Linas Andrijauskas – nuo slėptų treniruočių iki pasaulio aukso: kas toliau?

Pasaulio čempiono titulas, sveikinimai, autografai ir žmonės, atpažįstantys net kebabinėje. Tačiau 34-erių marijampolietis Linas Andrijauskas sako, kad kasdienybė po istorinio triumfo iš esmės nepasikeitė. Jis ir toliau treniruoja vaikus, dirba ugniagesiu ir pats sportuoja. Tik dabar prie visų pareigų prisidėjo dar vienas klausimas – kada pasaulio muay thai čempioną išvysime UTMA ringe?

2026 metų rugsėjį Kosove vykusiame IFMA pasaulio čempionate Andrijauskas iškovojo auksą vyrų „Elite“ kategorijoje iki 81 kg. Finale jis rezultatu 29:28 įveikė Vengrijos atstovą Csaba Benjamin Tothą ir tapo pirmuoju lietuviu, laimėjusiu šios grupės pasaulio čempiono titulą.

Ilgame pokalbyje su kovinio sporto žurnalistu Mantu Stankevičiumi čempionas papasakojo apie pradžią Marijampolėje, karjeros sunkumus, šeimą ir ateities planus. Pats pokalbio vedėjas trumpai prisiminė ir savo kelią nuo karatė iki kovinio sporto žurnalistikos.

Į muay thai atėjo, kai krepšiniui pasirodė per vėlu

Andrijausko pirmoji sportinė svajonė nebuvo susijusi su kovos menais. Paauglystėje jis norėjo tapti krepšininku, daug laiko praleisdavo aikštelėje ir net tikėjosi, kad intensyvus žaidimas padės paaugti.

Tačiau bandant pradėti lankyti organizuotas krepšinio treniruotes buvo pasakyta, kad tokio amžiaus jaunuoliui jau per vėlu vytis nuo vaikystės sportuojančius bendraamžius.

Netrukus viskas pasikeitė. Pažįstamas papasakojo apie muay thai treniruotes Marijampolėje. Andrijauskas atėjo į salę ir ten pamatė kovotojus, į kuriuos norėjo lygiuotis. Ypač stiprų įspūdį jam paliko Povilas Alaburda – sportininkas, kurio technika ir fizinis pasirengimas tapo pavyzdžiu.

Vis dėlto naująjį užsiėmimą iš pradžių teko slėpti nuo mamos. Ji baiminosi, kad kovinis sportas gali dar labiau paskatinti sūnaus polinkį konfliktuoti. Tik prireikus pinigų bokso pirštinėms paaiškėjo, kokias treniruotes jis iš tiesų lanko.

Vėliau mamos požiūris pasikeitė. Andrijausko teigimu, ji pati pripažino, kad sprendimas pasirinkti kovos menus buvo naudingas ir padėjo jam augti kaip žmogui.

Pirmoji pergalė truko vos keliasdešimt sekundžių

Savo pirmąją oficialią kovą Andrijauskas iki šiol prisimena labai aiškiai. Varžybose Panevėžyje jis taip jaudinosi, kad net kelias iki ringo vidurio atrodė neįtikėtinai ilgas.

Tačiau pati kova baigėsi beveik akimirksniu. Treneriui paraginus palenkti varžovo galvą, Linas pataikė smūgį keliu ir laimėjo maždaug per 20–30 sekundžių.

Emocijų buvo tiek daug, kad išlipęs iš ringo jis net pasitikslino, kas laimėjo. Užtat grįžęs namo jautėsi ypatingai. Kaip dabar juokauja, tuomet gal net didesne žvaigžde nei tapęs pasaulio čempionu.

Pirmasis žmogus, kuriam labiausiai norėjo parodyti medalį ir diplomą, buvo mama.

Kodėl nepabėgo iš Marijampolės?

Andrijauskas pripažįsta, kad sportinės karjeros pradžioje Marijampolėje trūko aukšto lygio sparingo partnerių. Norint tobulėti tekdavo važinėti į kitus miestus, ieškoti stipresnių varžovų ir papildomų treniruočių.

Tačiau persikelti kitur visam laikui jis nenorėjo. Sportininkui buvo svarbu įrodyti, kad aukšto lygio kovotojai gali užaugti ir Marijampolėje.

Vėliau jis išvyko uždarbiauti į Daniją, o sutaupytus pinigus panaudojo kelionei į Tailandą. Ten pusantro mėnesio gyveno kovotojo ritmu ir iš arčiau susipažino su muay thai kultūra bei treniruočių principais.

Grįžęs į Lietuvą pradėjo daugiau dirbti su vaikais. Ilgainiui gimė ir nuosavas kovos menų klubas „L.A. Team“. Pavadinime slypi jo inicialai, o žodis „Team“ pabrėžia komandą.

Dabar klube veikia kelios treniruočių grupės. Čempionas sako galvojantis ne tik apie šiandieninius auklėtinių rezultatus, bet ir apie tai, kaip padėti jiems tobulėti išvykus studijuoti į kitus miestus.

Karjera, kuri jau atrodė besibaigianti

Kelias iki pasaulio aukso nebuvo nuoseklus. Po ankstesnių pasaulio čempionatų, kuriuose tekdavo susitikti su itin pajėgiais varžovais, Andrijauskas jautė nusivylimą ir svarstė, ar verta toliau siekti aukščiausių rezultatų.

Po 2022 metų pasaulio čempionato jis padarė pertrauką, mažiau treniravosi ir priaugo svorio. Vėliau patirtas žastikaulio lūžis ilgam apribojo fizinę veiklą.

Vienu metu net pačiam buvo sunku patikėti, kad dar galėtų konkuruoti su aukščiausio lygio kovotojais. Tačiau noras sportuoti niekur nedingo.

Lūžį nulėmė nuoseklios fizinio rengimo treniruotės, palaipsniui gerėjanti savijauta ir sugrįžimas į varžybas. Svarbiu žmogumi šiame etape tapo treneris Romualdas Klimavičius, įžvelgęs potencialą net tada, kai pats Andrijauskas skeptiškai vertino savo galimybes.

Galiausiai būtent šis sugrįžimas atvedė į 2026 metų pasaulio čempionatą Kosove.

UTMA susidomėjo, tačiau trauma sustabdė pokalbį

Viena dažniausiai interviu metu pasikartojusių žiūrovų temų – galimas Andrijausko pasirodymas UTMA organizacijoje, ypač 81 kg svorio kategorijoje.

Sportininkas patvirtino sulaukęs pasiteiravimo, ar jį domintų galimybė dalyvauti šios kategorijos aštuonių kovotojų turnyre. Vis dėlto tai dar nebuvo konkretus pasiūlymas su sutartomis kovos sąlygomis.

Pagrindinė kliūtis buvo pasaulio čempionate patirta trauma. Andrijauskas pasakojo, kad po trijų kovų dar negalėjo treniruotis visu pajėgumu, o pokalbio metu vis dar šlubavo.

Dėl šios priežasties galimybės dalyvauti turnyre toliau nenagrinėjo. Ateities sprendimus sportininkas ketina derinti su treneriu R. Klimavičiumi.

Be to, UTMA reikėtų prisitaikyti prie kitokių taisyklių. Andrijauskas pabrėžė dar neturėjęs oficialios kovos su mažosiomis MMA tipo pirštinėmis.

Vis dėlto sportinės karjeros jis nelaiko baigta. Vienas jo norų – prieš galutinai padedant pirštines sudalyvauti profesionalioje muay thai kovoje Tailande.

Už pasaulio čempionatą mokėjo ir iš savo kišenės

Kita reikšminga pokalbio tema buvo finansai. Andrijausko teigimu, vykdamas į tarptautines varžybas jis iki šiol dažniausiai turėjo pats pasirūpinti reikalingomis lėšomis.

Sportininkas viliasi, kad pasaulio čempionato medaliai ir jaunųjų kovotojų rezultatai ilgainiui padės federacijai pritraukti daugiau paramos, kad ateityje sportininkams tektų mažesnė finansinė našta.

Nemažai kainuoja ir pasiruošimas. Andrijauskas gyvena bei dirba Marijampolėje, tačiau dalis jo treniruočių vyksta Kaune. Įskaičiavus kelionę, viena treniruotė gali pareikalauti maždaug keturių valandų.

Čempiono kasdienybėje – penki vaidmenys

Andrijauskas yra ne vien pasaulio čempionas. Jis taip pat ugniagesys, treneris, partneris ir tėvas. Prie to prisideda kelionės į varžybas, auklėtinių stovyklos bei asmeninis pasiruošimas.

Sportininkas pripažino, kad šiuo metu gyvena vieną sudėtingiausių savo gyvenimo laikotarpių. Neįmanoma visu šimtu procentų atsiduoti kiekvienai veiklai, todėl nuolat tenka ieškoti pusiausvyros.

Tačiau visiškai atsisakyti asmeninės sportinės karjeros jis nenori. Vien trenerio darbo laikotarpiu jautėsi prasčiau, nes viduje vis dar žinojo galintis pats kovoti.

Šiandien Andrijauskui svarbus ne tik iškovotas pasaulio čempiono vardas, bet ir galimybė parodyti savo auklėtiniams, ką gali duoti ilgalaikis darbas. Kaip jis pats aiškino kalbėdamas apie gero sportininko savybes, vien talento neužtenka – reikia tęstinumo net tada, kai treniruotis visai nesinori.