Automobilių pasaulyje beveik viskam galima priskirti kainą. Net itin reti modeliai patenka į aukcionus, kolekcininkai seka jų pardavimo istoriją, o rinkos vertė ilgainiui tampa dar vienu automobilio apibūdinimu.
Su Aido Klimantavičiaus sukurta „Dūsia II“ ši logika neveikia. Ne todėl, kad niekas nežinotų, kiek už ją būtų pasirengęs sumokėti pirkėjas. Priešingai – konkretus pasiūlymas jau buvo pateiktas.
Esmė
Esmė
Už „Dūsią II“ siūlyta 350 tūkst. eurų, tačiau Aidas Klimantavičius jos neparduoda. Kodėl šiam rankų darbo automobiliui sąmoningai nėra kainos?
- 350 tūkst. eurų pasiūlymas kainos nesukūrė Pasak kūrėjo, už „Dūsią II“ buvo pasiūlyta 350 tūkst. eurų, tačiau net ir toks pasiūlymas nepakeitė jo sprendimo automobilį pasilikti.
- Kūrėjas automobilį traktuoja kaip savo kūrybos dalį „Dūsia II“ nėra serijinio modelio perdarymas pardavimui. Tai vienetinis, ketverius metus kurtas objektas, kuriame susijungia mechanika, dizainas ir autoriaus meninė vizija.
- Galutinis tikslas – ne pirkėjas, o ekspozicija Aidas Klimantavičius yra sakęs norintis, kad jo sukurti automobiliai liktų Lietuvoje ir ateityje būtų eksponuojami kartu viename muziejuje.
Buvo pasiūlyta 350 tūkst. eurų
2026 m. rugsėjį, kai „Dūsia II“ buvo demonstruojama parodoje „Auto Expo Vilnius“, „15min“ paskelbtame pokalbyje su Aidu Klimantavičiumi nurodyta, kad didžiausias už automobilį pateiktas pasiūlymas siekė 350 tūkst. eurų.
Tačiau tai nebuvo suma, nuo kurios prasidėjo derybos. Kūrėjas teigė, kad nei šis, nei kitas pasiūlymas jo nedomintų. Jo pozicija – automobilis skirtas Lietuvai, o ne rinkai.
Todėl 350 tūkst. eurų šiuo atveju svarbūs ne kaip nustatyta „Dūsios II“ vertė. Tai tik suma, kurią konkretus žmogus buvo pasirengęs pasiūlyti. Kol savininkas nenori parduoti, pasiūlymas netampa automobilio kaina.
Čia nėra įprasto produkto logikos
„Dūsia II“ – šeštasis Aido Klimantavičiaus rankomis sukurtas automobilis. Naujausiam projektui, anot kūrėjo, prireikė maždaug ketverių metų – nuo pirmųjų vizijų iki užbaigto automobilio.
Jis nėra egzistuojančio serijinio automobilio kopija ar įprastas tiuningo projektas. Kėbulo formos ir didelė dalis konstrukcijos kurtos pagal paties autoriaus viziją. Automobilis turi V8 variklį, tačiau vien techninės charakteristikos nepaaiškina, kodėl kūrėjui šis objektas svarbus.
Aidas Klimantavičius užsiima ir tapyba bei poezija, o savo automobilių kūrimą sieja su tuo pačiu kūrybiniu procesu. Dėl to „Dūsia II“ tiksliau suprantama ne vien kaip transporto priemonė, o kaip važiuojantis autorinis objektas, kuriame techninis sprendimas yra kūrinio dalis.
Tai nereiškia, kad automobiliui neįmanoma apskaičiuoti medžiagų, komponentų ar darbo sąnaudų. Tačiau tokia sąmata atsakytų į kitą klausimą – kiek kainavo jį pagaminti, o ne už kiek autorius sutiktų su juo atsisveikinti.
Kūrėjo planuose – Lietuva ir muziejus
Sprendimas neparduoti „Dūsios II“ siejamas su platesniu Klimantavičiaus sumanymu. Jis yra sakęs norintis, kad jo automobiliai liktų Lietuvoje ir kada nors būtų surinkti vienoje muziejinėje ekspozicijoje.
Šis požiūris buvo matomas dar prieš rugsėjo parodą. Per 2026 m. Jūros šventę Klaipėdoje „Dūsia 2“ oficialioje renginio programoje buvo pristatyta kaip unikalus rankų darbo superautomobilis, o jo pasirodymas miesto gatvėse tapo teatralizuoto pristatymo dalimi. Jūros šventės programoje automobilis aprašytas ne kaip parduodamas modelis, o kaip viešai pristatomas vienetinis kūrinys.
Toks pasirinkimas keičia ir paties objekto paskirtį. Įprastas automobilis gaminamas tam, kad būtų naudojamas ir anksčiau ar vėliau galėtų pakeisti savininką. „Dūsia II“ autoriaus sumanyme tampa jo kūrybinės biografijos dalimi, kurią norima išlaikyti kaip visumos fragmentą.
„Neįkainojamas“ nereiškia, kad vertės apskaičiuoti neįmanoma
Žodis „neįkainojamas“ šiuo atveju gali klaidinti. Teoriškai specialistai galėtų vertinti automobilio techniką, konstrukciją, darbo apimtį ar net potencialią kolekcinę paklausą. Tačiau nė vienas toks skaičius savaime netaptų pardavimo kaina.
Kaina atsiranda tada, kai susitinka norintis pirkti ir pasirengęs parduoti žmogus. „Dūsios II“ atveju pirmoji pusė egzistuoja – pasiūlymų buvo. Antrosios, bent kol kas, nėra.
Todėl paradoksas gana paprastas: automobilį įmanoma įvertinti pinigais, tačiau jo nusipirkti negalima. 350 tūkst. eurų pasiūlymas tik parodė, kiek toli gali nueiti pirkėjo noras. Kūrėjo atsakymas parodė kitą ribą – ne kiekvienas vienetinis automobilis galiausiai tampa preke.
Komentarai