„Jei esi boksininkas, tavo rankos teisme laikomos ginklu.“ Ši frazė įvairiomis formomis kartojama kalbant apie boksą, MMA, kikboksą ar kitus kovos menus. Iš jos dažnai daroma ir antra išvada: treniruotas žmogus neva turi mažesnę teisę gintis arba teisme automatiškai vertinamas griežčiau.
Lietuvos baudžiamajame įstatyme tokios taisyklės nėra. Kovos menų patirtis gali būti viena iš konkrečios bylos faktinių aplinkybių, tačiau ji nepaverčia žmogaus rankų specialia teisine ginklų kategorija ir nepanaikina BK 28 straipsnyje įtvirtintos teisės į būtinąją gintį.
Esmė
Esmė
Ar boksininko ar MMA kovotojo rankos teisiškai laikomos ginklu ir ar jam taikomos griežtesnės būtinosios ginties taisyklės?
- Kovos menų treniruotės neatima teisės gintis Sportininkui galioja tas pats pagrindinis BK 28 straipsnio testas: ar buvo pradėtas arba tiesiogiai grėsė pavojingas kėsinimasis ir ar gynyba aiškiai neatitiko jo pobūdžio bei pavojingumo.
- „Rankos yra registruotas ginklas“ – ne Lietuvos teisės taisyklė Įstatymuose nėra specialios kategorijos, pagal kurią kovotojo kumščiai vien dėl treniruočių įgytų ginklo statusą.
- Pasirengimas vis tiek gali būti faktinė aplinkybė Teismas vertina konkrečią situaciją kaip visumą. Žmonių fizinės galimybės, jėgų santykis, smūgių pobūdis ir kitos aplinkybės gali būti reikšmingos, tačiau tai nėra atskira būtinosios ginties taisyklė sportininkams.
BK 28 straipsnis neklausia, ar žmogus yra boksininkas
Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio pirmoji dalis prasideda paprastai: „Asmuo turi teisę į būtinąją gintį.“ Nuostatoje neišskiriami profesionalūs sportininkai, kovos menų treneriai, kariškiai ar fiziškai stipresni žmonės.
Dar svarbiau tai, kad įstatymas leidžia šia teise pasinaudoti net tada, kai žmogus teoriškai galėjo pabėgti arba kreiptis pagalbos. Vadinasi, Lietuvos būtinosios ginties modelis nėra paremtas principu „pirmiausia privalėjai pasitraukti“.
BK 28 straipsnio 2 dalis numato, kad žmogus neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą, jei neperžengdamas būtinosios ginties ribų padaro veiką gindamasis nuo pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Čia ir yra svarbiausias klausimas teisme: ne kiek metų žmogus lankė boksą, o kas konkrečiai vyko konflikto metu.
Ar treniruoto kovotojo rankos teisiškai tampa „ginklu“?
Bendros Lietuvos teisės normos, pagal kurią profesionalaus ar mėgėjo kovotojo rankos dėl jo pasirengimo būtų paskelbiamos ginklu, nėra.
Ginklų teisėje ginklai reglamentuojami kaip tam tikri ginklai, įtaisai ar daiktai, įskaitant šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus. Pavyzdžiui, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme šaltasis ginklas apibrėžiamas kaip nešaunamasis ginklas, kuriuo galima durti, pjauti, kirsti, smogti ar triuškinti. Žmogaus kūno dalys dėl sportinio pasirengimo į tokią atskirą teisinę kategoriją nepatenka.
Todėl posakis apie „profesionalaus boksininko registruotas rankas“ ar automatiškai „ginklu laikomus kumščius“ Lietuvoje yra labiau populiariosios kultūros ir interneto mito formuluotė nei baudžiamosios teisės taisyklė.
Kas tuomet iš tikrųjų vertinama teisme
Būtinoji gintis nėra leidimas naudoti bet kokį smurtą bet kokio konflikto metu. Pirmiausia turi egzistuoti pradėtas arba tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis.
Tuomet vertinama gynyba. BK 28 straipsnio 3 dalyje būtinosios ginties ribų peržengimas siejamas su situacija, kai tiesiogine tyčia žmogus nužudomas arba jam sunkiai sutrikdoma sveikata ir gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad baudžiamasis įstatymas nereikalauja mechaninės puolimo ir gynybos priemonių lygybės. Kitaip tariant, teismas neskaičiuoja taip: užpuolikas smogė kumščiu, todėl gintis buvo galima tik kumščiu.
2024 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškino, kad įstatymas neriboja priemonių, kuriomis galima gintis nuo pavojingo kėsinimosi: žmogus gali naudoti savo fizines jėgas, ginklus ar kitus daiktus. Vien faktas, kad nuo smūgių rankomis gintasi peiliu, savaime dar nereiškia būtinosios ginties ribų peržengimo.
Ar teismui visiškai nesvarbu, kad žmogus treniruotas?
Išvada, kad nėra specialių taisyklių sportininkams, nereiškia, jog jų fizinis pasirengimas konkrečioje byloje niekada negali turėti reikšmės.
Teismas būtinosios ginties situaciją vertina pagal faktinių aplinkybių visumą: kas pradėjo smurtą, kiek žmonių dalyvavo, kokio intensyvumo buvo puolimas, ar jis dar tęsėsi, kokia žala grėsė besiginančiajam, kokia žala buvo padaryta užpuolikui ir koks buvo realus jėgų santykis.
Dėl to profesionalaus kovotojo pasirengimas teoriškai gali būti reikšminga faktinė detalė, jeigu padeda atsakyti į konkretų klausimą apie konflikto pavojingumą, smūgio pobūdį, jėgų santykį ar asmens veiksmus. Tačiau iš BK 28 straipsnio nekyla prezumpcija, kad treniruotas žmogus privalo gintis silpniau, ilgiau laukti prieš atsakydamas į puolimą ar visada rinktis kitokią priemonę nei netreniruotas asmuo.
2025 m. kitoje būtinosios ginties byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pabrėžė realų jėgų santykį ir visas užpuolimo aplinkybes. Teismas konstatavo, kad vien gynybos priemonių skirtumas savaime neįrodo, jog gintasi neproporcingai.
Svarbi riba: muštynės nėra tas pats, kas būtinoji gintis
Kitas dažnas nesusipratimas atsiranda tada, kai abi pusės savo noru įsitraukia į konfliktą ir abi puola viena kitą.
Lietuvos teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai muštynių metu abi pusės naudoja fizinį smurtą puolimo, o ne gynybos tikslais, būtinosios ginties situacija paprastai neatsiranda. Ji gali atsirasti vėliau, pavyzdžiui, jeigu viena pusė muštynes aiškiai nutraukia, o kita vis tiek tęsia puolimą.
Tai aktualu ir kovos menų sportininkui, ir niekada nesitreniravusiam žmogui. Teisinis klausimas pirmiausia yra ne „kas geriau moka muštis?“, o „kas tuo konkrečiu momentu puolė, o kas gynėsi?“
Du panašūs smūgiai gali būti vertinami visiškai skirtingai
Įsivaizduokime dvi situacijas. Pirmoje žmogų gatvėje netikėtai puola, jis vienu smūgiu sustabdo puolėją ir daugiau jo nebeatakuoja. Antroje konfliktas jau baigėsi, priešininkas traukiasi, tačiau žmogus jį pasiveja ir smogia dar kartą.
Fiziškai veiksmas gali atrodyti labai panašus. Teisiškai situacijos iš esmės skiriasi, nes būtinoji gintis egzistuoja tik ginantis nuo realaus, pradėto arba tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.
Kovotojo kvalifikacija šio pagrindinio principo nepakeičia.
Taigi ar sportininkui taisyklės griežtesnės?
Ne ta prasme, kurią suponuoja populiarus mitas. BK 28 straipsnyje nėra atskiros būtinosios ginties kategorijos boksininkams, MMA sportininkams ar kovos menus lankantiems žmonėms, o jų rankos vien dėl treniruočių netampa teisiniu „ginklu“.
Tačiau teismas nevertina konflikto vakuume. Sportinis pasirengimas, fizinė persvara ar gebėjimas atlikti tam tikrus veiksmus gali būti viena iš daugelio konkrečios bylos aplinkybių, jeigu ji realiai svarbi vertinant puolimą, gynybą ar padarytos žalos pobūdį.
Todėl tikslesnė formulė būtų tokia: kovotojui negalioja kita būtinosios ginties teisė, tačiau, kaip ir bet kurioje smurto byloje, jo konkretūs gebėjimai gali tapti įrodinėjamos faktinės situacijos dalimi. Konkrečios bylos baigtį visada lemia nustatytų aplinkybių visuma, o ne vien faktas, kad žmogus treniruojasi kovos menus.
Komentarai