Dominykas Dirkstys apie kovas, šou ir ambicijas: „Investuoju į save“

Dominykas Dirkstys nėra kovotojas, kuris norėtų, kad už jį kalbėtų tik rezultatai ringe. Jis pats kalba daug, provokuoja, kuria turinį, planuoja išėjimus ir neslepia, kad visa tai laiko tos pačios karjeros dalimi.

Tačiau už viešo personažo yra ir gerokai paprastesnė formulė: treniruotės, poilsis, disciplina ir noras kilti į aukštesnį sportinį lygį. Dirkstys sako jau paauglystėje žinojęs, kad nori eiti profesionalaus kovotojo keliu, todėl dabartinio gyvenimo nelaiko netikėtu posūkiu.

Tailande ieškojo to, ko Lietuvoje trūksta

Vienu svarbiausių vasaros etapų tapo treniruočių stovykla Tailande. Dirkstys ten vyko ne vien pakeisti aplinkos – pagrindinis tikslas buvo sparingai su kuo aukštesnio lygio kovotojais.

„Idėja buvo pasisparinguoti su geriausiais pasaulyje, ir tai buvo padaryta“, – sakė jis.

Tailande Dirkstys treniravosi ir su Roman Kryklia. Pasak lietuvio, juos suvedė pažįstamas, o treniruotės sutapo su laikotarpiu, kai Kryklia pats rengėsi svarbiai kovai. Dirkstys pasakojo, kad jie dirbdavo nedidelėse grupėse ir galėjo būti naudingi vienas kitam pasirengimo procese.

Didžiausią skirtumą tarp tokios stovyklos ir kasdienybės Lietuvoje jis mato ne treniruočių egzotikoje, o partnerių lygyje. Tailande vienoje vietoje susirenka daug profesionalų, todėl aukšto lygio sparingų pasirinkimas gerokai didesnis.

Dirkstys sako, kad tai leido jam tobulėti visapusiškai. Vienos konkrečios techninės detalės, kurią parsivežė iš stovyklos, jis neišskiria – svarbesnė buvo pati galimybė pajusti kitokį tempą ir kokybę.

Trauma planų nepakeitė, bet pasirengimą pakoregavo

Po stovyklos atsirado ir problema – rankos trauma. Pokalbio metu Dirkstys pripažino, kad iki visiško pasirengimo smūgiuoti dar reikės laiko, nors rankos būklė jau gerėjo.

Nepaisydamas to, jis neabejojo planuojama rugsėjo 26-osios kova su Sergejumi Maslobojevu ir į klausimus apie galimą dvikovos atšaukimą reagavo sau įprastu tonu.

„Būtume pranešę, jeigu kova nebūtų buvusi. Niekas nesikeičia“, – sakė Dirkstys.

Jo pasitikėjimas savimi šiame pokalbyje kartojasi nuolat. Dirkstys tvirtina, kad pasirengimas nėra kelių savaičių stovykla prieš konkrečią pavardę – jis savo gyvenimo būdą apskritai yra pritaikęs profesionaliam sportui.

Diena sukasi aplink treniruotes ir atsistatymą

Dirkstys savo kasdienybę apibūdina paprastai: atsikelia, treniruojasi, ilsisi, vėl treniruojasi ir valgo. Jis pabrėžia neturintis antro darbo ar kitų didelių įsipareigojimų, kurie trukdytų ruoštis kovoms.

Šalia to atsiranda tai, ką pats vadina papildoma veikla – tiesioginės transliacijos ir turinio kūrimas. Tačiau ir šią dalį jis sieja su sportu, nes didesnis žinomumas, jo vertinimu, ilgainiui padeda pritraukti daugiau dėmesio kovoms.

Dirkstys neslepia, kad ne visiems toks požiūris priimtinas. Jo komunikacijoje daug provokacijos, apsižodžiavimų ir sąmoningai kuriamo konflikto, tačiau pats kovotojas teigia po dvikovų varžovams pagarbą grąžinantis.

Iki kovos, anot jo, reikia sukurti susidomėjimą. Po jos asmeninio pykčio laikyti nebūtina.

Į šou pasirengęs išleisti tūkstančius

Būtent šioje vietoje Dirkstys save aiškiai atskiria nuo dalies kitų kovotojų. Jo manymu, profesionalus kovinis sportas yra ne tik sporto, bet ir pramogų verslas, todėl vien gero pasirodymo ringe ne visada užtenka.

Jis pasakojo, kad ankstesnis jo išėjimas į ringą kainavo apie 15 tūkst. eurų. Į šią sumą pateko ir maždaug 10 tūkst. eurų vertės žiedas, o kitoms išėjimo detalėms, anot kovotojo, teko dar apie 5 tūkst. eurų.

„Daug kovotojų nėra pasiruošę investuoti į šou, nėra pasiruošę investuoti į žiūrovą. Jie nori tik viską pasiimti, o aš investuoju gan nemažus pinigus į tai, ką parodau savo žiūrovams“, – aiškino Dirkstys.

Paklaustas, ar tokių pinigų negaila, jis savo požiūrį sutraukė į vieną sakinį: „Aš investuoju ne bet kur, aš investuoju į save.“

Šou jam turi dvi funkcijas. Viena – suteikti žiūrovui daugiau nei pačią kovą. Kita – išsiskirti rinkoje, kur sportinių rezultatų vienų gali nepakakti norint tapti plačiai atpažįstamu vardu.

Maslobojevas – svarbus testas, bet ne visas planas

Didelė dalis pokalbio neišvengiamai sukosi apie Sergejų Maslobojevą. Dirkstys varžovo nesureikšmina ir nevengia aštrių pareiškimų, tačiau kartu aiškiai parodo, kodėl ši dvikova jam svarbi karjeros prasme.

Jeigu kova susiklostytų sėkmingai, Dirkstys norėtų vis dažniau dairytis už Lietuvos ribų. „Manyčiau, čia paskutinė pavardė lietuviška, kuri dar kažkiek domina“, – apie Maslobojevą sakė jis.

Tai nereiškia, kad po rugsėjo kovos jau suplanuotas konkretus tarptautinis etapas. Pats Dirkstys kalba apie norą ir kryptį, o ne pasirašytus kontraktus. Tolesnis kelias priklausys ir nuo rezultato, ir nuo pasiūlymų.

Jis neatmeta nei revanšų, nei kitų kovų Lietuvoje, jeigu jos būtų patrauklios sportine ar finansine prasme. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kovotoją labiau domina didesnės rinkos ir žinomesni užsienio vardai.

Gali nebegrįžti ir į 86 kg kategoriją

Kartu su varžovų lygiu gali keistis ir Dirksčio svorio kategorija. Jis yra kovojęs skirtinguose svoriuose, o prieš Maslobojevą planuojama dvikova iki 94 kg.

Paklaustas apie sugrįžimą į 86 kg kategoriją, Dirkstys paliko atvirą galimybę, kad tokio žingsnio daugiau nebebus.

„Bus matyti pagal pasiūlymus, bus matyti, kaip viskas eisis, bet galimai į 86 kg aš nebegrįšiu savo karjeroje“, – teigė jis.

Šis sprendimas taip pat dar nėra galutinis. Dirkstys pabrėžia pasiūlymų svarbą ir neslepia, kad profesionaliame sporte sportiniai tikslai, auditorijos interesas ir finansinė kovos vertė dažnai veikia kartu.

Disciplina, pasitikėjimas savimi ir tikėjimas

Kalbėdamas apie savo kelią Dirkstys vis grįžta prie disciplinos. Jo požiūriu, dauguma tikslų nėra sudėtingi teoriškai – sunkioji dalis prasideda tada, kai reikia ilgą laiką atsisakyti trumpalaikių malonumų ir kartoti tą patį darbą.

Jis pasakojo nuo paauglystės matęs save profesionaliame sporte ir nemano, kad dabartiniai rezultatai atsirado netikėtai. Dirkstys tvirtina dar nesijaučiantis pasiekęs savo galimybių viršūnę ir, jei leis sveikata bei aplinkybės, tikisi kovoti dar daug metų.

Dar viena jo gyvenimo dalis – tikėjimas. Dirkstys sako, kad pasitikėjimas Dievo planu padeda lengviau priimti dalykus, kurių pats negali kontroliuoti, ir sumažina įtampą prieš kovas.

Tačiau atsakomybės už pasirengimą jis tam neperduoda: pirmiausia, jo žodžiais, reikia pačiam atlikti savo darbą.

Karjera, kurioje kova yra tik viena dalis

Iš Dirksčio pasakojimo ryškėja gana aiški sistema. Sportinį lygį jis bando kelti treniruotėmis ir stipresniais partneriais, žinomumą – socialiniais tinklais ir tiesioginėmis transliacijomis, o renginio vertę – vis brangesniu ir labiau apgalvotu šou.

Ar toks modelis nuves į dideles tarptautines kovas, kol kas nežinoma. Pirmiausia laukia artimiausi sportiniai išbandymai, o užtikrintai kalbėti apie kitą karjeros etapą būtų per anksti.

Tačiau viena Dirksčio pozicija jau aiški: jis nenori būti tik kovotojas, kuris ateina į ringą, atlieka savo darbą ir dingsta. Jam svarbu, kad žmonės prisimintų ir kovą, ir viską, kas vyksta aplink ją.