Kovotojo Artemij Sitenkov vardas tarptautinėje kovos sporto auditorijoje dažniausiai iškyla dėl vieno rezultato – pergalės prieš Conorą McGregorą. Vis dėlto lietuvio karjera buvo gerokai platesnė: penkiolika metų dziudo, sambo turnyrai, profesionalaus MMA pradžia, ilgas siekis patekti į UFC ir sprendimas sportinę ambiciją derinti su gyvenimo stabilumu.
McGregoras vėliau tapo viena didžiausių mišrių kovos menų žvaigždžių, todėl ankstyvas jo pralaimėjimas Sitenkovui įgijo visai kitą reikšmę. Pats lietuvis šio epizodo nepaverčia savo tapatybės centru.
Nuo dziudo iki profesionalaus MMA
Kovos menais Sitenkovas pradėjo užsiimti septynerių. Vaikystėje jį sužavėjo Rytų kovos menų filmai, o šalia mokyklos veikusi dziudo sekcija tapo pirmuoju rimtu žingsniu sporte. Dziudo jis skyrė apie penkiolika metų ir siekė galimybės kovoti dėl vietos Pekino olimpinėse žaidynėse.
Jo teigimu, galimybė buvo nedidelė, tačiau reali. Ją ribojo finansai: reikėjo važinėti į atrankos varžybas, o pats sportininkas tam neturėjo pakankamai lėšų. Nusivylimas neužbaigė karjeros – Sitenkovas daugiau dėmesio skyrė sambo ir kitoms disciplinoms, kuriose galėjo dažniau varžytis tarptautiniu lygiu.
MMA jo akiratyje atsirado tuo metu, kai Lietuvoje šis sportas dar dažnai buvo vadinamas kovomis be taisyklių. Dabartinė struktūra, taisyklės ir treniruočių metodika tik formavosi, o vietos kovotojams teko mokytis iš ribotos informacijos ir retų tarptautinių kontaktų.
Pirmojoje profesionalioje kovoje Sitenkovas susitiko su Remigijumi Markevičiumi. Suprasdamas riziką, prieš kovą jis apsidraudė sveikatą, nors draudimas kainavo daugiau nei pusę numatyto honoraro. Debiutas baigėsi pralaimėjimu po smaugimo, tačiau sprendimo tęsti karjerą tai nepakeitė.
Kova Airijoje: imtynininkas prieš smūgiuotoją
Su McGregoru Sitenkovas susitiko Airijoje, kai lietuviui buvo 23-eji, o airiui – 19 metų. Abu dar buvo jauni profesionalai, kovoję nedidelėje salėje, toli nuo vėlesnių didžiųjų UFC arenų.
McGregoras jau tada išsiskyrė smūgiais. Sitenkovas buvo matęs ankstesnes jo kovas ir suprato, kad stovėsenoje varžovas turi pranašumą – ilgesnes rankas, greitį ir taiklumą. Todėl planas buvo paprastas: saugoti galvą, nesivelti į apsikeitimą smūgiais ir kuo greičiau pervesti kovą į parterį.
„Tai buvo imtynininkas prieš smūgiuotoją. Jokių stebuklų“, – savo pergalę vertino Sitenkovas.
Pirmasis bandymas pervesti kovą ant grindų buvo sėkmingas. McGregoras bandė smūgiuoti parteryje, tačiau lietuvis kontroliavo situaciją ir pasiekė pergalę. Sitenkovo teigimu, po kovos airis kurį laiką gydė koją. Vėliau abu kovotojai dar buvo susitikę turnyruose, o asmeninių nuoskaudų, Sitenkovo teigimu, tarp jų nebuvo.
Tuo metu McGregoras nebuvo pasaulinė žvaigždė. Pergalės komercinė vertė išaugo gerokai vėliau, kai airis išgarsėjo UFC.
McGregoro pavardė atnešė honorarų, bet netapo gyvenimo centru
McGregorui išpopuliarėjus, užsienio organizatoriai pradėjo kviesti Sitenkovą kaip kovotoją, anksčiau įveikusį išgarsėjusį airį. Lietuvio pavardė gaudavo daugiau dėmesio, o pristatymuose būdavo pabrėžiama būtent ši pergalė.
Pasak Sitenkovo, vėlyvuoju karjeros etapu tokie pasiūlymai buvo finansiškai naudingi. Jis teigia, kad iš po aktyvios karjeros gautų kovų honorarų, kurių vertę didino McGregoro nugalėtojo statusas, galėjo įsigyti vieną nekilnojamojo turto objektą.
Su istorine kova susiję šortai buvo parduoti labdaros aukcione maždaug už 200 JAV dolerių. Dalis lėšų atiteko vadybininkui, o didžioji dalis – Antakalnio vaikų namams. Tokį sprendimą Sitenkovas pasirinko vietoje to, kad seną sporto aprangą tiesiog išmestų.
Vis dėlto ilgainiui viešas dėmesys pradėjo turėti ir nemalonią pusę. Socialiniuose tinkluose pergalė dažnai tapdavo pretekstu lyginti visiškai skirtingus abiejų kovotojų gyvenimo kelius. Sitenkovas nesiekia šlovės ir naujai sutiktam žmogui paprastai net nepasakoja apie savo profesionalią praeitį.
„Galima visą gyvenimą pasakoti, kad nugalėjau McGregorą ir galėjau patekti į UFC, arba galima tą puslapį atversti ir gyventi toliau“, – sakė jis.
Kodėl stiprus etapas Europoje neatvėrė UFC durų
Po pergalės Airijoje Sitenkovo karjeroje sekė sėkmingas laikotarpis. Jo teigimu, jis buvo pakilęs iki pirmos vietos Europos reitinge savo svorio kategorijoje, o dalis žemiau buvusių varžovų vengė su juo kovoti.
Tikslas patekti į UFC atsirado jau sukaupus daugiau patirties. Tačiau lietuvis pamažu suprato, kad sportinis rekordas nėra vienintelis atrankos kriterijus. Jo vertinimu, tuo metu Rytų Europos kovotojams buvo sunkiau pasiekti didžiausią organizaciją, o rinkos dydis, geografinė padėtis ir komercinis patrauklumas galėjo būti ne mažiau svarbūs nei rezultatai.
Paradoksalu, tačiau kai kurie reitinge žemiau buvę kovotojai vėliau pateko į UFC. Sitenkovas svarstė, kad persikėlimas į Jungtinę Karalystę, Airiją ar Jungtines Valstijas būtų padidinęs jo galimybes, tačiau toks sprendimas būtų pareikalavęs visą gyvenimą statyti ant vienos neapibrėžtos sportinės kortos.
Jam reikėjo kurti finansinį pagrindą, įsigyti būstą ir turėti profesinį kelią po kovotojo karjeros. Vienus metus jis praleido Airijoje, tačiau šį laikotarpį vadina vienu sunkiausių gyvenime. Grįžęs į Lietuvą daugiau dėmesio skyrė savarankiškai veiklai ir sporto klubo kūrimui.
Nepasiektas UFC tikslas neliko nuolatiniu nusivylimo šaltiniu. Sitenkovo požiūriu, žmogų į priekį veda ne ankstesni laimėjimai ar praradimai, o nauji tikslai ir nuoseklus darbas.
Kovotojo patirtis virto trenerio darbu
Vilniuje įkurtas sporto klubas tapo pagrindine Sitenkovo veikla. Pirmieji metai pareikalavo investicijų į patalpas, įrangą ir bendruomenę, o ilgainiui dalis buvusių mokinių patys tapo treneriais.
Sitenkovas nesistengia kurti visažinio trenerio įvaizdžio. MMA technika per kelis dešimtmečius smarkiai pažengė, todėl kai kurias naujas sritis jo mokiniai išmano geriau. Klube treniruotes veda skirtingų kompetencijų sportininkai, o jo vaidmuo vis dažniau susijęs su komandos koordinavimu ir ilgalaikės krypties formavimu.
Jauni kovotojai į salę dažnai ateina tiesiai kalbėdami apie UFC. Trenerio atsakymas išlieka praktiškas: pirmiausia reikia išmokti techniką, dalyvauti mėgėjų varžybose, ugdyti valią ir tik tada vertinti profesionalias perspektyvas.
Pasak Sitenkovo, iki vidutinio profesionalaus lygio galima nueiti nuosekliai dirbant, tačiau aukščiausiame lygyje atsiranda daugiau nuo sportininko nepriklausančių aplinkybių – traumų, tinkamų varžovų, vadybos, finansų ir organizatorių sprendimų.
Lietuvos MMA vis dar laikosi ant entuziazmo
Lietuvos MMA bendruomenė išaugo, o mėgėjų varžybos pritraukia daugiau dalyvių. Tačiau Sitenkovas aiškiai atskiria masinį mėgėjų sportą nuo sistemos, kuri galėtų nuosekliai parengti UFC lygio profesionalus.
Jo vertinimu, silpniausia grandis – tarptautinių išvykų, stovyklų ir aukšto lygio pasirengimo finansavimas. Klubai ne visada bendradarbiauja, didelių rėmėjų trūksta, o sportininkams dažnai tenka patiems derinti treniruotes su darbu ir profesiniu gyvenimu.
Tokia aplinka neužkerta kelio talentui iškilti, tačiau sėkmė pernelyg priklauso nuo individualaus užsispyrimo. Kovotojui reikia ne tik fizinių gebėjimų ir technikos, bet ir finansinės ištvermės, patikimos vadybos bei pasirengimo ilgai gyventi be garantuoto rezultato.
Sitenkovas Lietuvos situacijos nelaiko beviltiška. Mėgėjų sporto augimas kuria platesnę bazę, o tarptautines stovyklas lankantys sportininkai į klubus parveža naujų žinių. Vis dėlto kelias nuo perspektyvaus mėgėjo iki UFC kovotojo tebėra ilgas ir didele dalimi individualus.
Pergalė liko istorijoje, tikslai – dabartyje
Pergalė prieš McGregorą Sitenkovui suteikė tarptautinio dėmesio ir finansinių galimybių, bet netapo nei bilietu į UFC, nei svarbiausiu jo gyvenimo apibrėžimu. Kovotojo karjerą pakeitė trenerio darbas, sporto klubas ir atsakomybė už naują kartą.
Jo požiūris išlieka toks pats kaip prieš rizikingas kovas: įvertinti geriausią ir blogiausią scenarijų, kontroliuoti tai, kas priklauso nuo paties, ir judėti pirmyn. McGregoro pavardė liko praeities rezultatu, o ne priežastimi gyventi praeitimi.
