Egidijus Valavičius: UFC atrankoje koją pakišo anglų kalba

Jis jau buvo praėjęs UFC atrankos etapus, skridęs į Las Vegasą medicininėms patikroms ir pokalbiams, kai išgirdo, kad į televizijos projektą nepateks. Egidijus Valavičius sako, kad kliūtis buvo ne jo rezultatai salėje, o anglų kalba. Po daugelio metų tai liko viena skaudžiausių karjeros vietų, tačiau dar aiškesnė išvada – į Jungtines Valstijas reikėjo važiuoti anksčiau.

Grįžęs atostogų į Marijampolę, kur prasidėjo jo sportinis kelias, Valavičius apie tai kalba be didelės dramos. Jis nesako, kad karjera nepavyko. Priešingai – prisimena Japoniją, pilnas arenas, kovą su Fedor Emelianenko, „Pride“ ir „Bellator“. Tačiau iš dabartinės perspektyvos mato momentą, kai laikas tapo ne sąjungininku, o konkurentu.

Nuo vaizdajuosčių iki savadarbės salės

Valavičiaus kelias į MMA prasidėjo visai ne profesionalioje akademijoje. Vaikystėje kovinis sportas pirmiausia buvo filmai ir vaizdajuostės: Jean-Claude Van Damme, Bruce Lee, Chuck Norris, vėliau – pirmųjų UFC turnyrų įrašai.

Kai jam buvo dešimt, žuvo tėtis. Mama liko su dviem vaikais, o Egidijus kuriam laikui buvo išsiųstas gyventi pas senelius į kaimą. Ten atsirado ir improvizuota sporto salė: jaunuoliai svorius gaminosi iš to, ką rasdavo, suoliukus susikaldavo patys, o filmų matytus judesius bandydavo atkartoti praktiškai.

Vėliau Marijampolėje jis pateko pas pirmąjį trenerį Raimundą Kazelį ir pradėjo džiudžitsu. Po to sekė kovinė savigyna kariuomenėje, varžybos ir vis platesnis kovos arsenalas. Valavičius sako būtent tada supratęs, kad jam tinka sportas, kuriame neužtenka vien smūgiuoti ar vien imtyniauti.

Japonija parodė, kokio dydžio gali būti kovinis sportas

Lietuvoje kovų renginiai tuo metu jau rinko pilnas sales, tačiau Japonija Valavičiui tapo visai kitu masteliu. Ten jis pirmą kartą pajuto ne tik aukšto lygio varžybas, bet ir visą profesionalaus sporto mašiną: suplanuotus interviu, žurnalistus, organizatorių dėmesį ir dešimtis tūkstančių žiūrovų arenose.

„Tada supratau, kad jeigu gausi šansą ten kovoti, turi grynai atsiduoti sportui“, – prisimena jis.

Japonijos etapas atnešė ir skaudžių pamokų. Po greitos pergalės prieš Yasuhito Namekawa vėliau sekė pralaimėjimas jam „Pride“ turnyre. Valavičius iki šiol tą epizodą naudoja kaip paprastą taisyklę: kartojama mintis, kad varžovas „lengvas“, anksčiau ar vėliau gali pradėti veikti ir patį kovotoją.

Dar viena svarbi karjeros stotelė buvo kova su Fedor Emelianenko. Valavičius jos neromantizuoja. Jis pabrėžia tuometinį svorio kategorijų ir taisyklių skirtumą bei pripažįsta, kad rusas tuo metu buvo vienas stipriausių pasaulio kovotojų. Tačiau pati galimybė stoti prieš tokį vardą padėjo lietuviui būti pastebėtam.

„Į Ameriką turėjau važiuoti anksčiau“

Mintis keltis į JAV atsirado ne iš karto. Valavičius jau turėjo vardą Lietuvoje, kovojo užsienyje, tačiau kelionė į Ameriką reiškė išlaidas, gyvenamąją vietą ir nežinomybę. Pasak jo, anksčiau tiesiog trūko finansinių galimybių. Kai atsirado rėmėjų ir žmonių, galinčių padėti, sprendimas tapo realus.

Amerikoje jis iš karto pamatė kitokią konkurenciją. Į atviras atrankas susirinkdavo tiek kovotojų, kad eilės driekdavosi už salės durų. Organizatoriai tikrino ne vien rekordą – norėjo gyvai pamatyti, kaip žmogus juda, imtyniauja, atrodo fiziškai ir kaip elgiasi prieš kameras.

„Aš gal vyriausias“, – prisimena Valavičius. Būtent ten jis aiškiai pajuto, kiek daug jaunų ir „alkanų“ sportininkų laukia tos pačios galimybės.

Ši patirtis pakeitė jo požiūrį į laiką. Lietuvoje galima buvo jaustis žinomu kovotoju, tačiau JAV tai nieko negarantuodavo. Reikėjo dar kartą įrodinėti savo vertę nuo pradžių.

UFC šansą sustabdė kalbos barjeras

Valavičius pasakoja dalyvavęs UFC atrankoje ir perėjęs sportinius jos etapus. Vėliau sekė kelionė į Las Vegasą, medicininės patikros ir pokalbiai dėl „The Ultimate Fighter“ projekto. Jo teigimu, galutiniame etape problema tapo anglų kalba.

„Tiktais nepaėmė dėl kalbos“, – sako jis. Valavičiaus prisiminimu, televiziniam formatui reikėjo kovotojų, galinčių laisvai bendrauti angliškai, o papildomas vertimas organizatoriams tuo metu netiko.

Šis paaiškinimas svarbus ir dėl kitos priežasties: sportininkui neužtenka vien gerai kautis. Aukščiausio lygio organizacijoje kovotojas tampa ir televizijos personažu – turi kalbėti, dalyvauti interviu, kurti istoriją aplink kovą. Valavičiaus karta į profesionalų sportą atėjo tada, kai šis reikalavimas dar tik stiprėjo.

„Bellator“ parodė konkurencijos kainą

Po UFC istorijos Valavičius gavo kitą progą – „Bellator“ atranką. Jis prisimena, kad po jos pasiūlyta sutartis atrodė kaip didelis lūžis: organizacija augo, turėjo televiziją ir suteikė galimybę kovoti JAV rinkoje.

Pirmą kovą turnyre lietuvis laimėjo, kitą pralaimėjo. Valavičiaus teigimu, po to sutartis buvo nutraukta. Jis šio sprendimo nebevertina vien kaip neteisybės: žvelgdamas atgal sako supratęs, kad už jo jau stovėjo jaunesni kovotojai, pasiruošę užimti tą pačią vietą.

„Turėjau anksčiau važiuoti ir į Ameriką, ir nelaukti“, – sako jis.

Paklaustas tiesiai, ar gaila Lietuvoje praleisto laiko, Valavičius atsako trumpai: „Gaila to laiko.“ Kartu jis pripažįsta, kad anuomet pasirinkimų buvo mažiau. Nebuvo dabartinės informacijos, treniruočių metodikų, socialinių tinklų ar lengvai pasiekiamų tarptautinių kontaktų. Kartais trūko ne ryžto, o pinigų išvažiuoti ir išsilaikyti.

Karjeros pabaiga atėjo pamažu

Po „Bellator“ dar buvo kitų kovų ir pasiūlymų. Tačiau keitėsi pats gyvenimas. JAV atsirado verslas ir stabilesnės pajamos, augo šeima, gimė sūnus. Kovos nebebuvo vienintelis būdas išlaikyti save ir artimuosius.

Vienas epizodas įstrigo ypač aiškiai: po sunkios kovos Valavičius grįžo namo smarkiai sumuštas, o namuose laukė šeima ir mažas vaikas. Tada vis dažniau kilo klausimas, dėl ko dar reikia lipti į narvą.

Atsakymas keitėsi. Anksčiau treniruotė buvo darbas ir kelias į kitą kovą. Vėliau jis pastebėjo, kad į salę eina daugiau dėl savęs. Sportinis alkis, kurį matė jaunų amerikiečių atrankose, po truputį traukėsi.

„Jaunimas tegul bando“, – taip jis apibūdina tą momentą dabar.

Ką šiandien darytų kitaip

Valavičius nesako, kad savo karjeros pradžią būtų galėjęs perrašyti iš esmės. Tais laikais, jo žodžiais, „nieko nebuvo“ – technikos mokytasi iš kasečių, treneriai veždavosi vaizdo įrašus iš seminarų, o tarptautiniai ryšiai kūrėsi per asmenines pažintis.

Tačiau dabartiniam jaunam kovotojui jo pamoka paprastesnė: nelaukti per ilgai. Dirbti, dalyvauti varžybose, rodytis ir, atsiradus realiai galimybei, važiuoti ten, kur konkurencija didžiausia.

Valavičius pats šiandien sportuoja dėl savęs – renkasi „CrossFit“, važinėja kalnų dviračiu, o MMA salę pasiekia rečiau, nes prioritetu tapo laikas su šeima. Kovotojo rutina liko, bet tikslas pasikeitė.

Jo karjeros istorijoje todėl svarbiausia ne neįvykęs UFC debiutas. Svarbesnė pamoka – profesionaliame sporte talentas ir darbas nėra vienintelė valiuta. Kartais lemiamu faktoriumi tampa tai, kada išdrįsti persikelti į didesnę rinką, ar turi tam pinigų, ar moki kalbą ir kiek laiko dar gali laukti, kol šansas pagaliau atsiras.