Kodėl „red flagai“ kartais jaučiasi kaip stipri chemija?

Vieną vakarą žmogus rašo nuolat, kitą – dingsta. Vieną dieną rodo didžiulį artumą, kitą tampa šaltas. Tokia dinamika vargina, tačiau paradoksalu: kartais būtent ji sukuria jausmą, kad „čia kažkas labai stipraus“.

Kasdienėje kalboje tai dažnai vadiname „chemija“, o problemišką elgesį – „red flagais“. Abu terminai yra naudingi kaip trumpiniai, tačiau psichologijoje jie nėra vienas aiškiai išmatuojamas mechanizmas.

Neapibrėžtumas verčia daugiau galvoti apie žmogų

Vienas dažniausiai cituojamų eksperimentų šia tema parodė, kad nežinojimas gali padidinti romantinę trauką. 2011 m. „Psychological Science“ publikuotame tyrime studentės žiūrėjo vyrų profilius ir buvo informuotos, kad šie jas įvertino palankiai, vidutiniškai arba kad jų vertinimas neaiškus. Neapibrėžtumo grupės dalyvės apie vyrus galvojo daugiausia ir nurodė didžiausią trauką.

Tai nereiškia, kad nenuspėjamas partneris visada bus patrauklesnis. Tyrimas buvo nedidelės ir specifinės situacijos eksperimentas, o ne realių ilgalaikių porų stebėjimas. Tačiau jis iliustruoja svarbų mechanizmą: kai atsakymas neaiškus, mūsų dėmesys gali „užstrigti“ ties klausimu, ką kitas žmogus iš tikrųjų jaučia.

Todėl laukimas – atrašys ar neatrašys, pasirodys ar dings, priartės ar atsitrauks – gali tapti labai emociškai ryškus. Didesnis minčių kiekis apie žmogų lengvai supainiojamas su didesniu jo tinkamumu mums.

„Chemija“ nėra tiesiog dopamino pliūpsnis

Romantinę meilę ir prisirišimą lydi sudėtingi smegenų bei kūno procesai. 2023 m. neurobiologijos apžvalgoje aptariamas dopamino, oksitocino ir vazopresino vaidmuo porinio ryšio formavime, tačiau daug mechanistinių žinių remiasi ir gyvūnų modeliais.

Todėl populiarus paaiškinimas „mane prie jo traukia dėl dopamino“ yra per paprastas. 2024 m. romantinės meilės tyrimų apžvalga pabrėžia, kad fMRI aktyvumas dopaminerginėse smegenų srityse savaime neparodo, kiek dopamino išsiskiria. Kitaip tariant, romantinė trauka turi biologinį pagrindą, bet jos negalima patikimai sutraukti į vieną cheminę medžiagą.

Praktiškai „chemija“ dažniausiai yra kelių dalykų mišinys: fizinio patrauklumo, seksualinio susijaudinimo, naujumo, laukimo, emocinio artumo, fantazijų, ankstesnės patirties ir situacijos. Įtampa gali būti viena šio mišinio dalis, bet ji nėra įrodymas, kad santykis bus geras.

Prisirišimo nerimas gali padaryti signalus svarbesnius

Prisirišimo teorija padeda paaiškinti, kodėl žmonės į tą patį partnerio elgesį reaguoja skirtingai. Žmonėms, kuriems būdingesnis prisirišimo nerimas, partnerio prieinamumas ir atstūmimo ženklai gali tapti ypač svarbūs. Jie dažniau ieško patvirtinimo ir stipriau stebi, ar partneris yra emociškai pasiekiamas.

2024 m. tyrimas apie prisirišimą ir emocijų reguliavimą porose siejo didesnį prisirišimo nerimą ir vengimą su skirtingais emocijų reguliavimo sunkumais. Platesnė literatūra taip pat rodo, kad nesaugus prisirišimas siejasi su prastesniais santykių vertinimais, nors ryšiai nėra vienodi visiems žmonėms ir visose porose.

Svarbu nepadaryti iš to etiketės. Prisirišimas aprašomas kaip tęstinės tendencijos, o ne kaip nuosprendis ar nekintamas „tipas“. Jis neleidžia tiksliai nuspėti, kas konkretų žmogų patrauks.

Kodėl ramus žmogus pradžioje gali atrodyti „per blankus“

Čia verta atskirti tai, kas gerai pagrįsta, nuo populiarios interpretacijos. Tyrimai gana tvirtai rodo, kad partnerio reagavimas – jausmas, jog esi suprastas, vertinamas ir palaikomas – siejasi su intymumu ir santykių pasitenkinimu. Partnerio jautrumo tyrimai nuosekliai sieja tokį reagavimą su geresne santykių kokybe.

Tačiau tiesioginių įrodymų universaliai taisyklei „saugūs žmonės atrodo nuobodūs tiems, kurie įpratę prie chaoso“ yra mažiau. Tai labiau pagrįsta interpretacija nei vienas nustatytas dėsnis.

Ji psichologiškai logiška: jeigu ankstesniuose santykiuose artumas dažnai buvo lydimas laukimo, konflikto, atstūmimo ir susitaikymo, ramus kontaktas gali sukelti mažiau fiziologinės bei emocinės aktyvacijos. Subjektyviai skirtumas gali skambėti taip: „su juo saugu, bet nėra kibirkšties“. Kartais tai tikras patrauklumo trūkumas. Kartais – tiesiog neįprasta būsena, kurioje nėra ankstesnio emocinio amerikietiško kalnelio.

Kaip atskirti intensyvumą nuo suderinamumo

Vien jausmo stiprumas ankstyvoje pažintyje nepasako, ar santykiai bus stabilūs. Naudingiau stebėti, kas vyksta šalia traukos.

• Ar žmogaus elgesys yra pakankamai nuoseklus, ar artumas nuolat keičiamas dingimu ir neaiškumu?
• Ar gali išsakyti ribas ir poreikius nebijodamas bausmės, pažeminimo ar tyčinio atstūmimo?
• Ar konfliktai po truputį sprendžiami, ar tik sukuria naują emocinio pakilimo ir kritimo ciklą?
• Ar jautiesi smalsus ir gyvas, ar daugiausia neramus, laukdamas kito žmogaus signalo?
• Ar „chemija“ išlieka ir tada, kai santykyje atsiranda daugiau aiškumo bei patikimumo?

Saugumas ir aistra nėra priešybės. Patikimi santykiai gali būti seksualūs, žaismingi, spontaniški ir intensyvūs. Skirtumas tas, kad jaudulį kuria ne nuolatinė grėsmė prarasti ryšį.

Jeigu kartojasi modelis, kai stipriausiai traukia būtent emociškai neprieinami ar nenuspėjami žmonės, verta tyrinėti ne tik klausimą „kodėl man patinka tokie žmonės?“, bet ir „ką mano kūnas bei dėmesys išmoko laikyti artumo ženklu?“. Tai ne diagnozė – greičiau būdas atskirti pažįstamą intensyvumą nuo santykio, kuriame iš tiesų yra abipusiškumo, pagarbos ir vietos ramybei.