„Spartos“ treneris suabejojo D. Dirksčio karjeros pabaiga: „Mes tai rimtai nepriėmėm“

Spalio 12-ąją viešumoje daugiausia dėmesio sulaukė A. Šipailos komentarai apie D. Dirkstį. Tačiau pokalbis su V. Karosu apėmė gerokai platesnį Lietuvos kovinio sporto paveikslą. Jame buvo ir rimtų klausimų apie sveikatą, ir diskusijų apie taktiką, ir beveik visų artėjančio turnyro porų aptarimas.

„Spartoje“ varžybų ritmas beveik nesustoja

Pačioje pradžioje svečiai juokavo apie naują tinklalaidės studiją ir paties klubo kuriamą aplinką. Tačiau greitai pokalbis pasisuko į varžybų kalendorių: po UTMA 19 netrukus laukia UTMA 20, vėliau – UTMA 21, o tarp jų ir kitų organizacijų bei mėgėjų čempionatų kovos.

Šipaila sakė, kad iš išorės tai gali atrodyti kaip neįprastai intensyvus laikotarpis, bet jo klubui tokia kasdienybė pažįstama. Vieni sportininkai rengiasi UTMA, kiti dalyvauja pasaulio taurės, Europos čempionatų ar kituose turnyruose. Trenerio teigimu, varžybos komandai pasitaiko beveik kas kelias savaites, o didžiausia pertrauka paprastai būna vasarą.

Karosui toks aktyvumas yra privalumas. Jis pasakojo anksčiau gyvenęs Tailande ir būtent ten radęs aplinką, kurioje ringui ruošiamasi nuolat. Grįžus į Lietuvą, anot jo, seniau tekdavo laukti kito starto mėnesių mėnesius. Dabar salėje beveik visada atsiranda sparingo partnerių, kurių pasirengimas verčia ir kitus nenuleisti tempo.

Šipaila į tą patį reiškinį žiūri iš trenerio pusės: varžybos jam yra darbas, atsakomybė ir nuolatinis stresas. Jis svarstė, kad per daugelį metų prie šio adrenalino taip priprantama, jog be kovinio sporto būtų neįprastai tuščia.

Karosas: patinka disciplina, o ne pati kovos diena

Nors žiūrovai įpratę matyti ryžtingą V. Karosą ringe, jis neslėpė visai kitokių jausmų prieš startą. Anot sportininko, kovos diena jam kelia tokį stresą, kad kartais norėtų, jog jos apskritai nereikėtų patirti. Vis dėlto po pasirodymo užplūstančios emocijos skatina grįžti.

Paklaustas, ką rinktųsi – kasdienį pasirengimą ar patį kovojimą, Karosas nė nedvejodamas pasirinko rutiną. Jam patinka aiškiai žinoti, kada keltis, treniruotis ir ką tą dieną būtina padaryti. Kitaip tariant, sportininko gyvenimo tvarka jam artimesnė už vieną įtampos kupiną vakarą.

Pokalbyje paliesta ir galvos sveikata. Karosas sakė nenorintis baigti karjeros su ilgalaikėmis smegenų pažeidimų pasekmėmis ir todėl galvojantis, kaip protingai planuoti kovų skaičių bei pasirengimą. Tai pagrįstas rūpestis: JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai nurodo, kad ilgalaikis pasikartojančių smūgių į galvą poveikis siejamas su neurologine rizika, nors individualios pasekmės nėra iš anksto nuspėjamos.

Svečiai taip pat svarstė, kad kovotojai nėra vienodi: dalis jų mėgaujasi išėjimu kautis, o kiti labiausiai vertina pasirengimą. Šipaila pabrėžė, jog nepriklausomai nuo charakterio visiems jo auklėtiniams galioja ta pati treniruočių disciplina.

D. Dirksčio karjeros pabaiga: abejonės ir svarbi išlyga

Prieš pereidami prie būsimo turnyro svečiai ilgai kalbėjo apie D. Dirksčio sprendimą baigti profesionalią karjerą. Šipaila atviravo, kad klubo viduje šis pranešimas nebuvo sutiktas kaip galutinis atsisveikinimas. „Mes tai rimtai nepriėmėm“, – sakė jis, tačiau tuoj pat priminė, jog spręsti dėl ateities gali tik pats kovotojas.

Treneris iškėlė sąlyginę versiją: jeigu toks pareiškimas būtų sumanytas kaip dėmesio nukreipimas po prieštaringai žiūrovų įvertintos kovos, jis tai laikytų primityviu viešųjų ryšių manevru. Karosas svarstė, kad galimas dėmesio perkėlimas pačiam Dirksčiui būtų naudingas. Tinklalaidės vedėjas savo ruožtu spėliojo apie galimą pertrauką ir vėlesnį sugrįžimą, lygindamas tai su kitų garsių kovotojų viešais pasitraukimo pareiškimais.

Visos šios mintys yra pašnekovų interpretacijos, o ne įrodymai apie Dirksčio ketinimus. Šipaila ne kartą pabrėžė, kad jeigu sprendimas iš tikrųjų galutinis, jį reikia vertinti kitaip. Jis taip pat pripažino, kad sportininkui po gausios neigiamos reakcijos galėjo būti sunku emociškai ir jis galėjo paprasčiausiai norėti atsitraukti.

Rugsėjo 30-ąją 24-erių Dirkstys viešai paskelbė apie karjeros pabaigą. Kol nėra naujo jo sprendimo, būtent šis pareiškimas ir yra oficialiai žinoma jo pozicija.

Net kritikuodami Dirkstį pripažino jo indėlį

Diskusija neapsiribojo vien pasitraukimo aplinkybėmis. Vedėjas ir Karosas atkreipė dėmesį, kad Dirkstys padėjo Lietuvos koviniam sportui pasiekti žmones, kurie anksčiau nesidomėjo nei kikboksu, nei UTMA. Kaip pavyzdį jie minėjo jo kuriamas priešpriešas, ryškų viešą įvaizdį ir kovas su gerai žinomais varžovais.

Šipaila sutiko, kad indėlis didelis, tačiau nesutiko su mintimi, jog visa organizacijos sėkmė priklausytų nuo vieno žmogaus. Jo argumentas: sporto istorijoje žvaigždės keičiasi, o kovoms reikia ne tik ryškaus pagrindinio veikėjo, bet ir stiprių oponentų. Svečiai minėjo, kad susidomėjimą kuria ir galimybė pamatyti tikrą sportinį iššūkį, o ne vien prognozuojamą rezultatą.

Pokalbyje buvo lyginama su Conoro McGregoro įtaka UFC, svarstyta apie organizacijų gebėjimą išlaikyti auditoriją, kai iš ringo ar narvo pasitraukia populiariausi vardai. Tai buvo pašnekovų diskusija apie sporto rinkodarą, ne duomenimis pagrįstas UTMA ateities prognozavimas. Bendra jų mintis – sugrįžęs Dirkstys sportui galėtų suteikti papildomo dėmesio, bet sprendimas priklauso jam.

Nutrūkusi Maslobojevo ir Dirksčio kova paliko kartėlį

Rugsėjo 26 d. Kauno „Žalgirio“ arenoje vykusi UTMA 19 pagrindinė dvikova baigėsi antrajame raunde. D. Dirkstys dėl rankos skausmo nebetęsė kovos, o S. Maslobojevas buvo paskelbtas nugalėtoju. Šipaila sakė, kad komanda jautė didelį nusivylimą: ilgai lauktas sportinis atsakymas, jo vertinimu, taip ir nebuvo gautas.

Treneris priminė, kad Maslobojevas viešai kalbėjo apie planą pirmame raunde neskubėti, leisti varžovui išnaudoti energiją ir tik vėliau kelti tempą. Šipailos akimis, antrajame raunde taktika jau pradėjo veikti: Sergejus didino spaudimą ir tiksliau pataikydavo. Vis dėlto tai neleidžia sužinoti, kaip būtų pasibaigusi nenutraukta kova.

Karosas ir Šipaila skeptiškai kalbėjo apie tai, kad po patirto lūžio nebegalima kovoti, ir lygino situaciją su savo bei klubo auklėtinių patirtomis traumomis. Jie pabrėžė sportininkų ryžtą, bet taip pat patys pripažino nežinantys, ką tiksliai tuo metu jautė Dirkstys.

Mediciniškai patvirtinta trauma ir sprendimas jos akivaizdoje nebetęsti kovos nėra tas pats klausimas. Dirkstys pranešė apie pakartotinį kairės plaštakos delnakaulio lūžį; UTMA vadovas Viktoras Gecas viešai patvirtino, kad organizacija gavo traumą pagrindžiančius medicininius dokumentus. Be to, ankstesnės kitų kovotojų patirtys neįrodo, kad tęsti kovą su lūžusiu kaulu būtų saugu: NHS specialistai įspėja dėl pakartotinio sužalojimo rizikos per anksti grįžus prie kontaktinio sporto.

Šipaila sakė, kad jam buvo skaudu ir dėl nepatvirtintų internetinių kalbų, kurios, jo nuomone, metė šešėlį ant Maslobojevo pergalės. Pašnekovai nė karto nepateikė faktų, leidžiančių daryti išvadą apie sutartą kovą; tokius internetinius svarstymus būtina atskirti nuo realiai žinomos dvikovos baigties.

Kodėl S. Maslobojevas nekėlė tempo nuo pirmos sekundės?

Vedėjas paklausė ir apie ankstesnę Maslobojevo akistatą su Ignu Pauliukevičiumi: kodėl gerokai labiau patyręs kovotojas kartais leidžia jaunesniems varžovams įsibėgėti, užuot iškart bandęs kovą užbaigti? Šipaila atsakė, kad taktiką gali pakeisti emocijos. Kai apie kovotoją daug kalbama, jam kartais norisi ne tik laimėti, bet ir parodyti, jog gali kontroliuoti visą dvikovą.

Treneris pripažino, kad tai ne visuomet atitinka iš anksto numatytą planą. Karosas pridūrė, jog sėkmingai pagavus priešininko ritmą atsiranda noras demonstruoti pranašumą, tačiau toks mėgavimasis kova kartais tampa papildoma rizika.

Kalbėdami apie Pauliukevičių, Dirkstį ir kitus kylančius kovotojus, svečiai atmetė pernelyg paprastą schemą, kad patyręs sportininkas privalo laimėti per kelias sekundes. Anot Šipailos, stiliai vienas kitam gali būti labai skirtingai parankūs, o didelės pergalės nebūtinai reiškia, kad pralaimėjęs kovotojas nepriklausė tam lygiui.

Jaunimas tobulėja greičiau, o informacija tapo lengviau prieinama

Šipaila pabrėžė, kad Lietuvos kovotojų lygį kelia tarptautinės mėgėjų varžybos ir nuolatinis stiprių partnerių kontaktas. Jis pasakojo apie pasaulio taurės varžybas, kuriose keli UTMA dalyvaujantys lietuviai pasiekė lemiamus etapus. Šį pavyzdį treneris naudojo pagrįsti minčiai, kad profesionalių renginių kovotojai neturėtų būti vertinami vien pagal reklaminius vardus.

Karosą stebina, kad šiandien net 16–17 metų talentai jau naudojasi fizinio rengimo specialistų pagalba ir lengvai randa informaciją apie treniravimąsi. Anksčiau, pasak jo, daugelį dalykų tekdavo išbandyti pačiam arba perimti iš vieno trenerio.

Svečiai paminėjo ir dirbtinį intelektą. Karosas juokavo, kad prieš atsidurdamas „Spartoje“ vienai kovai bandė ruoštis naudodamasis „ChatGPT“, bet kovą pralaimėjo. Jis taip pat prisipažino iš pradžių nenorėjęs treniruotis „Spartoje“, išbandęs kitus variantus ir tik vėliau prisijungęs prie Šipailos komandos. Pokalbyje paliestas ir svorio metimas, tačiau pateikti pavyzdžiai nėra savarankiško ar mediciniškai prižiūrimo svorio reguliavimo instrukcija.

Karoso revanšas su C. Lale: kitos taisyklės ir tas pats iššūkis

Didžiausia asmeninė naujiena Karosui – spalio 24 d. Vilniuje numatytas pakartotinis susitikimas su turku Cengizu Lale. Balandžio 18 d. UTMA 18 turnyre lietuvis teisėjų sprendimu laimėjo penkių raundų kovą ir apgynė 67 kg muaitai čempiono titulą. Tąsyk abu sportininkai vienas kitą pasiuntė į nokdauną.

Dabar kovą numatyta rengti pagal kikbokso taisykles: trys raundai vietoj penkių, didesnės pirštinės ir kitokios leidžiamų smūgių galimybės. Karosas prisipažino, kad pirmajame susitikime pernelyg atsargiai vertino varžovo smūgių jėgą, o antrą kartą norėtų veikti tiksliau ir užtikrinčiau. Idealus rezultatas, jo žodžiais, būtų pergalė nokautu, tačiau svarbiausias asmeninis tikslas – parodyti geresnę savo versiją.

Sportininkas šmaikštavo apie savo įprotį prastai pradėti kovas. Ankstesniuose susitikimuose jis būdavo siunčiamas į nokdauną anksti, o vėliau ieškodavo tempo ir atsitiesdavo. Šipaila patvirtino, kad pirmosios minutės – viena iš sričių, kurias norėtų pataisyti, nes Karoso stiprybė atsiskleidžia tada, kai jis pradeda geriau skaityti distanciją ir varžovo atakas.

Kalbėdamas apie nokdaunus Karosas aiškino, kodėl neskuba šokti ant kojų: jei teisėjas jau skaičiuoja, verta racionaliai išnaudoti suteiktą laiką atsikvėpti. Tai buvo jo asmeninis taktinis aiškinimas, o ne medicininė rekomendacija patyrus smūgį į galvą.

Kodėl neįvyks laukta kova su Evaldu Balsiu?

Po UTMA 19 ringe buvo kalbėta apie Karoso susitikimą su Evaldu Balsiu. Vis dėlto artėjančiam turnyrui pasirinktas kitas varžovas. Pasak Šipailos, pagrindinė priežastis ta, kad Balsys nenorėjo rengtis kovai be savo trenerio, tuo metu išvykusio į su UFC susijusį sportininkės pasirengimą.

Karosas sakė šį sprendimą suprantantis ir tikintis, kad su Balsiu vis tiek kada nors susitiks. Jiedu pažįstami nuo bokso laikų, nors skirtingose svorio kategorijose vienas prieš kitą tuomet nekovojo. Karosas netgi pažymėjo, kad Balsio bokso pasiekimai yra aukštesni už jo paties, todėl būsima akistata jam būtų įdomi sportine prasme.

Abu sportininkai viešai apsikeitė žodžiais angliškai. Tai paskatino diskusiją, ar UTMA neturėtų labiau taikytis į tarptautinę auditoriją: Karosas svarstė apie anglišką komunikaciją, subtitrus ir žinomų užsienio kovotojų pritraukimą. Šipaila sakė anglų kalbą išmokęs praktikoje, bendraudamas dėl varžybų, ir nors ją supranta, laisvai vesti treniruotę šia kalba jam būtų gerokai sunkiau.

Šipailos metodas: vienam reikia laisvės, kitam – paprasto nurodymo

Viena iš įdomiausių pokalbio dalių buvo ne apie konkrečią kovą, o apie pačią trenerio profesiją. Šipaila skirstė kovotojus į „kūrėjus“ ir „darbininkus“. Pirmieji moka improvizuoti, greitai prisitaikyti ir patys rasti sprendimų ringe. Antriesiems sudėtingos taktinės instrukcijos kartais tik trukdo, todėl svarbiau palaikyti aiškų ritmą ir motyvaciją.

Karosą treneris priskyrė kūrybiškesniems sportininkams. Jo manymu, bandymas iš anksto nurodyti kiekvieną veiksmą Vito kovoje panaikintų vieną svarbiausių privalumų. Pats Karosas sutiko: Tailande ir ankstyvojoje karjeroje jam neretai tekdavo kovoti beveik be komandos ar išsamaus plano, todėl improvizavimas tapo įpročiu. Kartu jis pabrėžė gerai girdintis trenerio balsą ir gebantis išnaudoti trumpas pastabas iš kampo.

Šipaila palygino trenerio darbą su komandinio sporto gynybos parinkimu. Treneris turi nuspręsti bendrą kryptį – daugiau spausti, palaikyti distanciją, judėti tam tikru kampu – tačiau ringe kovotojui tenka savarankiškai reaguoti į konkrečius smūgius.

Svečiai lygino ir tris raundus trunkantį kikboksą su penkių raundų muaitai kova. Jų patirtimi, trumpesnis formatas neretai reikalauja dar didesnio intensyvumo, nes laiko atsargiai įsibėgėti beveik nėra. Karosas prisiminė, kad klasikinėse Tailando kovose pirmi raundai dažnai būdavo ramesni, o kikbokse reikia dirbti nuo pradžios.

I. Pauliukevičius ir N. Kanišauskas: pagrindinis vakaro susitikimas

Spalio 24 d. UTMA 20 pagrindinėje kovoje numatyta Igno Pauliukevičiaus ir Naglio Kanišausko akistata 95 kg kategorijoje pagal kikbokso taisykles. Karosas pripažino, kad ši pora jam kelia nerimą dėl Kanišauskui tenkančio svorio ir fizinio iššūkio, tačiau pridūrė, jog Naglis yra netradicinis, iš neįprastų kampų atakuojantis kovotojas.

Šipaila tikisi techniško Kanišausko darbo, o ne mėginimo stovint vietoje keistis stipriais smūgiais. Jis priminė Pauliukevičiaus ankstesnį susitikimą su Modestu Juodpusiu, kur varžovui kurį laiką pavyko neutralizuoti puolimą atakuojant kojas ir keičiant distanciją. Trenerio nuomone, tas pavyzdys rodo taktinę kryptį, nors savaime negarantuoja tokios pačios eigos.

Svečiai akcentavo priešpriešą tarp nuolatinio Pauliukevičiaus spaudimo ir Kanišausko gebėjimo netikėtai atsakyti. Jų vertinimas nebuvo vienareikšmis pažadas, kaip baigsis kova – veikiau paaiškinimas, kodėl fizinis ir stilistinis kontrastas kelia tiek klausimų.

R. Avlasevičiaus ir A. Belmekki revanšas: greitis, spaudimas ir titulo galimybė

Buvęs 75 kg čempionas Raimondas Avlasevičius sugrįžta kovoti prieš Akramą Belmekki, kurį anksčiau jau įveikė. Šipaila prisiminė, kad jų pirmoji dvikova buvo labai lygi, o svarbiausią skirtumą padarė nokdaunai. Nuo to laiko abu gerokai pasikeitė. Belmekki įspūdį treneriui paliko ir kova su Mindaugu Narausku, kurioje demonstravo greitį bei didelį smūgių intensyvumą.

Karosas svarstė, kad abu kovotojai mėgsta aktyvų apsikeitimą smūgiais, todėl tai gali tapti viena dinamiškiausių vakaro dvikovų. Šipaila atkreipė dėmesį į Avlasevičiaus gebėjimą palaikyti vienodą tempą: kartais atrodo, kad varžovas pradžioje jam prilygsta, tačiau vėliau nebeatlaiko to paties spaudimo.

Diskutuojant apie ištvermę treneris atsargiai vertino teiginį, esą Avlasevičius turi geriausią fizinį pasirengimą Lietuvoje. Jo teigimu, salėje yra ir daugiau puikius bėgimo bei darbo tempo rodiklius demonstruojančių sportininkų. O Avlasevičiaus ypatybė – nuoseklus, nesiliaujantis kovinis ritmas.

Šipaila taip pat atskleidė, kad sportininkas rengiasi turėdamas rankos problemų, todėl komanda koreguoja kai kuriuos veiksmus. Tai pašnekovų papasakota pasirengimo aplinkybė, o ne patvirtinimas, kad dalyvavimas esant traumai yra nerizikingas. UTMA yra paskelbusi, kad šios kovos laimėtojas taps pagrindiniu pretendentu į 75 kg kategorijos titulą.

T. Banskis prieš I. Gočmeną: didžiausias išbandymas jaunam talentui

Viename 81 kg turnyro pusfinalių Tomas Banskis susitiks su Isa Gočmenu. Šipaila ir Karosas aptarė, kiek toks iššūkis naudingas 19-mečiui, dar tik kaupiančiam patirtį prieš aukšto lygio suaugusius kovotojus. Treneris pabrėžė, kad tiek pergalė, tiek pralaimėjimas neturėtų tapti galutiniu jauną sportininką apibrėžiančiu nuosprendžiu.

Karosas, anksčiau treniravęsis su abiem, manė, kad Gočmenas turi didesnę patirtį ir fizinius pranašumus, bet Banskio neįprastas stilius jam gali kelti nepatogumų. Šipaila taip pat atkreipė dėmesį, kad Gočmenui ne visada lengva dirbti prieš nenuspėjamai judančius ir netradiciškai atakuojančius varžovus.

Šiame epizode ypač ryškiai nuskambėjo trenerio požiūris į visuomenės spaudimą. Šipaila pasakojo matęs talentingų jaunų kovotojų, kuriems po vieno pralaimėjimo užgriuvusi kritika pakirto norą sportuoti. Todėl jis ragino nevertinti Banskio ateities pagal vieną vakarą ir priminė, kad Lietuva negali sau leisti lengvai prarasti gabių sportininkų.

D. Jemeljanovas ir R. Mineiro: klausimai dėl turnyro sudėties

Kitame 81 kg pusfinalyje numatyta Deivido Jemeljanovo ir Rodrigo Mineiro akistata. Jai tinklalaidėje skirta mažiau laiko, tačiau Šipaila pasinaudojo proga aptarti viso aštuntuko sudarymą. Jo manymu, kai kurios ketvirtfinalių poros buvo nevienodo sportinio lygio, todėl dviejų turnyro pusių konkurencija atrodė skirtinga.

Treneris kritikavo būtent porų subalansavimą, o ne organizacijos teisę sudaryti tvarkaraštį. Jis pripažino, kad sprendimus priima UTMA ir komanda rengiasi kovoms, kurias gauna. Svečiai taip pat priminė, jog net ir dvikovose, kuriose vienas sportininkas laikomas aiškiu favoritu, gali nutikti netikėtumų.

R. Krilavičius prieš M. Perednį: „dvi granatos“ viename ringe

Raimondo Krilavičiaus ir Mantvydo Perednio revanšą Šipaila apibūdino itin vaizdingai – tarsi vienoje vietoje atsidurtų dvi granatos. Abu sportininkai, jo vertinimu, linkę į emocingą ir mažiau prognozuojamą kovą. Vedėjas priminė ir ankstesnę jų titulinę akistatą, kurios teisėjų sprendimą sirgaliai vertino nevienodai.

Šipaila prisipažino, kad su Krilavičiumi ne visada lengva dirbti iš kampo. Kai kovotojui pateikiama per daug smulkių nurodymų, jis gali pradėti per daug galvoti, užuot pasikliovęs įgūdžiais. Todėl šiame susitikime treneris norėtų būti ramesnis, daugiau palaikyti bei motyvuoti. Karosas pridūrė, kad treniruotėse Krilavičius kartais atrodo ypač stipriai, tačiau rungtynių emocijos ne visuomet leidžia tą lygį perkelti į ringą.

M. Rimdeika prieš M. Molotoką: sunkiasvorių pavojus

Mantas Rimdeika rengiasi susitikimui su Marku Molotoku. Šipaila patvirtino, kad Rimdeika jau ilgą laiką pasirengimą atlieka „Spartoje“. Apie varžovą svečiai kalbėjo kaip apie labai stambų, sprogstamąją smūgio jėgą turintį sportininką.

Didžiausias trenerio rūpestis – ar Rimdeika neįsivels į neapgalvotą apsikeitimą smūgiais. Jis juokavo, kad tokia rizika būdinga kovotojo charakteriui, nors pastaruoju metu mato pažangą ir geresnį pasirengimą. Sunkiasvorių dvikovose, anot pašnekovų, vienas tikslus smūgis gali staigiai pakeisti visą eigą, todėl taktinis atsargumas tampa ypač svarbus.

T. Pakutinskas ruošiasi atsisveikinimui

Apie Tomą Pakutinską svečiai kalbėjo kaip apie kovotoją, norintį karjerą baigti po dar vieno pasirodymo. Šipaila patvirtino, kad toks yra dabartinis planas: paskutinė kova ir, jei pavyktų, pergalingas atsisveikinimas. Tačiau treneris iškart pridūrė, kad sporte šimtaprocentinių pažadų dėl ateities duoti sunku.

Vėliau paskelbtoje UTMA 20 kovų informacijoje jo varžovu nurodytas Ionas Grigore. Pokalbio metu svečiai daugiausia dėmesio skyrė ne šiai porai, o Pakutinsko apsisprendimui dėl karjeros pabaigos.

A. Baranauskas prieš A. Maknį: kylantys vardai ir traumos klausimas

Dar viena aptarta pora – Ainas Baranauskas ir Armandas Maknys, gerai pasirodę UTMA „Rising“ turnyre. Šipaila pasakojo, kad Baranauskas prie kovinio sporto prisijungė palyginti vėlai, bet greitai išryškėjo jo savitas stilius bei charakteris. Kovotojas, anot trenerio, natūraliai yra lengvesnės kategorijos, todėl 86 kg akistatoje gali būti lengvesnis už nustatytą ribą.

Treneris taip pat atskleidė, kad Baranauskas turi riešo problemų, o po kovos jam planuojama operacija. Tai reikštų pertrauką nuo varžybų. Pašnekovai aptarė ir klubo „One Blood“, kuriam atstovauja Maknys, sportinį santykį su „Sparta“, tačiau Šipaila pabrėžė, kad jo klubas pasirengęs kovoti su visų komandų atstovais – ne tik su vienu konkrečiu varžovu.

Tarp tinklalaidėje išvardytų renginio dalyvių buvo ir Arnoldas Misiūnas bei Mindaugas Gedminas. Šiai porai atskiros išsamios taktinės analizės svečiai neskyrė.

Pabaigoje – „kuklus“ „Spartos“ tikslas surinkti diržus

Užbaigdamas pokalbį Šipaila šmaikščiai apibūdino klubo ambicijas: tikslai esą kuklūs – bent po kartą iškovoti visus įmanomus UTMA čempionų diržus ir juos turėti salės kolekcijoje. Jis paminėjo kategorijas, kuriose komanda jau turėjo savo čempionų, ir tas, kuriose dar mato neužbaigtą darbą.

Treneris sakė, kad ruošti keliolika kovotojų tam pačiam renginiui nėra paprasta: kiekvienas turi skirtingą varžovą, taktiką, fizinio pasirengimo poreikius ir savo charakterį. Vis dėlto būtent didelė vienu metu besiruošianti grupė leidžia komandai išlaikyti kasdienį ritmą.

UTMA 20 numatytas spalio 24 d. 19 val. Vilniaus arenoje. Oficialiame renginio puslapyje pateikiamas laikas ir pagrindinė Pauliukevičiaus bei Kanišausko kova; kitos paskelbtos poros ir visa programa iki renginio dar gali keistis.

Tai ir buvo pagrindinė beveik dviejų valandų pokalbio ašis: nuo klausimo, kodėl kovotojas kartais nebenori lipti į ringą, iki labai konkretaus kiekvienos būsimos dvikovos pasirengimo. Dirkščio istorija tapo garsiausiu epizodu, bet ne vienintele tema – didžioji likusio pokalbio vertė buvo Šipailos ir Karoso pasakojimai apie tai, kaip kovotojai iš tiesų rengiasi, bijo, improvizuoja, klysta ir grįžta.