2016 metais Eddie Hall pirmasis varžybose atkėlė pusę tonos – 500 kilogramų. Tuo metu rezultatas atrodė beveik absurdiškas. 2020-aisiais Hafþór Björnsson pakėlė 501 kg, 2025 metais kartelę perkėlė iki 510 kg.
Dabar atsirado dar vienas kilogramas.
2026 m. rugsėjo 5 d. Birmingamo „Utilita Arena“ vykusiame „World Deadlift Championships“ meksikietis Raúl Flores atkėlė 511 kg. „Giants Live“ oficialiai paskelbė, kad šiuo bandymu jis pagerino iki tol Björnssonui priklausiusį 510 kg rekordą.
Natūraliai kyla klausimas: jeigu žmogus jau kelia daugiau nei pusę tonos, kiek dar liko? 520 kg? 550? 600?
Moksliniu požiūriu atsakymas šiek tiek nepatogus: mes nežinome. Ir ne todėl, kad žmogaus jėga būtų paslaptinga, o todėl, kad nėra vienos biologinės detalės, kurios maksimalią vertę galėtume įrašyti į formulę ir gauti galutinį deadlifto rekordą.
Esmė
Esmė
511 kg štangos atkėlimas tapo nauju pasaulio rekordu. Ar žmogus jau artėja prie biologinės jėgos ribos – ir kas iš tiesų ją nustato?
- 511 kg dabar yra naujas strongmano deadlifto rekordas 2026 m. rugsėjo 5 d. meksikietis Raúl Flores Birmingame atkėlė 511 kg ir vienu kilogramu pagerino Hafþóro Björnssono 510 kg rezultatą.
- Mokslas neturi skaičiaus „žmogus daugiausia gali pakelti X kg“ Raumuo turi išmatuojamą gebėjimą generuoti jėgą, tačiau štangos atkėlimas yra kelių sąnarių, dešimčių raumenų ir sudėtingų svertų sistema. Iš vien raumenų dydžio galutinio rekordo apskaičiuoti negalima.
- Silpniausia grandis nebūtinai yra pats raumuo Didėjant jėgai, kartu didėja apkrovos sausgyslėms, raiščiams, stuburui ir sąnariams. Elitiniame lygyje svarbu ne tik sukurti daugiau jėgos, bet ir turėti audinius, galinčius ją perduoti.
- 511 kg dar nebūtinai yra biologinė siena Tačiau kelias nuo 500 iki 511 kg užtruko dešimtmetį. Kuo arčiau sportininkai priartėja prie praktinių žmogaus galimybių, tuo brangesnis tampa kiekvienas papildomas kilogramas.
Kas iš tikrųjų atkėlė 511 kg?
Raúl „Tayzon“ Flores yra Meksikos strongmano atletas. „Giants Live“ profilyje nurodoma, kad jis sveria apie 165 kg ir yra maždaug 1,75 m ūgio.
Tai reiškia, kad 511 kg štanga svėrė daugiau nei tris kartus tiek, kiek pats sportininkas.
Rekordas buvo pasiektas ne treniruotėje ir ne socialiniams tinklams nufilmuotame bandyme, o oficialiose „World Deadlift Championships“ varžybose. Floresui reikėjo štangą pakelti iki galutinės padėties ir sulaukti teisėjų patvirtinimo.
Tačiau čia būtina viena išlyga: kalbame apie strongmano deadlifto rekordą pagal konkrečias šio sporto taisykles. Skirtingose jėgos sporto šakose leidžiama skirtinga įranga, skiriasi štangos, technikos ir teisėjavimo reikalavimai.
Floreso rekordiniame bandyme buvo naudojamas deadlifto kostiumas, diržas ir kėlimo dirželiai – šios priemonės šiame formate leidžiamos. Varžybų rezultatą aprašiusi „Fitness Volt“ taip pat nurodo būtent tokią įrangą.
Tai nesumenkina 511 kg rezultato. Tiesiog primena, kad klausimas „kiek daugiausia gali pakelti žmogus?“ pirmiausia reikalauja atsakyti: kaip, nuo kokio aukščio ir pagal kokias taisykles?
Kodėl nėra vienos žmogaus jėgos ribos?
Deadliftas atrodo elementarus: štanga guli ant grindų, žmogus ją pakelia. Tačiau biomechaniškai tai yra sudėtinga kelių grandžių sistema.
Kad 511 kg pajudėtų nuo grindų, turi sutapti daug dalykų.
| Veiksnys | Kodėl jis svarbus? |
|---|---|
| Raumenų dydis ir architektūra | Didesnis fiziologinis raumens skerspjūvis paprastai leidžia generuoti didesnę jėgą |
| Nervų sistema | Turi aktyvuoti motorinius vienetus ir koordinuoti daug raumenų vienu metu |
| Kūno proporcijos | Rankų, šlaunikaulių ir liemens ilgis keičia mechaninius svertus |
| Sausgyslės ir jungiamieji audiniai | Turi atlaikyti ir perduoti raumenų sukurtą jėgą |
| Technika | Kelių centimetrų kūno padėties skirtumas gali pakeisti sąnarių apkrovas ir reikalingą momentą |
| Įranga ir taisyklės | Dirželiai, kostiumas, štangos savybės ir leidžiama technika keičia galutinį rezultatą |
Todėl nėra vieno „saugiklio“, kuris ties 520 ar 550 kilogramų visiems žmonėms vienu metu išsijungtų.
Kiek jėgos apskritai gali sukurti žmogaus raumuo?
Fiziologai naudoja sąvoką specific tension – kiek maksimalios jėgos raumuo gali sukurti pagal savo fiziologinį skerspjūvio plotą.
2024 m. paskelbtoje sisteminėje žmogaus raumenų specifinės įtampos tyrimų apžvalgoje autoriai išanalizavo 30 tinkamus metodus naudojusių darbų ir pasiūlė maždaug 26,8 N/cm² kaip šiuo metu geriausiai pagrįstą žmogaus raumens specifinės jėgos įvertį.
Atrodytų, galima išmatuoti visus Floreso raumenis, sudėti jų skerspjūvio plotą ir apskaičiuoti teorinį maksimalų kilogramų skaičių.
Taip neveikia.
Kiekvienas raumuo traukia skirtingu kampu, per skirtingo ilgio sausgyslę ir skirtingą svirtį sąnario atžvilgiu. Vieni raumenys generuoja jėgą, kiti stabilizuoja kūną, o dalis tuo metu priešinasi judesiui.
Be to, deadlifte raumenys štangos tiesiogiai „nekelia“. Jie sukuria sukimo momentus per klubus, kelius ir stuburą, o kūno segmentai šias jėgas perduoda štangai.
Todėl žmogaus raumenų maksimali jėga ir maksimalus štangos svoris nėra tas pats dydis.
Kodėl tiesiog užauginti dar didesnį žmogų neužtenka?
Absoliučiai stipriausi pasaulio žmonės paprastai yra labai dideli. Tai logiška: daugiau raumenų leidžia generuoti daugiau absoliučios jėgos.
Tačiau dydis turi biomechaninę problemą. Kūno masė auga pagal tūrį, o raumens gebėjimas generuoti jėgą stipriai susijęs su jo skerspjūviu. Todėl didėjant žmogui jėga neauga idealiai proporcingai kiekvienam papildomam kūno masės kilogramui.
Klasikiniame pasaulio sunkiosios atletikos čempionų tyrime pakeliamas svoris buvo glaudžiai susijęs su kūno matmenimis, tačiau pačiose sunkiausiose kategorijose santykinė grąža pradėdavo mažėti.
Naujesni tyrimai rodo, kad žmogaus raumenų architektūros mastelio santykiai yra sudėtingesni už paprastą geometrinį modelį. 2024 m. žmogaus kojų raumenų analizėje nustatyta, kad didesnių žmonių raumenų architektūra iš dalies prisitaiko būtent didesnei jėgai generuoti.
Vis dėlto nėra taip, kad 200 kg atletas automatiškai būtų dvigubai stipresnis už 100 kg atletą.
Štai kodėl mažiausių svorio kategorijų atletai gali kelti stulbinamą savo kūno masės kartotinį, tačiau absoliutūs pasaulio rekordai priklauso gerokai sunkesniems žmonėms.
Ar smegenys neleidžia panaudoti visos mūsų jėgos?
Internete dažnai kartojama versija, kad žmogus kasdien naudoja tik nedidelę savo tikrosios jėgos dalį, o ekstremalioje situacijoje smegenys gali tiesiog „išjungti ribotuvą“.
Tai pernelyg supaprastintas paaiškinimas.
Nervų sistema iš tiesų yra labai svarbi maksimaliai jėgai. Ji lemia, kiek motorinių vienetų įjungiama, kokiu dažniu jie aktyvuojami ir kaip sinchronizuojamas daugybės raumenų darbas.
2020 m. sisteminė apžvalga ir metaanalizė parodė, kad jėgos treniruotės sukelia centrinės nervų sistemos adaptacijas ir gali didinti nervinį impulsą į raumenis. 2025 m. metaanalizėje taip pat nustatyta, kad maksimalios jėgos treniruotės gerina ne tik raumenų dydį, bet ir neuromuskulinius parametrus.
Tai viena priežasčių, kodėl žmogus gali tapti stipresnis dar prieš užsiaugindamas milžinišką kiekį naujų raumenų.
Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad sveikas žmogus turi paslėptą dvigubos jėgos rezervą, kurį tiesiog draudžia panaudoti smegenys. Tokio universalaus procentinio „saugiklio“ mokslas nenustatė.
Kūno proporcijos gali būti beveik tokios pat svarbios kaip raumenys
Du vienodai raumeningi žmonės nebūtinai turės vienodą deadliftą.
Ilgesnės rankos gali sutrumpinti atstumą, kurį turi nukeliauti štanga, ir pakeisti pradinę kūno padėtį. Šlaunikaulio bei liemens proporcijos keičia klubų, kelių ir nugaros raumenims tenkančius sukimo momentus.
Net sąnario viduje kelių centimetrų skirtumas tarp raumens jėgos veikimo linijos ir sąnario centro keičia mechaninį pranašumą.
Todėl elito rekordams natūraliai atsirenka ne tik labai raumeningi žmonės. Atsirenka žmonės, kurių antropometrija ypač tinkama konkrečiam judesiui.
Tai panašu į plaukimą ar sprintą: treniruotės būtinos, tačiau aukščiausiame lygyje anatomija tampa konkurenciniu pranašumu.
511 kg ant štangos nereiškia, kad kūno viduje veikia tik „511 kg apkrova“
Čia slypi viena įdomiausių deadlifto biomechanikos dalių.
Kadangi raumenys veikia per trumpus svertus aplink sąnarius, jų ir sąnarių viduje susidarančios jėgos gali būti daug didesnės už išorinę štangos apkrovą.
2025 m. paskelbtoje jėgos trikovės sporto mokslo apžvalgoje cituojami maksimalių deadliftų biomechanikos tyrimai, kuriuose apskaičiuotos juosmeninės stuburo dalies gniuždymo jėgos siekė maždaug 18,4–36,2 kN.
Tai modeliais apskaičiuotos vidinės apkrovos, o ne universali trauma sukelianti riba. Tačiau jos gerai iliustruoja, kodėl negalima į žmogų žiūrėti kaip į paprastą kraną, kuris tik vertikaliai pakelia 511 kg masę.
Kūno viduje tuo metu vyksta gerokai sudėtingesnė jėgų kova.
Raumuo gali stiprėti, bet jėgą dar reikia perduoti
Net jei teoriškai sukurtume dar didesnius klubų ir nugaros raumenis, jų jėgą kaulams turi perduoti sausgyslės.
Sausgyslės prie didėjančio krūvio prisitaiko. 35 tyrimų sisteminė apžvalga nustatė, kad ilgalaikės treniruotės gali didinti sausgyslių skerspjūvio plotą ir keisti jų mechanines savybes.
Tačiau audiniai nėra neribotai stiprinami kabeliai. Prie maksimalių apkrovų reikia balanso: raumuo turi sukurti jėgą, sausgyslė ją perduoti, sąnarys išlaikyti padėtį, o kaulinės ir kitos jungiamojo audinio struktūros – atlaikyti apkrovą.
Todėl biologinė jėgos riba greičiausiai nėra momentas, kai „raumenys daugiau nebegali“. Tai momentas, kai vis sunkiau vienu metu stiprinti visą sistemą nepadidinant gedimo rizikos.
Prie rekordo technika tampa fizikos problema
Kuo štanga sunkesnė, tuo lėčiau ji juda. Tai gerai matoma ir laboratoriniuose tyrimuose.
2025 m. sisteminėje pritūpimo, spaudimo ir deadlifto biomechanikos apžvalgoje didėjanti apkrova nuosekliai siejosi su mažėjančiu štangos greičiu ir ilgesne koncentrinio judesio trukme.
Rekordiniame bandyme tai reiškia, kad sportininkas ilgiau praleidžia sunkiausioje judesio vietoje. Menkas pozicijos praradimas gali padidinti reikalingą sukimo momentą tiek, kad štanga tiesiog sustoja.
Dėl to 511 kg rekordas nėra vien raumenų testas. Tai gebėjimas sukurti beveik maksimalią jėgą būtent tinkama kryptimi ir jos neprarasti per visą judesį.
Jei jau 511 kg – ar 600 kg įmanoma?
Teoriškai mokslas šiandien negali paskelbti, kad 600 kg standartiniame deadlifte žmogui fiziologiškai neįmanomi.
Bet tarp „negalime įrodyti, kad neįmanoma“ ir „greitai kažkas tai padarys“ yra milžiniškas skirtumas.
Pažiūrėkime į rekordų progresą. 2016 m. Eddie Hall pasiekė 500 kg. Po dešimties metų rekordas yra 511 kg. Tai vos 2,2 proc. daugiau.
600 kg reikštų dar maždaug 17 proc. šuolį nuo dabartinio rekordo. Aukščiausiame sporto lygyje tai milžiniškas skirtumas.
| Deadlifto riba | Pokytis nuo 511 kg |
|---|---|
| 520 kg | apie +1,8 proc. |
| 530 kg | apie +3,7 proc. |
| 550 kg | apie +7,6 proc. |
| 600 kg | apie +17,4 proc. |
Net 530 kg pareikalautų didesnio santykinio progreso nuo dabartinio rekordo, nei visas šuolis nuo 500 iki 511 kg sudaro procentais nuo Hallo pusės tonos ribos.
Tai nereiškia, kad 530 kg nebus pakelta. Tai tik parodo, kodėl rekordininkai dažniausiai kovoja dėl kelių kilogramų, o ne staiga prideda penkiasdešimt.
Ar lėtėjantys rekordai rodo, kad priartėjome prie biologinės ribos?
Tikriausiai prie praktinės ribos esame daug arčiau nei prieš kelis dešimtmečius. Sportininkų atranka tapo globali, treniruočių metodai pažengė, mityba ir biomechaninė analizė geresnės, o šimtai elitinių atletų jau ieško būdų pridėti paskutinius kilogramus.
Tačiau pasaulio rekordas nėra laboratorinis biologinės ribos matavimas.
Rytoj gali atsirasti atletas su palankesnėmis kūno proporcijomis. Gali pagerėti treniruočių metodai, traumų valdymas, sportinė įranga arba mūsų supratimas apie tai, kaip didinti raumenų ir sausgyslių gebėjimą toleruoti apkrovą.
Net varžybų taisyklių pokytis pakeistų skaičių, kurį laikome „maksimaliu“.
Todėl sąžiningiausias atsakymas yra toks: 511 kg parodo, kur šiuo metu yra žmogaus pasiekimų riba šiame konkrečiame deadlifto formate. Jis neparodo galutinės Homo sapiens biologinės ribos.
Tikroji riba – ne raumuo, o visas žmogus
Žmogaus kūno jėga nėra vien bicepso ar sėdmenų raumens savybė. Rekordiniame deadlifte vienu metu turi veikti didžiulė biologinė grandinė.
Raumenys turi generuoti jėgą. Nervų sistema – juos maksimaliai tiksliai valdyti. Sausgyslės – perduoti jėgą. Sąnariai ir stuburas – išlaikyti apkrovą. Kūno proporcijos turi suteikti pakankamai gerus svertus, o technika – neleisti tų svertų sugadinti pačiam sportininkui.
Todėl atsakymas į klausimą „kiek stiprus gali būti žmogus?“ greičiausiai niekada nebus vienas gražus skaičius kilogramais.
Kol kas turime kitą skaičių – 511.
Ir jis įdomus būtent todėl, kad prieš dešimt metų pusė tonos atrodė beveik galutinė riba. Dabar žinome, kad nebuvo.
Komentarai