Būna dienų, kai nieko dramatiško nenutiko. Darbe viskas gerai, santykiai su žmonėmis nesugriuvo, sveikata nekelia rūpesčių. Ir vis dėlto galvoje per daug minčių.
Norisi pasivaikščioti, iškepti pyragą, išjungti telefoną ar tiesiog pabūti tyloje. Ne todėl, kad gyvenimas blogas. Tiesiog kažkur viduje atsirado klausimas, kurio nebeišeina taip lengvai nutildyti: ar aš einu ten, kur iš tikrųjų noriu?
Tokį momentą lengva pavadinti krize. Tačiau kartais tikslesnis žodis būtų inventorizacija.
Esmė
Esmė
Atotrūkis tarp įsivaizduoto ir realaus gyvenimo nebūtinai reiškia, kad kažkas nepavyko. Kartais tai tiesiog metas iš naujo pasirinkti kryptį.
- Galima būti patenkintam ir vis tiek norėti pokyčio Dėkingumas už dabartį ir noras kažko kito nėra priešybės. Žmogus gali vertinti tai, ką turi, ir kartu pastebėti, kad kai kurios jo gyvenimo dalys nebėra tokios, kokių jis norėtų.
- Skauda ne tik tai, ką praradome Kartais liūdime ir dėl gyvenimo versijos, kuri taip ir neįvyko – kitokios karjeros, miesto, santykių, namų ar gyvenimo etapo. Tai nebūtinai reiškia, kad dabartinis gyvenimas blogas.
- Vidiniai terminai nėra gyvenimo taisyklės „Iki 30-ies turėsiu...“ ar „šiuo metu jau turėčiau būti...“ dažnai tėra seniai susikurtas scenarijus. Gyvenimas neprivalo jo įvykdyti tiksliai pagal grafiką.
Gyvenimo planas dažnai pasensta anksčiau, nei tai pastebime
Daugelis dar gana jauni susikuriame apytikslę savo ateities versiją. Kokiame mieste gyvensime. Kokį darbą dirbsime. Su kuo būsime. Ar turėsime nuosavus namus. Kaip atrodys mūsų kasdienybė sulaukus 25-erių, 30-ies ar 35-erių.
Tuo metu tas vaizdas atrodo beveik savaime suprantamas. Tačiau po penkerių ar dešimties metų gali paaiškėti, kad gyvenimas nuėjo visai kitu keliu.
Ir nebūtinai blogesniu.
Gal atsirado darbas, kurio jaunystėje net nebūtume sugalvoję. Naujas miestas. Žmonės, kurių neplanavome sutikti. Daugiau laisvės, nei kadaise įsivaizdavome. Kartu gali nebūti dalykų, kuriuos laikėme beveik garantuotais.
Būtent šis neatitikimas kartais sukelia nerimą. Ne todėl, kad dabartinis gyvenimas netinkamas, o todėl, kad mūsų galvoje vis dar gyvena sena jo versija.
Galima mylėti savo gyvenimą ir vis tiek norėti, kad kai kas būtų kitaip
Čia slypi viena dažniausių klaidų: manome, kad turime pasirinkti vieną iš dviejų pozicijų.
Arba esu dėkingas už savo gyvenimą, arba esu juo nepatenkintas.
Realybėje abi būsenos gali egzistuoti kartu.
Galima mėgti savo darbą ir svarstyti, ar norėtume kitokios karjeros. Galima vertinti laisvę ir kartu norėti artimesnio ryšio. Galima didžiuotis tuo, ką sukūrėme, ir vis tiek jausti, kad kažkurioje gyvenimo srityje norėtųsi judėti pirmyn.
Toks klausimas savaime nėra nedėkingumas. Kartais jis rodo priešingai – kad žmogus pakankamai gerai pažįsta save, jog pastebi, kada jo dabartis pradeda skirtis nuo to, kas jam iš tiesų svarbu.
Kartais liūdime dėl gyvenimo, kurio niekada neturėjome
Yra dar subtilesnė būsena: galima ilgėtis ne praeities, o ateities, kuri kažkada atrodė sava.
Neįvykusios kelionės. Santykių, kurių nebuvo. Profesijos, kurios nepasirinkome. Namų, kurių dar neturime. Miesto, į kurį neišvažiavome. Ar tiesiog gyvenimo etapo, kuris mūsų vaizduotėje turėjo prasidėti anksčiau.
Toks liūdesys nebūtinai reikalauja viską mesti ir pradėti iš naujo. Kartais užtenka jį pripažinti.
Taip, aš kadaise įsivaizdavau savo gyvenimą kitaip.
Ši mintis neturi automatiškai virsti kita: vadinasi, kažką sugadinau.
Gyvenimo trajektoriją formuoja ne vien mūsų sprendimai. Ją keičia ekonomika, santykiai, atsitiktinumai, galimybės, sveikata, aplinka ir daugybė dalykų, kurių prieš dešimtmetį negalėjome numatyti.
„Šiuo metu jau turėčiau...“ – vienas pavojingiausių sakinių
Daugybė vidinio spaudimo prasideda nuo žodžio „turėčiau“.
Iki tam tikro amžiaus turėčiau uždirbti tiek. Turėčiau turėti būstą. Turėčiau būti apsisprendęs dėl karjeros. Turėčiau žinoti, kur gyvensiu. Turėčiau būti pasiekęs tai, ką kiti, regis, jau pasiekė.
Problema ta, kad šiuos terminus dažnai susikūrėme būdami gerokai jaunesni ir turėdami labai ribotą supratimą apie suaugusiųjų gyvenimą.
Juos dar sustiprina aplinka. Vienas draugas nusiperka būstą. Kitas keičia karjerą. Trečias keliasi į užsienį. Socialiniuose tinkluose matome kitų žmonių svarbiausius gyvenimo momentus ir labai lengvai paverčiame juos savo grafiku.
Tačiau svetimas laikas nėra mūsų terminas.
Užuot klausę „kas su manimi negerai?“, galime klausti „ko aš noriu dabar?“
Gyvenimo inventorizacija tampa naudinga tada, kai iš vertinimo pereiname į smalsumą.
Ne „kodėl aš dar nesu ten?“, o „ar aš vis dar noriu ten būti?“
Ne „ką padariau ne taip?“, o „ką šiandien galiu pakeisti?“
Ne „kodėl mano gyvenimas nesusiklostė pagal planą?“, o „jeigu kurčiau planą šiandien, kaip jis atrodytų?“
Šie klausimai labai skiriasi. Pirmieji ieško kaltės. Antrieji – krypties.
Ir būtent čia tokia būsena gali tapti ne silpnumo, o augimo momentu.
Gyvenimas nesusitvarko per vieną vakarą
Kai suprantame, kad norime kažką keisti, kyla pagunda tikėtis greito rezultato. Tačiau didžiausi gyvenimo pokyčiai dažniausiai susideda iš mažų sprendimų.
Pakeisti darbą, sukurti santykį, persikelti į kitą miestą, susitaupyti būstui, susirasti naują bendruomenę ar apskritai suprasti, kas mums svarbu, gali užtrukti metus.
Tai nereiškia, kad niekas nevyksta.
Kartais pažanga yra ne naujas darbas ar nauji namai. Kartais pažanga yra momentas, kai pirmą kartą aiškiai pasakome sau: šito nebenoriu, o štai šito norėčiau daugiau.
Po to galima pradėti judėti.
Gal tai ne krizė, o posūkis
Gyvenimas retai atrodo taip, kaip jį įsivaizdavome būdami dvidešimties. Ir galbūt tai nėra nesėkmė.
Mes patys keičiamės. Todėl visiškai natūralu, kad kartais turi keistis ir planas.
Jeigu vieną dieną pajuntame atotrūkį tarp to, kur esame, ir to, kur norėtume būti, nebūtina iš karto daryti išvados, kad pavėlavome ar pasirinkome neteisingai.
Kartais toks jausmas tėra kvietimas sustoti ir pasižiūrėti į savo gyvenimą naujomis akimis.
Gal dalį seno plano verta paleisti. Gal dalį – susigrąžinti. O gal pirmą kartą susikurti tokį, kuris priklauso ne jaunesnei mūsų versijai, aplinkinių lūkesčiams ar įsivaizduojamam grafikui, o žmogui, kuriuo esame šiandien.
Ir tai gana optimistiška mintis: jeigu gyvenimas dar nėra toks, kokio norėtume, tai nereiškia, kad jis pavėlavo. Gali būti, kad jis tiesiog dar kuriamas.
Komentarai