„Jis – geras vyras, bet manęs netraukia“: ar trauką galima užauginti?

Situacija pažįstama: žmogus rūpestingas, patikimas, su juo lengva kalbėtis, vertybės sutampa. Popieriuje – beveik viskas, ko norėjote. Tačiau pasimatymo pabaigoje nekyla noras jo pabučiuoti.

Ar tai reiškia, kad santykiai neturi ateities? Nebūtinai. Bet lygiai taip pat nėra pagrindo tikėti, kad pakankamai ilgai „stengiantis“ fizinė ar romantinė trauka būtinai atsiras.

Taip, trauka gali atsirasti vėliau

Vienas stipriausių argumentų prieš idėją, kad tikra trauka visada turi būti akimirksniu, yra santykiai, prasidėję nuo draugystės. 2022 m. publikuotame tyrime apie „friends-to-lovers“ kelią septyniuose mėginiuose, kuriuose iš viso dalyvavo 1 897 studentai ir suaugusieji iš internetinių imčių, maždaug du trečdaliai nurodė, kad jų romantiniai santykiai prasidėjo nuo draugystės.

Dar iškalbingesnė viena šio darbo dalis: studentų imtyje dauguma draugystę pradėjusių dalyvių teigė, kad iš pradžių neturėjo romantinių ketinimų, o susidomėjimas atsirado geriau pažinus žmogų. Tai neįrodo, kad trauką galima sąmoningai „pasigaminti“, bet rodo, kad ji tikrai ne visada būna suformuota per pirmą susitikimą.

Kartu nereikėtų nurašyti pirmojo įspūdžio. trijų greitųjų pasimatymų tyrimų metaanalizėje pirmojo susitikimo metu pajustas unikalus susidomėjimas konkrečiu žmogumi prognozavo vėlesnį romantinį interesą ir bandymus tęsti pažintį. Kitaip tariant, pradinis „kažkas čia yra“ turi reikšmės, nors jis nėra vienintelis kelias į santykius.

Trauka nėra vien „kibirkštis“

Romantinę trauką patogu įsivaizduoti kaip jungiklį: arba įsijungė, arba ne. Realybėje žmonės gali atskirai jausti estetinį patrauklumą, emocinį artumą, seksualinį norą, smalsumą ir norą kurti porą. Šie dalykai nebūtinai atsiranda vienu metu.

Tai ypač svarbu kalbant apie seksualinį norą. Jis ne visada prasideda kaip spontaniška mintis „aš jo noriu“. Dalies žmonių noras yra labiau reaktyvus – sustiprėja jau atsiradus saugiam artumui, flirtui ar maloniam prisilietimui. trijų tyrimų serijoje partnerio jautrumas ir gebėjimas parodyti, kad kitas yra suprastas bei vertinamas, buvo siejamas su didesniu seksualiniu noru, nors ryšys buvo stipresnis moterims. Didelės bendruomeninės imties tyrime intymumas ir suvokiamas partnerio jautrumas taip pat koreliavo su didesniu seksualiniu noru.

Tačiau čia yra svarbi riba: „reaktyvus noras“ nereiškia, kad reikia versti save bučiuotis ar mylėtis tikintis, jog organizmas vėliau persigalvos. Savanoriškas smalsumas ir malonus artumas yra viena; bandymas peržengti savo nenorą – visai kas kita.

Svarbiausias skirtumas: „dar nežinau“ ar „nenoriu“?

Praktiškai daugiau pasako ne abstraktus klausimas „ar jis pakankamai patrauklus?“, o jūsų spontaniška reakcija į artumą.

• „Dar nežinau“ dažniau skamba taip: su juo gera, noriu jį pažinti, smalsu, kaip jausčiausi priartėjusi, kartais pagaunu save pastebint jo balsą, kvapą, kūną ar prisilietimą.
• „Nenoriu“ dažniau skamba taip: tikiuosi, kad jis nebandys manęs pabučiuoti, prisilietimas kelia įtampą, fizinį artumą vis atidėlioju, o mintis apie seksą atrodo kaip pareiga.

Pirmuoju atveju keli papildomi susitikimai gali suteikti naudingos informacijos. Antruoju ilgesnis laukimas nebūtinai pakeis reakciją – jis gali tik pratęsti situaciją, kurioje vienas žmogus tikisi ryšio, o kitas bando save įtikinti.

Kada verta santykiams duoti šiek tiek laiko

Mokslas nenustato universalaus skaičiaus, po kiek pasimatymų privalo atsirasti trauka. Todėl praktiškiau stebėti kryptį, o ne kalendorių.

Laiko verta duoti, kai nėra stiprios kibirkšties, bet yra bent keli augimo ženklai: norisi susitikti dar kartą, pokalbiai darosi įdomesni, didėja emocinis artumas, prisilietimas malonus arba bent jau kelia smalsumą, o žmogų pradedi matyti vis patraukliau pažindama jo elgesį ir charakterį.

Tokioje situacijoje tikslas nėra „priversti save įsimylėti“. Tikslas – sudaryti sąlygas pamatyti, ar trauka keičiasi be spaudimo.

Kada traukos stoka jau yra pakankamai aiškus signalas

Vertybės, pagarba ir patikimumas yra svarbios partnerystės dalys, tačiau jos savaime negarantuoja romantinio ar seksualinio suderinamumo. Jei žmogus ieško santykio, kuriame jam svarbus ir fizinis artumas, nuoseklus jo nebuvimas yra reali informacija, o ne charakterio trūkumas.

Ypač aiškūs ženklai atsiranda tada, kai po pakankamai progų pažinti žmogų vis dar nėra jokio noro priartėti, bučiniai ar prisilietimai nuolat nemalonūs, fizinio artumo vis norisi išvengti arba santykiuose lieki daugiausia todėl, kad „jis per geras, kad jį paleisčiau“.

Tokiu atveju problema nebūtinai yra tai, kad „nesuteikei pakankamai laiko“. Gali būti, kad žmogus puikiai atitinka tavo partnerio kriterijus, bet ne tavo romantinį atsaką.

Keturi klausimai, kurie padeda apsispręsti

1. Jei niekas manęs nesmerktų, ar norėčiau dar vieno pasimatymo? Tai padeda atskirti smalsumą nuo pareigos.
2. Ar noriu artumo, ar tik noriu norėti artumo? Šios dvi būsenos skamba panašiai, bet jaučiasi labai skirtingai.
3. Ar trauka bent truputį juda aukštyn? Nebūtina jausti fejerverkų, tačiau svarbu matyti kryptį.
4. Jei po pusmečio jausčiausi lygiai taip pat, ar tokie santykiai man būtų priimtini? Šis klausimas padeda nekurti sprendimo vien ant vilties, kad žmogus ar tavo reakcija į jį būtinai pasikeis.

Galiausiai „geras žmogus“ ir „žmogus, kurio noriu kaip partnerio“ nėra sinonimai. Kartais saugumas ir artumas iš tiesų leidžia traukai išaugti. Kartais po pagarba, draugyste ir vertybių sutapimu romantinės traukos taip ir neatsiranda. Abu variantai yra normalūs – svarbu nepainioti lėtos pradžios su pareiga tęsti santykius vien todėl, kad kitas žmogus turi daug gerų savybių.