyti romaną, tada keisti profesiją ar persikelti į kitą šalį. Problema atsiranda ne dėl ambicijų. Ji atsiranda tada, kai kiekvienas realus kelias atrodo per siauras, per lėtas ir per paprastas, palyginti su tuo, kas galėtų būti.
Jungo analitinėje psichologijoje tokiai būsenai aprašyti vartojamas terminas puer aeternus – pažodžiui „amžinas jaunuolis“. Moteriškajai figūrai vartojamas puella aeterna. Ši sąvoka išpopuliarėjo ne kaip medicininė diagnozė, o kaip archetipinis būdas kalbėti apie užsitęsusią paauglišką laikyseną: idealizavimą, prisirišimą prie neribotų galimybių ir sunkumą priimti suaugusio gyvenimo ribas.
Esmė
Esmė
Jungo „puer aeternus“ apibūdina įstrigimą tarp didelių galimybių ir vengimo įsipareigoti. Ką ši metafora paaiškina, o kur prasideda psichologijos faktai?
- Potencialas gali tapti slėptuve Kai svarbiau išsaugoti visas įmanomas ateities versijas nei pasirinkti vieną kelią, žmogus gali daug pradėti, mažai užbaigti ir ilgai gyventi „laikinoje“ būsenoje.
- Rutinos vengimas turi ir paprastesnių paaiškinimų Šiuolaikiniai prokrastinacijos tyrimai rodo ryšį su užduoties nemalonumu, saviveiksmingumu, impulsyvumu ir savireguliacija. Tam nebūtina vienintelė gilioji „amžino vaiko“ priežastis.
- Archetipas nėra diagnozė Puer aeternus nėra DSM diagnozė, o narciziški bruožai nėra tas pats, kas narcizinis asmenybės sutrikimas. Iš žmogaus karjeros, santykių ar pomėgių negalima patikimai nustatyti psichikos sutrikimo.
- Išeitis prasideda nuo pasirinkimo Naudingiausia šios metaforos dalis praktiška: mažinti idealios ateities fantaziją, rinktis konkrečius įsipareigojimus, toleruoti nuobodulį ir reguliariai atlikti mažus darbus be garantijos, kad rezultatas bus išskirtinis.
Kas iš tikrųjų yra puer aeternus
Carl Gustav Jung archetipus laikė analitinės psichologijos sąvokomis, apibūdinančiomis pasikartojančius simbolinius žmogaus patirties modelius. Amerikos psichologų asociacijos žodyne archetipas Jungo teorijoje apibrėžiamas kaip kolektyvinei pasąmonei priskiriamas simbolinis modelis, o ne diagnostinė kategorija.
Todėl netikslu sakyti, kad Jung prieš daugiau nei šimtmetį aprašė klinikinį „amžino vaiko sindromą“. Jis nagrinėjo vaiko archetipą ir puer aeternus motyvą savo analitinėje psichologijoje, tačiau suaugusio žmogaus „amžino jaunuolio“ problemą ypač išplėtojo jo bendradarbė ir analitinės psichologijos atstovė Marie-Louise von Franz. Jos knyga The Problem of the Puer Aeternus paremta 1959–1960 metais C. G. Jung institute Ciuriche skaitytomis paskaitomis.
Von Franz aprašė žmogų, kuris gali būti žavus, kūrybingas ir kupinas gyvenimo, tačiau ilgai išlaiko paauglišką santykį su pasirinkimu, darbu ir atsakomybe. Šios tradicijos stiprybė – ne etiketė, o vaizdinys: žmogus tarsi nori išlaikyti visas duris atviras, todėl pro nė vienas jų iki galo neįeina.
Kai potencialas tampa spąstais
Vienas įtaigiausių puer aeternus modelio aspektų yra baimė prarasti galimybes. Kol niekas nepasirinkta, galima įsivaizduoti save rašytoju, verslininku, režisieriumi, keliautoju ar bet kuo kitu. Konkrečiai pasirinkus vieną kryptį, prasideda praradimas: reikia atsisakyti kitų variantų, skirti laiką vienai kompetencijai, sutikti būti pradedančiuoju ir kurį laiką atrodyti visai neypatingai.
Toks žmogus gali įsimylėti ne darbą, o darbo vaizdinį. Sukurti filmą skamba didingai; perrašyti scenarijaus septintą versiją – ne. Įkurti įmonę skamba drąsiai; tvarkyti sutartis, sąskaitas ir klientų užklausas – nuobodžiai. Parašyti romaną atrodo prasminga; kasdien dvi valandas taisyti dialogus ir išmesti silpnus puslapius – daug mažiau romantiška.
Čia archetipinė metafora pataiko į realią problemą: gyvenimo rezultatai beveik visada reikalauja pakartojimo, ribų ir darbo, kurio emocinis atlygis nėra garantuotas. Fantazijoje galima išlikti genialiam; realybėje tenka pamatyti savo dabartinį lygį.
Ką apie tai sako prokrastinacijos tyrimai
Vis dėlto būtų klaida kiekvieną žmogų, kuris atidėlioja ar nebaigia projektų, aiškinti vien Jungo archetipu. Šiuolaikinė psichologija prokrastinaciją nagrinėja kaip savireguliacijos problemą, kurią lemia keli skirtingi veiksniai.
Psichologo Piers Steel metaanalizėje, apėmusioje šimtus ankstesnių ryšių tarp prokrastinacijos ir įvairių veiksnių, tarp nuoseklesnių prognozuojančių požymių buvo užduoties nemalonumas, atidėtas atlygis, mažesnis saviveiksmingumas, impulsyvumas ir su sąžiningumu bei savikontrole susiję bruožai. Tyrimas paskelbtas žurnale Psychological Bulletin.
Tai svarbi korekcija romantizuotam pasakojimui apie „didelį potencialą“. Kartais žmogus meta projektą ne todėl, kad pasąmoningai bijo suaugti, o todėl, kad užduotis nemaloni, atlygis tolimas, struktūra prasta, dėmesys lengvai išblaškomas arba jis neturi pakankamai pasitikėjimo savo gebėjimu pasiekti rezultatą.
Ryšys su perfekcionizmu irgi nėra paprastas. 2017 metų metaanalizė parodė, kad vadinamieji perfekcionistiniai rūpesčiai – baimė suklysti, nepasitenkinimas savo rezultatu – buvo teigiamai susiję su prokrastinacija, o aukšti asmeniniai standartai ir siekis atlikti gerai turėjo priešingos krypties ryšį. Šie rezultatai paskelbti European Journal of Personality. Kitaip tariant, ne pati ambicija paralyžiuoja; svarbu, kaip žmogus išgyvena klaidą ir netobulumą.
Kodėl rutina gali atrodyti beveik įžeidžianti
Archetipinis „amžinas vaikas“ geriausiai atpažįstamas ne iš to, kad mėgsta žaidimus ar nenori dirbti biure. Esminis konfliktas – sunkumas priimti faktą, kad prasminga veikla dažnai tampa kasdiene.
Pradžia suteikia stiprų atlygį: nauja idėja, nauja tapatybė, naujas projektas. Žmogus dar nėra susidūręs su savo ribomis, todėl gali projektuoti į ateitį beveik neribotą sėkmę. Po kelių savaičių atsiranda taisymas, mokymasis, kartojimas, nesėkmės ir kitų žmonių reikalavimai. Fantazijos intensyvumas sumažėja, o kartu gali dingti ir motyvacija.
Tada prasideda naujas ciklas: senas projektas nuvertinamas, naujas idealizuojamas. Tai leidžia išsaugoti malonią mintį „aš galėčiau“, nes daug pavojingiau sužinoti, ką iš tiesų gali padaryti šiandien.
Ne diagnozė ir ne universalus paaiškinimas
Čia būtina aiški riba. Puer aeternus nėra DSM-5-TR diagnozė. Amerikos psichiatrų asociacija pabrėžia, kad psichikos sutrikimų diagnozėms taikomi konkretūs kriterijai, o vertinimas reikalauja klinikinio sprendimo.
Taip pat negalima automatiškai sutapatinti „amžino vaiko“ su narciziniu asmenybės sutrikimu. Žmogus gali fantazuoti apie didelę sėkmę, būti jautrus kritikai ar norėti išskirtinumo ir vis tiek neatitikti klinikinės diagnozės. Amerikos psichiatrų asociacija aiškiai skiria narciziškus bruožus nuo narcizinio asmenybės sutrikimo: sutrikimui būdingas ilgalaikis, plačiai pasireiškiantis modelis, sukeliantis reikšmingų sunkumų.
Dėl tos pačios priežasties per platu „amžino vaiko“ etikete aiškinti ištisas interneto subkultūras, žmones, žaidžiančius vaizdo žaidimus, nenorinčius vaikų, keičiančius darbus ar besinaudojančius socialiniais tinklais. Elgesys gali atrodyti panašus, bet jo priežastys skiriasi.
Psichikos sveikatos sunkumų nereikia paversti charakterio yda
Ypač atsargiai reikėtų vertinti mintį, kad depresija, trauma ar priklausomybė tėra patogūs pasiteisinimai nedirbti. Šios būklės gali tiesiogiai silpninti energiją, dėmesį, motyvaciją ir gebėjimą organizuoti veiksmus. Žmogaus atsakomybė už gydymą ir savo sprendimus nereiškia, kad pati liga yra moralinis trūkumas.
Archetipinė metafora gali būti naudinga tik tada, kai ji padeda užduoti klausimą „ko aš vengiu?“, o ne kai tampa universaliu atsakymu „tu tiesiog nesuaugęs“. Jei žmogaus funkcionavimą stipriai veikia depresija, nerimas, priklausomybė, ADHD ar kita būklė, prasminga ieškoti profesionalaus įvertinimo, o ne bandyti viską paaiškinti vien charakteriu.
Praktinis posūkis: mažiau tapatybės, daugiau konkretaus veiksmo
Stipriausia puer aeternus idėjos dalis yra labai žemiška: suaugęs gyvenimas kuriamas ne iš visų galimų gyvenimų, o iš vieno pasirinkto gyvenimo. Kiekvienas rimtas pasirinkimas kažką uždaro.
Todėl žmogui, kuris nuolat gyvena tarp grandiozinių planų ir atidėliojimo, gali būti naudingos kelios paprastos praktikos. Pirma, rinktis ne „kas aš būsiu“, o „ką konkrečiai darysiu artimiausias aštuonias savaites“. Antra, iš anksto nuspręsti, kokią rutinos dalį toleruos: pavyzdžiui, tris kartus per savaitę po valandą dirbti prie vieno projekto nepriklausomai nuo įkvėpimo. Trečia, vertinti ne emocinį pakilimą, o užbaigtą veiksmą.
Ketvirta, sąmoningai mažinti projekto mastą. Ne „parašysiu genialų romaną“, o „užbaigsiu pirmą 3000 žodžių apsakymą“. Ne „sukursiu technologijų įmonę“, o „per dvi savaites pakalbėsiu su dešimčia potencialių vartotojų“. Tokie tikslai gali atrodyti per maži žmogui, kuris įsimylėjęs savo potencialą, tačiau būtent dėl to jie naudingi: jie grąžina vertinimą iš fantazijos į realybę.
Suaugimas nereiškia tapti pilku
Priimti rutiną nereiškia atsisakyti kūrybiškumo, humoro ar ambicijų. Jungo tradicijoje „vaiko“ motyvas turi ir gyvybingą pusę – atsinaujinimą, spontaniškumą, naujos galimybės pojūtį. Problema prasideda tada, kai galimybė tampa svarbesnė už įsikūnijimą: kai žmogus nori amžinai likti tas, kuris galėtų, užuot tapęs tuo, kuris pasirinko ir padarė.
Tad „amžino vaiko“ archetipą verta naudoti kaip veidrodį, o ne kaip diagnozę. Jis gali padėti atpažinti labai žmogišką pagundą: mylėti idealų rezultatą, bet nekęsti kainos, kurią už jį reikia mokėti. Šiuolaikinė psichologija šalia šios metaforos primena kitą dalyką – prokrastinaciją, perfekcionizmą ir motyvacijos sunkumus lemia ne viena paslėpta priežastis.
Brandos ženklas nėra tai, kad žmogus nustoja svajoti. Greičiau tai gebėjimas pasirinkti vieną iš savo svajonių, sutikti, kad ji realybėje bus netobula, ir vis tiek kitą dieną grįžti prie darbo.
Komentarai