Septyniolikos metų patirta širdies operacija Mantui Stankevičiui reiškė karatė karjeros pabaigą. Gydytojams nustačius įgimtą širdies ydą, teko atsisveikinti su sportu, kuris buvo tapęs svarbia jo gyvenimo dalimi. Tačiau tuomet savo trenerei duotas pažadas niekada nenutolti nuo tatamio neliko pamirštas. Praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, M. Stankevičius kovinio sporto pasaulyje tebėra – tik jau kaip žurnalistas, pasakojantis kitų sportininkų istorijas.
Apie šią asmeninę patirtį žurnalistas prabilo viename iš savo vaizdo pokalbių. Nors įprastai jis pats klausinėja kovotojų apie jų pergales, pralaimėjimus ir gyvenimo pasirinkimus, šįkart trumpam sugrįžo į savo paauglystę.
Prisiminimas paaiškino, kodėl net ir po daugelio metų jis pasirengęs važiuoti į kitą Lietuvos miestą dėl vieno interviu, o kovinio sporto žurnalistiką laiko kur kas daugiau nei būdu užsidirbti.
Esmė
Esmė
Širdies operacija 17-os nutraukė Manto Stankevičiaus karatė karjerą. Kaip jaunystėje duotas pažadas tapo svarbia jo gyvenimo ir žurnalistikos dalimi?
- Širdies operacija 17-os ir pažadas trenerei
- Kelias į žurnalistiką prasidėjo nuo visai kitokių istorijų
- Karatė pakeitė kikboksas, MMA ir muaythai
- Nuo pirmųjų interviu iki apdovanojimų ir dokumentinių filmų
- Pažadas, kurio laikosi iki šiol
Širdies operacija 17-os ir pažadas trenerei
Paauglystėje M. Stankevičius sportavo karatė. Kovos menai užėmė svarbią jo kasdienybės dalį, tačiau septyniolikos metų gyvenimas pasisuko netikėta kryptimi.
Pasak paties žurnalisto, gydytojai aptiko įgimtą širdies ydą, apie kurią iki tol jis nežinojo. Jam buvo atlikta širdies operacija, o aktyvų karatė etapą teko užbaigti.
Konkrečios diagnozės, operacijos pobūdžio ar gydytojų rekomendacijų M. Stankevičius neatskleidė. Tačiau prisiminė sprendimą, kurį priėmė suvokęs, kad sportininko kelias nutrūko.
„Aš niekada nenutolsiu nuo tatamio“, – jaunystėje duotą pažadą prisiminė jis.
Šiuos žodžius vaikinas ištarė savo trenerei ir artimai aplinkai. Nors daugiau nebegalėjo tęsti karatė taip, kaip anksčiau, kovos menų pasaulio palikti nenorėjo.
Tiesa, tuomet jis dar nežinojo, kad šis pažadas bus įgyvendintas visai kitu būdu – ne pačiam varžantis ant tatamio, o fiksuojant kitų sportininkų istorijas.
Kelias į žurnalistiką prasidėjo nuo visai kitokių istorijų
Nors ryšys su kovos menais niekur nedingo, M. Stankevičiaus profesinė kelionė prasidėjo ne nuo sporto reportažų. Iš pradžių jis netgi pasirinko su žurnalistika tiesiogiai nesusijusias studijas.
2018 metais interviu LRT žurnalistas pasakojo, kad apie žurnalistiką svarstė dar mokykloje. Rašymas jam buvo artimas nuo vaikystės – vietoje matematikos užduočių kartais mieliau kurdavo įvairias istorijas.
Baigęs mokyklą jis bandė stoti į žurnalistikos studijas, tačiau nepavyko. Galiausiai pasirinko archeologiją.
Kaip nurodoma Lietuvos archeologijos draugijos skelbiamoje jo biografijoje, 2003–2007 metais M. Stankevičius studijavo Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, o 2007 metais dirbo Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriuje.
Vis dėlto žurnalistika sugrįžo į jo gyvenimą gavus pasiūlymą rašyti interviu su žinomais Lietuvos žmonėmis. Jis įsigijo diktofoną ir pradėjo pirmuosius pokalbius.
Pasak M. Stankevičiaus, pirmasis jo pašnekovas buvo realybės šou „Dangus 2“ laimėtojas Justinas Lapatinskas. Vėliau sekė interviu su dainininke Mia ir muzikantu Viktoru Diawara.
Po tam tikros pertraukos jis nusprendė kreiptis į tuometinę „Respublikos“ vyriausiąją redaktorę Ramunę Vaičiulytę. Ši pasiūlė rinktis tarp gyvenimo būdo ir sporto rubrikų.
M. Stankevičius pasirinko sportą. Būtent šį pasirinkimą 2018 metų interviu jis įvardijo kaip savo sporto žurnalistikos pradžią.
Taigi kelias į profesiją nebuvo tiesioginis jaunystėje patirtos operacijos padarinys. Tačiau ankstesnė sportinė patirtis ir pažadas nenutolti nuo kovos menų padėjo išlaikyti ryšį su sritimi, kuriai vėliau jis skyrė daug dėmesio.
Karatė pakeitė kikboksas, MMA ir muaythai
Ilgainiui M. Stankevičiaus profesinėje veikloje vis didesnę vietą užėmė kovinis sportas. Be karatė, jis pradėjo aktyviai domėtis kikboksu, mišriaisiais kovos menais (MMA) ir muaythai – Tailando boksu.
Žurnalistas kalbina kovotojus, trenerius ir kitus kovinio sporto bendruomenės žmones. Jo pokalbiuose aptariamos ne tik varžybos ar būsimi susitikimai ringe, bet ir sportininkų vaikystė, pasirengimas, nesėkmės bei gyvenimas už sporto salės ribų.
M. Stankevičius neslepia, kad kovinio sporto žurnalistika dažnai laikoma nišine sritimi. Tačiau tai jo neatbaido.
„Tegul būna niša. Aš nedarau to dėl peržiūrų“, – sakė jis.
Žurnalistas aiškina norintis, kad sportininkų istorijos išliktų. Kad po daugelio metų kovotojas galėtų atsiversti seną pokalbį, prisiminti savo tikslus, abejones ir tuometinį gyvenimo etapą.
Dėl šios priežasties jis pasirengęs keliauti po Lietuvą, net jei vieno pokalbio rengimas pareikalauja daugiau laiko ir išlaidų, nei atneša finansinės naudos.
Jo paties teigimu, kartais net važiuodamas į naują susitikimą savęs paklausia, kodėl vis dar tai daro. Tačiau noras dokumentuoti sportininkų istorijas išlieka.
Nuo pirmųjų interviu iki apdovanojimų ir dokumentinių filmų
Per ilgus darbo metus M. Stankevičiaus veikla išsiplėtė gerokai už kovinio sporto ribų. Jis rengė straipsnius, fotografavo, filmavo ir kūrė dokumentinius pasakojimus apie įvairių sporto šakų atstovus.
Fotografija jo gyvenime atsirado dar vaikystėje. 2018 metų interviu LRT žurnalistas pasakojo, kad šios srities žinių jam suteikė tėtis. Vėliau įsigijęs veidrodinį fotoaparatą, savo publikacijas jis galėjo iliustruoti paties užfiksuotais kadrais.
Dar vienu profesiniu žingsniu tapo filmavimas. 2018 metais jo trumpametražis dokumentinis filmas „Ernis“, pasakojantis sportininko Ernesto Česonio istoriją, sporto kino festivalio konkurse „Sport Shorts“ pelnė ir komisijos, ir žiūrovų simpatijas.
2019 metais Lietuvos sporto žurnalistų federacija M. Stankevičiui skyrė Romos Grinbergienės premiją už ryškiausius metų darbus. Tuo metu jis dirbo portale „Sportas.lt“.
Atsiimdamas apdovanojimą jis pabrėžė principą, kuriuo vadovaujasi savo darbe: „Sportininkai visų pirma yra žmonės, o interviu – pokalbis.“
2021 metais jo vaizdo projektas „BKI ZOOM“, pasakojęs apie Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo sportininkų kasdienybę Europos čempionate, pelnė Mindaugo Baryso premiją už geriausią metų sporto žurnalistikos darbą.
Profesinių įvertinimų sulaukė ir jo fotografijos. 2024 metais M. Stankevičiui skirtas geriausios metų sporto nuotraukos apdovanojimas už kadrą, kuriame užfiksuoti Lietuvos baidarių rinktinės sportininkai Portugalijoje.
2026 metų kovą Lietuvos sporto žurnalistų federacija pranešė, kad jo fotografija pateko į trečiąjį tarptautinių AIPS Sport Media Awards apdovanojimų atrankos etapą sporto veiksmo fotografijos kategorijoje.
Šie darbai parodo, kaip nuo pirmųjų rašytinių pokalbių jo veikla išaugo į fotografiją ir dokumentinius vaizdo pasakojimus.
Pažadas, kurio laikosi iki šiol
M. Stankevičius pripažįsta, kad nuo tatamio tiesiogine prasme nutolo – karatė varžybos ir aktyvus sportas liko jaunystėje. Tačiau pažadas, duotas po širdies operacijos, įgavo kitą prasmę.
Šiandien jis į kovos menų sales sugrįžta ne tam, kad pats varžytųsi, o tam, kad užfiksuotų kitų žmonių istorijas. Septyniolikos metų ištarti žodžiai tapo ryšiu, jungiančiu jo sportinę praeitį ir žurnalistinę dabartį.
Komentarai