Pirmas pasimatymas – malonus. Antras – irgi. Žmogus įdomus, pagarbus, su juo lengva, tačiau mintis apie bučinį nekelia beveik nieko. Praeina dar šiek tiek laiko ir atsiranda dilema: gal traukai tiesiog reikia daugiau erdvės – o gal jau seniai bandau save įtikinti, kad ji privalo atsirasti?
Psichologijos tyrimai nepateikia universalaus termino, kiek reikia „palaukti aistros“. Ir tai svarbi žinia: vien kalendorius čia nėra geras matas. Daug informatyviau žiūrėti, ar santykis juda romantinio artumo kryptimi.
Esmė
Esmė
Trauka gali augti lėtai, bet laukimas jos negarantuoja. Kaip atskirti besiformuojantį artumą nuo nuolatinio bandymo save įkalbėti.
- Lėta pradžia savaime nėra blogas ženklas Dalis romantinių santykių prasideda iš draugystės, o tyrimai rodo, kad pradinis momentinis „fejerverkas“ nėra vienintelis kelias į porą.
- Svarbu ne laukimo trukmė, o pokytis Jei norisi vis dažniau susitikti, artėti, liesti ar flirtuoti, trauka gali formuotis. Jei savaitės eina, o artumo vis labiau norisi išvengti, vien laikas nėra stiprus argumentas tęsti.
- „Responsive desire“ nėra pareiga save perkalbėti Seksualinis noras kai kuriems žmonėms gali atsirasti jau prasidėjus maloniam artumui, tačiau tai nereiškia, kad reikia toleruoti nepageidaujamus bučinius ar seksą tikintis, kad noras vėliau pasivys.
Lėtai auganti trauka iš tiesų egzistuoja
Romantika nebūtinai prasideda nuo akimirksniu pajustos kibirkšties. Danu Anthony Stinson ir kolegų tyrime, apėmusiame septynias studentų ir suaugusiųjų imtis, maždaug du trečdaliai dalyvių nurodė, kad jų romantiniai santykiai prasidėjo nuo draugystės.
Tai svarbus kontrargumentas minčiai, kad jei per pirmą vakarą nepajutai stiprios seksualinės įtampos, santykis automatiškai neturi perspektyvos. Žmogų pažįstant gali atsirasti naujų patrauklumo šaltinių – humoras, pasitikėjimas, emocinis artumas, jo balsas, elgesys, flirtas ar pats jausmas, kaip jautiesi šalia jo.
Tačiau šis tyrimas neįrodo kitos populiarios idėjos – kad pakankamai ilgai laukdamas galiausiai pajusi trauką bet kuriam geram žmogui. Draugystė gali peraugti į romantiką, bet neprivalo.
Pirmas įspūdis irgi nėra nereikšmingas
Kitoje tyrimų kryptyje matyti priešinga, bet su tuo suderinama tendencija. Trijų greitųjų pasimatymų tyrimų, kuriuose dalyvavo 559 žmonės ir buvo analizuota daugiau kaip 6600 pasimatymų, rezultatai parodė, kad pradžioje pajustas unikalus susidomėjimas konkrečiu žmogumi prognozavo vėlesnį romantinį interesą, kontaktą ir pasimatymus.
Taigi abu dalykai gali būti tiesa vienu metu: kai kurių santykių trauka užauga lėtai, tačiau pradinis romantinis atsakas taip pat turi informacinės vertės.
Svarbiausias klausimas – ne „kiek laiko?“, o „kuria kryptimi?“
Jei nėra patikimo mokslinio termino, po kurio trauka turėtų „įsijungti“, praktiškesnis kriterijus yra jos trajektorija.
Lėtai augantis artumas dažniausiai nėra visiškas emocinis nulis. Jame atsiranda mažų pokyčių: žmogaus vis labiau pasiilgsti, norisi sėdėti arčiau, ilgiau žiūrėti į akis, prisiliesti, flirtuoti. Mintis apie bučinį iš neutralios tampa įdomi arba maloni. Gal nėra kino filmo fejerverkų, bet yra judėjimas.
Savęs įkalbinėjimas atrodo kitaip. Laikas eina, tačiau pagrindiniai argumentai lieka racionalūs: „jis labai geras“, „mes sutampame vertybėmis“, „būtų kvaila tokį žmogų paleisti“. Tuo pat metu fizinis artumas ne tik nestiprėja – jo pradedi vengti.
O jeigu mano noras tiesiog nėra spontaniškas?
Čia lengva supainioti du skirtingus reiškinius. Seksologijoje aprašomas vadinamasis reaktyvus arba „responsive“ seksualinis noras: kai kuriems žmonėms noras nebūtinai atsiranda dar prieš fizinį artumą – jis gali sustiprėti jau prasidėjus maloniam, pageidaujamam prisilietimui ar seksualinei stimuliacijai. Šį modelį aptaria ir šiuolaikiniai seksualinio atsako tyrimai.
Be to, trijų tyrimų serijoje partnerio jautrumas – jausmas, kad esi suprastas, vertinamas ir kad į tavo poreikius reaguojama – buvo siejamas su didesniu seksualiniu noru, nors ryšys šiame darbe buvo stipresnis tarp moterų. Didelėje bendruomeninėje imtyje intymumas ir suvokiamas partnerio jautrumas taip pat koreliavo su seksualiniu noru.
Tačiau reaktyvus noras nereiškia „seksuok, nors nenori, ir gal vėliau patiks“. Esminė sąlyga yra savanoriškas atvirumas maloniam artumui. Jei bučinio ar prisilietimo iš tikrųjų nenori, tai nėra tas pats, kas neturėti spontaniško libido prieš malonią intymią situaciją.
Du scenarijai, kurie iš pradžių gali atrodyti panašūs
Lėtai auganti trauka: „Dar nejaučiu didelės aistros, bet man įdomu. Noriu jį pamatyti. Pastebiu, kad priartėjome. Praėjusį kartą prisilietimas buvo malonesnis nei anksčiau. Smalsu, kas bus toliau.“
Savęs įkalbinėjimas: „Nieko nejaučiu, bet jis toks geras, todėl privalau dar pabandyti. Tikiuosi, kad jis manęs nebučiuos. Kai atšaukia pasimatymą, slapta palengvėja. Gal dar mėnesį palauksiu ir tada kažkas pasikeis.“
Abiem atvejais žmogus gali sakyti „trauka dar neatėjo“. Tačiau pirmuoju santykyje yra smalsumo ir artėjimo, antruoju – pareigos ir vengimo.
Penki signalai, kuriuos verta stebėti vietoje kalendoriaus
- Ar laukiu kito susitikimo? Nebūtina skaičiuoti valandų, tačiau nuolatinis noras atidėlioti pasimatymus yra kitokia informacija nei rami simpatija.
- Kas vyksta su fiziniu atstumu? Ar natūraliai norisi sėdėti arčiau ir liesti, ar kūnas nuolat traukiasi atgal?
- Ar trauka bent truputį keičiasi? Nedidelis augimas yra visai kas kita nei mėnesius trunkanti visiškai horizontali linija.
- Ar noriu žmogaus, ar santykių idėjos? Kartais laikomės ne konkretaus partnerio, o jo CV: geras, patikimas, pasiruošęs šeimai.
- Ką jausčiau, jei žinočiau, kad trauka niekada nepadidės? Jei santykis tokiu atveju jums neatrodytų priimtinas, verta rimtai vertinti dabartinę situaciją, o ne vien būsimą jos versiją.
Artumas neturėtų tapti eksperimentu su savimi
Bandymas suprasti savo jausmus nereiškia, kad reikia nuolat perženginėti savo ribas. Tyrimuose apie seksualinį partnerio jautrumą pabrėžiama komunikacijos, abipusiškumo ir ribų svarba – noras nėra kažkas, ką partneriui skolingi už jo kantrybę ar geras savybes.
Galima duoti santykiui laiko ir kartu nesutikti su artumu, kurio tuo metu nenori. Galima pabučiuoti žmogų iš nuoširdaus smalsumo ir suprasti, kad patiko. Galima taip pat suprasti priešingai.
Naudingas laukimas suteikia daugiau informacijos. Savęs įkalbinėjimas dažniausiai tik nukelia jau pažįstamą atsakymą.
Kada laukimas jau mažai ką duoda
Vienas ar keli blankūs pasimatymai nėra įrodymas, kad trauka niekada neatsiras. Tačiau nėra ir mokslinio pagrindo manyti, kad ji neišvengiamai atsiras vien todėl, kad žmogus objektyviai „tinkamas“.
Jeigu po pakankamai progų pažinti vienas kitą nėra jokios teigiamos krypties – artumas nekelia smalsumo, bučinių nesinori, fizinio kontakto vengiama, o santykį pirmiausia palaiko mintis „turėčiau duoti jam šansą“ – tai jau svarbi informacija.
Traukai nebūtina prasidėti audringai. Tačiau lėta trauka paprastai yra lėta todėl, kad kažkas auga. Jei neauga niekas, laukimas ir augimas nėra tas pats dalykas.
Komentarai