Chirurgas gali turėti operacinį stalą, instrumentus ir visą komandą, tačiau dingus elektrai operacija labai greitai tampa neįmanoma. Sustotų dalis medicinos įrangos, kiltų problemų dėl apšvietimo, siurbimo sistemų, ventiliacijos, sterilizavimo ir kitų paslaugų, kurios įprastą dieną lieka nematomos.
Todėl Lietuvos planai įrengti fortifikuotas gydymo erdves po žeme yra daugiau nei statybų projektas. Iš esmės kuriama galimybė daliai ligoninės veikti kaip atskirai sistemai tada, kai tai, kas yra virš žemės arba už ligoninės sienų, tampa nepatikima.
2026 m. rugsėjo 3 d. Vyriausybė paskelbė apie strateginių atraminių ligoninių transformaciją. Planuojama investuoti apie 300 mln. eurų, o projektus norima įgyvendinti iki 2030 metų.
Esmė
Esmė
Lietuvoje planuojami fortifikuoti gydymo kompleksai. Kaip po žeme būtų užtikrinta elektra, ventiliacija, deguonis ir sterilumas?
- Lietuvoje jau numatyti trys konkretūs projektai Kauno klinikose planuojamas fortifikuotas chirurgijos centras, Santaros klinikose – krizės metu į ligoninės erdvę konvertuojamas požeminis kompleksas, o RVUL – kritinių situacijų medicinos centras su operacinėmis ir kelių šimtų lovų pajėgumu.
- Vien apsaugotų sienų neužtenka Operacijai būtini patikimi elektros šaltiniai, kontroliuojama ventiliacija, medicininis deguonis ir kitos dujos, vanduo, sterilūs instrumentai, ryšys, vaistai bei saugus pacientų judėjimas.
- Klaipėda minima planuose, bet konkretus projektas dar neapibrėžtas Sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis rugsėjo 9-ąją pareiškė, kad planuojant tokią infrastruktūrą Klaipėdos universiteto ligoninė nebus pamiršta. Tačiau viešai dar nepaskelbta tokio projekto apimtis ar konkretus sprendinys.
Kas jau suplanuota Lietuvoje
Kol kas konkrečiausiai įvardytos trys gydymo įstaigos.
Kauno klinikų teritorijoje numatytas fortifikuotas chirurgijos centras ir dvigubos paskirties daugiaaukštė automobilių stovėjimo aikštelė. Santaros klinikose planuojamas daugiafunkcis kompleksas su požemine automobilių aikštele, kuri krizės atveju būtų konvertuojama į saugią ligoninės erdvę.
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės teritorijoje numatomas fortifikuotas kritinių situacijų medicinos centras su operacinėmis, kelių šimtų lovų erdve bei infrastruktūra pacientų srautams ir mobilizacijai valdyti.
Vyriausybė nurodo, kad projektai rengiami konsultuojantis su Izraelio sveikatos ir saugumo ekspertais.
Klaipėdos universiteto ligoninės situacija kol kas kitokia. Rugsėjo 9-ąją sveikatos apsaugos ministras Linas Kukuraitis sakė, kad planuojant požeminę medicinos infrastruktūrą KUL nebus pamiršta ir kad lėšos numatomos atraminėms ligoninėms visoje šalyje.
Tačiau tai dar nėra tas pats, kas patvirtintas Klaipėdos požeminių operacinių projektas. Viešai nepaskelbta nei jo konkreti architektūra, nei operacinių skaičius, nei finansavimo suma ar statybų grafikas.
KUL jau atskirai vykdo kitą infrastruktūros projektą: 2025 m. paskelbė naujo skubiosios medicinos pagalbos ir intensyvios priežiūros pastato su operacinėmis projektavimo konkursą. Jame numatyta ir požeminė tunelio jungtis tarp korpusų, tačiau viešame šio projekto aprašyme pačios operacinės neįvardijamos kaip požeminės. Šių dviejų planų kol kas nereikėtų suplakti į vieną.
Operacinė – ne kambarys, o sistema
Įprastoje ligoninėje chirurgijos skyrius priklausomas nuo daugybės kitų pastato sistemų. Operacinė gauna elektrą iš tinklo, medicinines dujas – vamzdynais, švarų orą – iš ventiliacijos sistemos, sterilius instrumentus – iš sterilizacijos grandinės.
Pridėkime laboratoriją, kraujo atsargas, radiologiją, intensyviąją terapiją, vaistus, ryšį, liftus ir pacientų transportą. Tada tampa aišku, kodėl vien storos betoninės sienos chirurgijos neišgelbėtų.
Pasaulio sveikatos organizacija, kalbėdama apie ligoninių atsparumą nelaimėms, išskiria ne vien pastato konstrukcijų saugumą. Kritiškai svarbūs ir vanduo, elektra, medicinos atsargos, įranga bei personalo galimybė saugiai tęsti darbą.
Elektra: generatoriaus neužtenka turėti – jis turi išlaikyti kritines sistemas
Operacinėje nuo elektros priklauso paciento gyvybinių funkcijų monitoriai, anestezijos įranga, operacinės apšvietimas, elektriniai chirurginiai prietaisai, siurbimo sistemos ir daugybė kitų įrenginių.
Elektros reikia ir už operacinės durų. Jei neveikia ventiliacija, deguonies gamybos ar tiekimo įranga, sterilizavimo įrenginiai, informacinės sistemos ar intensyviosios terapijos aparatūra, vienoje patalpoje išsaugota šviesa problemos neišsprendžia.
PSO, dar 2024 m. aptardama ligoninių atsparumą Lietuvoje, tarp esminių uždavinių minėjo elektros ir vandens tiekimo išsaugojimą, pastatų saugumą, personalą ir veikiančius ekstremaliųjų situacijų planus.
Todėl atspari ligoninė turi turėti rezervinį energijos šaltinį ir aiškiai nustatyti, kurios sistemos negali likti be maitinimo. PSO techninėse medicininio deguonies sistemų rekomendacijose taip pat pabrėžiama, kad elektros tiekimas sveikatos įstaigose turi būti patikimas ir nepertraukiamas, o sistemoms gali būti reikalingi pagrindiniai ir rezerviniai energijos šaltiniai.
Ventiliacija: požemyje negalima tiesiog uždaryti durų
Infekcijų kontrolė operacinėje priklauso ne vien nuo dezinfekuotų paviršių, sterilių instrumentų ir chirurgų apsaugos priemonių. Svarbi ir kontroliuojama oro kokybė.
Operacinė nėra sterili patalpa tiesiogine prasme. Ventiliacijos sistema padeda mažinti ore esančių dalelių ir mikroorganizmų kiekį, kontroliuoti oro judėjimą, temperatūrą, drėgmę ir slėgio skirtumus tarp operacinės bei gretimų patalpų.
JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų rekomendacijos, pavyzdžiui, numato teigiamą slėgį operacinėje gretimų patalpų atžvilgiu ir nuolatinę filtruoto oro apykaitą. Konkretūs Lietuvos projektai turės atitikti jiems taikomus europinius ir nacionalinius techninius reikalavimus, tačiau fizikinis principas nesikeičia: operacinėje reikia valdyti, iš kur ateina oras ir kur jis išeina.
Krizės metu čia atsiranda papildomas reikalavimas – ventiliacija turi veikti ir tada, kai pagrindinė elektros sistema sutrikusi. Požeminė patalpa be veikiančios oro apykaitos labai greitai prarastų sąlygas, reikalingas saugiai chirurgijai ir infekcijų kontrolei.
Deguonis turi pasiekti pacientą net nutrūkus įprastam tiekimui
Deguonis chirurgijoje naudojamas ne tik tada, kai pacientui „trūksta oro“. Jis yra viena pagrindinių anestezijos ir intensyviosios terapijos sistemų dalių.
Didelėse ligoninėse medicininis deguonis paprastai tiekiamas iki palatų ir operacinių vamzdynais iš centrinio šaltinio. Tačiau ekstremalioje situacijoje vieno tiekimo kelio nepakanka.
PSO saugios chirurgijos gairėse nurodoma, kad deguonis gali būti tiekiamas centralizuotai ar iš balionų, tačiau prieš anesteziją būtina įsitikinti, kad jo pakanka, o papildomai turi būti rezervinis šaltinis.
Tai reiškia, kad požeminę operacinę projektuojant reikia galvoti ne tik apie vamzdį sienoje, bet ir apie tai, kas nutiks pažeidus pagrindinį deguonies šaltinį, jo tiekimo kelią ar elektros energiją naudojančią deguonies sistemą.
Sterilūs instrumentai, vanduo ir atsargos
Po kiekvienos operacijos reikia naujų sterilių instrumentų. Reikia dezinfekcijos, rankų higienos, švarių tekstilės gaminių, atliekų tvarkymo ir vandens.
Todėl požeminis chirurgijos centras gali būti apsaugotas nuo išorinio smūgio, bet vis tiek tapti neveiksnus, jei nutrūksta jo logistika.
Praktiškai atsparumo planas turi atsakyti į kelis paprastus klausimus: kiek laiko pakaks vandens ir medicinos atsargų, iš kur bus atvežti sterilūs instrumentai, kur keliaus panaudotos priemonės, kaip bus papildomi vaistai ir kraujo komponentai bei kaip personalas pateks į saugią zoną.
Tai viena priežasčių, kodėl PSO ligoninių ekstremaliųjų situacijų kontroliniame sąraše greta medicininių veiksmų vertinamos atsargos, infrastruktūra, ryšys, logistika ir galimybė išlaikyti svarbiausias paslaugas.
Karo metu ligoninė neveiktų kaip įprastą antradienį
Net gerai įrengta požeminė ligoninė nereiškia, kad karo ar masinės nelaimės metu po žeme tiesiog tęstųsi visas įprastas operacijų tvarkaraštis.
Staiga atvykus daug sužeistųjų, reikia rūšiuoti pacientus pagal pagalbos skubumą, atlaisvinti lovas ir operacines bei nukreipti personalą ten, kur tuo metu galima išgelbėti daugiausia gyvybių. Planinės procedūros gali būti atidedamos tam, kad būtų išsaugotas pajėgumas skubiai chirurgijai.
Tokį scenarijų galima stebėti ne teorijoje. Izraelio Haifos Rambam ligoninė 2025 m. birželį aktyvavo savo fortifikuotą požeminę ligoninę. Planinės procedūros buvo sustabdytos, o skubios pagalbos, gimdymo, dializės ir skubios chirurgijos paslaugos tęstos apsaugotose erdvėse.
Per raketų atakas požeminiame komplekse buvo atliekamos operacijos ir cezario pjūviai. Tai rodo, kad toks modelis gali veikti realios grėsmės sąlygomis, tačiau tam reikia gerokai daugiau nei požeminio kambario.
Kodėl automobilių aikštelė gali tapti ligonine
Vienas įdomiausių Lietuvos planų elementų – dviguba paskirtis. Santaros klinikose numatoma požeminė automobilių aikštelė, kuri krizės metu būtų konvertuojama į ligoninės erdvę.
Tai nėra nauja idėja. Rambam komplekso trys požeminiai aukštai taikos metu taip pat naudojami kaip automobilių stovėjimo aikštelė. Ligoninės duomenimis, ekstremalios situacijos metu ši erdvė gali būti transformuojama į iki 2000 pacientų priimantį medicinos kompleksą.
Svarbiausia detalė slepiasi lubose ir sienose. Tokia aikštelė nuo pradžių projektuojama taip, kad joje būtų galima prijungti medicinines sistemas, įrengti pacientų zonas ir užtikrinti ligoninei reikalingą infrastruktūrą. Įprastos požeminės automobilių aikštelės vien perkėlus lovas ligonine nepaversi.
Požemis nėra universalus skydas
Požeminė ir fortifikuota infrastruktūra gali sumažinti kai kurias karo metu ypač aktualias rizikas, tačiau pati vieta po žeme nėra saugumo garantija.
Reikia saugių įėjimų ir evakuacijos kelių, priešgaisrinės apsaugos, rezervinės elektros, vandens, ryšio ir veikiančios ventiliacijos. Požeminės patalpos gali turėti ir savų pavojų – pavyzdžiui, jos ypač jautrios užliejimui, jei vandens patekimo ir drenažo sistemos suprojektuotos netinkamai.
Todėl PSO saugios ligoninės principas yra platesnis už fortifikaciją: gydymo įstaiga turi ne tik išlikti fiziškai nepažeista, bet ir po nelaimės toliau atlikti savo funkciją.
Ką dar reikės sužinoti apie Klaipėdą
Klaipėdos universiteto ligoninės įtraukimas į diskusiją yra reikšmingas Vakarų Lietuvai. KUL yra vienas iš trijų šalies universitetinio lygmens medicinos centrų ir didžiausia pagal veiklos apimtis daugiaprofilė gydymo įstaiga Vakarų Lietuvos regione.
Tačiau rugsėjo 9-osios ministro pareiškimas kol kas atsako tik į klausimą, ar Klaipėda apskritai matoma planuose. Atsakymas – taip. Jis dar neatsako į svarbesnius praktinius klausimus: kas tiksliai bus statoma, kokio pajėgumo bus apsaugotos erdvės, ar jos turės operacines, kada prasidės projektavimas ir kiek tai kainuos.
Būtent šios detalės parodys, ar kalbame apie saugesnes atskiras ligoninės patalpas, ar apie sistemą, kuri ekstremalios situacijos metu galėtų iš tiesų tęsti chirurgiją.
Nes karo ar didelės nelaimės metu svarbiausias požeminės operacinės testas būtų ne tai, ar jos sienos atlaikė smūgį. Testas būtų daug paprastesnis: ar už tų sienų chirurgas vis dar turi šviesą, švarų orą, deguonį, sterilius instrumentus ir komandą, galinčią operuoti kitą pacientą.
Komentarai