Jis klausosi. Laikosi žodžio. Elgiasi pagarbiai. Su juo sutampa požiūris į šeimą, pinigus ir ateitį. Draugai galbūt net pasakytų: „Ko tau dar trūksta?“
Tačiau yra viena problema: jo nenori.
Tokios situacijos atrodo nelogiškos tik tada, jei manome, kad partnerio pasirinkimas veikia kaip savybių lentelė – surinkai pakankamai pliusų ir romantinė trauka turėtų atsirasti savaime. Psichologijos tyrimai rodo sudėtingesnį vaizdą: tai, ką sąmoningai laikome gero partnerio savybėmis, ir tai, kas mus realiai patraukia prie konkretaus žmogaus, persidengia, tačiau nėra tas pats.
Esmė
Esmė
Kodėl gero partnerio savybės ir romantinė ar seksualinė trauka ne visada sutampa? Ką apie mūsų idealus ir realų pasirinkimą rodo tyrimai.
- „Geras partneris“ ir „geidžiamas partneris“ nėra tas pats vertinimas Patikimumas, šiluma ar emocinis stabilumas gali būti labai svarbūs santykiams, tačiau traukoje veikia ir kūniškas patrauklumas, seksualinis atsakas, konkretaus žmogaus dinamika bei tarpusavio sąveika.
- Ne visada tiksliai žinome, kas mus patrauks Dideliame tarptautiniame tyrime žmonių iš anksto įvardyti idealai prognozavo romantinius vertinimus, tačiau jų individualus indėlis buvo gana kuklus. Kai kurios seksualinio patrauklumo savybės realiuose vertinimuose svėrė daugiau, nei žmonės patys buvo nurodę.
- Geros savybės gali stiprinti geismą, bet jo negarantuoja Partnerio dėmesingumas ir jautrumas kai kuriuose tyrimuose buvo susijęs su didesniu seksualiniu noru. Vis dėlto pagarba ir saugumas nėra automatinis mechanizmas, kuris kiekvieną žmogų pavers seksualiai patraukliu.
Partnerį vertiname ne pagal vieną skalę
Vienas įtakingų romantinių idealų modelių partnerio savybes grupuoja į kelias plačias sritis: šilumą ir patikimumą, gyvybingumą bei patrauklumą, taip pat statusą ir išteklius. Šios dimensijos gali būti svarbios tuo pačiu metu, tačiau jos atsako į skirtingus klausimus.
Žmogus gali atrodyti labai patikimas, empatiškas ir tinkamas kasdieniam gyvenimui, bet nekelti seksualinio susidomėjimo. Kitas gali būti stipriai geidžiamas, nors racionaliai matome savybių, dėl kurių ilgalaikis gyvenimas kartu būtų sudėtingas.
Tai nėra įrodymas, kad „širdis nemoka rinktis“. Greičiau skirtingos informacijos rūšys nėra automatiškai sudedamos į vieną bendrą patrauklumo balą.
Mūsų partnerio „sąrašas“ veikia, bet ne taip tiksliai, kaip tikimės
Ypač įdomių duomenų pateikė didelis tarptautinis idealios poros savybių tyrimas, apėmęs daugiau kaip 10 tūkst. dalyvių. Tyrėjai nagrinėjo, ar žmogui konkretus partneris patinka labiau tada, kai jo savybės atitinka būtent to žmogaus anksčiau deklaruotus idealus.
Atsakymas – taip, tačiau poveikis buvo palyginti kuklus. Individualus 35 savybių idealų atitikimas prognozavo romantinį vertinimą, bet daug romantinio suderinamumo skirtumų liko nepaaiškinta. Tyrėjai taip pat nustatė, kad savybės, kurias žmonės apskritai laiko pageidaujamomis, su romantiniu vertinimu siejosi stipriau nei labai individualus „mano idealus žmogus“ profilis.
Kitaip tariant, mūsų kriterijų sąrašas nėra bevertis. Tačiau jis nėra algoritmas, galintis iš anksto apskaičiuoti, kurį žmogų įsimylėsime ar geisime.
Tai, ką sakome norintys, ne visada sutampa su tuo, į ką reaguojame
Tas pats tarptautinis tyrimas atskleidė dar vieną įdomų skirtumą. Kai kurios savybės – pavyzdžiui, gebėjimas klausytis, kantrybė ar emocinis stabilumas – žmonių deklaruojamuose idealuose užėmė aukštesnę vietą nei vertinant konkrečius partnerius. Tuo metu patrauklumas, seksualumas, kūnas, kvapas ir vertinimas, kad žmogus būtų geras meilužis, realiuose romantiniuose vertinimuose svėrė daugiau, nei rodė išankstiniai pageidavimai.
Tai nereiškia, kad žmonės meluoja apie savo vertybes. Iš anksto atsakydami, ko norime iš partnerio, sprendžiame hipotetinę užduotį. Susitikus konkretų žmogų atsiranda informacija, kurios neįmanoma pilnai įrašyti į anketą: jo balsas, mimika, kvapas, humoro ritmas, akių kontaktas, judesiai, prisilietimo pojūtis ir tai, kaip abu jaučiamės vienas šalia kito.
Dar 2008 m. Paul W. Eastwick ir Eli J. Finkel greitųjų pasimatymų tyrimas parodė, kad iš anksto deklaruojami pageidavimai ne visada taip, kaip tikėtasi, prognozavo trauką realiai sutiktiems žmonėms. Vėlesni tyrimai vaizdą patikslino: idealai nėra nereikšmingi, tačiau jų ryšys su faktine romantine reakcija nėra paprastas.
Geismas nėra žmogaus charakterio įvertinimas
Čia atsiranda viena dažniausių vidinių konfliktų priežasčių. Jei šalia esantis žmogus yra rūpestingas ir patikimas, traukos nebuvimas gali pradėti atrodyti beveik kaip neteisingumas: „Jis juk toks geras. Kodėl aš nieko nejaučiu?“
Tačiau seksualinė trauka nėra atlygis už gerą elgesį. Lygiai taip pat stiprus geismas nėra sertifikatas, patvirtinantis, kad žmogus bus geras partneris.
Tai nereiškia, kad charakteris ir seksualinis noras visiškai nesusiję. trijų tyrimų serijoje apie partnerio jautrumą žmonės, jautę, kad partneris juos supranta ir vertina, tam tikromis aplinkybėmis nurodė ir didesnį seksualinį norą. Ryšys šiame darbe buvo ryškesnis tarp moterų.
Kitame pradinių pažinčių tyrime suvoktas kito žmogaus dėmesingumas taip pat siejosi su seksualiniu susidomėjimu, tačiau rezultatai priklausė nuo dalyvių prisirišimo ypatumų. Vadinasi, emocinis ryšys gali prisidėti prie geismo, bet nėra universali jo formulė.
Fizinė trauka nėra vien veido ar kūno įvertinimas
Kasdienėje kalboje „fizinė trauka“ neretai sutapatinama su objektyviai gražia išvaizda. Tai per siaura. Galime pripažinti, kad žmogus atrodo gražus, bet jo negeisti. Ir galime stipriai trokšti žmogaus, kuris neatitinka mūsų pačių abstraktaus „idealaus tipo“.
Romantiniame kontakte kūnas reaguoja į visą žmogų ir visą sąveiką. Todėl pažinčių programėlėje sudarytas pageidaujamų savybių profilis ir realus vakaras su konkrečiu žmogumi nėra lygiavertės situacijos.
Būtent todėl kartais protas labai greitai atpažįsta: „su šiuo žmogumi būtų saugu kurti gyvenimą“, o romantinis atsakas lieka neutralus. Kitais atvejais pradinis fizinis susidomėjimas yra nedidelis, bet didėja kartu su humoru, artumu, pasitikėjimu ir vis stipresniu jausmu, kad žmogus mus mato bei supranta.
Kodėl „tinkamas“ žmogus gali vis tiek neatrodyti tinkamas tau
Problema prasideda tada, kai bendrus gero partnerio kriterijus supainiojame su individualiu suderinamumu. „Patikimas“, „protingas“, „geras žmogus“ ir „nori panašių dalykų iš gyvenimo“ yra reikšmingos savybės. Tačiau jos neatsako į visus klausimus.
Lieka kitas sluoksnis: ar norisi artėti? Ar laukiate prisilietimo? Ar smalsu pabučiuoti? Ar jaučiate flirtą? Ar būnant kartu atsiranda ne tik saugumas, bet ir romantinis išskirtinumas – jausmas, kad norite šio žmogaus ne vien kaip draugo ar labai gero gyvenimo komandos nario?
Nė vienas atskiras atsakymas nėra diagnostinis testas. Tačiau jei ilgainiui santykis nuolat remiasi argumentu „jis turi visas savybes, kurių turėčiau norėti“, o ne realiu noru būti būtent su juo, pats neatitikimas yra informacija.
Protui ir „širdžiai“ nebūtina paskelbti karo
Lengva šią dilemą paversti pasirinkimu tarp dviejų kraštutinumų: arba racionaliai rinktis saugų žmogų be traukos, arba aklai sekti geismu ir ignoruoti visa kita. Tyrimai tokios dichotomijos nereikalauja.
Ilgalaikiam ryšiui gali būti svarbios ir savybės, kurias racionaliai vertiname, ir subjektyvus romantinis bei seksualinis atsakas. Vienas sluoksnis nepanaikina kito.
Todėl naudingesnis klausimas nėra „ar klausyti širdies, ar proto?“. Geriau klausti: ką apie šį žmogų žinau, ką šalia jo jaučiu ir ar tie du atsakymai kartu sudaro santykį, kurio iš tikrųjų noriu?
Komentarai