Raganų teismai vyko ir Lietuvoje: kas iš tikrųjų tapdavo jų aukomis?

Raganų teismai Lietuvoje: kada jie prasidėjo?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raganavimo bylos paplito XVI amžiuje, o intensyviausias persekiojimo laikotarpis buvo XVII amžius. Istorikas Juozas Jurginis jį net pavadino raganų gaudymo šimtmečiu.

Vienas ankstyviausių konkrečių dokumentuotų atvejų – 1543 metų įrašas Kauno miesto vaito teismo knygoje. Jame užfiksuotas miestiečio kaltinimas kalviui Petrui, esą šis norėjęs burtininkauti jo namuose.

Skirtingai nei kartais įsivaizduojama, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje neveikė atskira inkvizicijos teismų sistema. Raganavimo bylas nagrinėjo pasaulietiniai teismai. Miestiečius teisė magistratai, bajorus – pilies teismai, o valstiečiai dažniausiai patekdavo į dvaro savininko, valdytojo arba kuopos teismą.

Ši sistema reiškė, kad bylos eiga ir kaltinamojo galimybės apsiginti priklausė ne vien nuo pateiktų kaltinimų, bet ir nuo jo socialinės padėties.

Istorikė Gitana Zujienė moksliniame tyrime apie XVI–XVIII amžiaus raganavimo bylas pabrėžia, kad Lietuvos procesai skyrėsi nuo žinomo vakarietiško modelio. Dažniausiai buvo nagrinėjama konkreti tariama žala žmogaus sveikatai, gyvybei ar turtui, o kaltinimai erezija nebuvo įprasta šių bylų dalis.

Kas iš tikrųjų tapdavo raganų teismų aukomis?

Populiariojoje kultūroje ragana dažniausiai vaizduojama kaip sena, vieniša moteris. Istoriniai dokumentai leidžia patvirtinti tik dalį šio stereotipo: moterys iš tiesų buvo kaltinamos dažniau, tačiau nei amžius, nei gyvenimas atsiskyrus savaime neapibrėžė visų persekiojamųjų.

Istorikė Giedrė Sabaitytė tyrime „Raganų tapimas užribio žmonėmis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ susistemino žinomų teismų dokumentų duomenis. Iš 265 juose užfiksuotų kaltinamųjų 191 buvo moteris ir 74 vyrai.

Tai reiškia, kad moterys sudarė apie 72 proc., o vyrai – 28 proc. tirtų kaltinamųjų.

Dar ryškesnis skirtumas matomas pažvelgus į socialinę padėtį:

• 222 kaltinamieji, arba 84 proc., buvo valstiečiai.
• 24 kaltinamieji, arba 9 proc., buvo miestiečiai.
• 19 kaltinamųjų, arba 7 proc., priklausė bajorų luomui.

Šie skaičiai apibūdina konkrečiame tyrime susistemintus išlikusius dokumentus, o ne visus kada nors Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apkaltintus žmones. Dalis istorinių bylų neišliko, todėl tikrojo persekiojimo masto tiksliai nustatyti neįmanoma.

Tyrimą galima rasti Lietuvos istorijos metraščio publikacijoje.

Kodėl žmogus staiga tapdavo ragana?

Vienas iškalbingiausių istorinių bylų bruožų – už įtarimų raganavimu dažnai slypėjo labai žemiškos problemos.

Žmogus susirgdavo, nugaišdavo gyvulys, nepasisekdavo derlius arba po ginčo su kaimynu nutikdavo nelaimė. Kai nebuvo aiškaus paaiškinimo, kaltė galėjo būti suversta asmeniui, kuris jau anksčiau kėlė nepasitikėjimą.

Ypač pažeidžiami buvo žmonės, kurie išsiskirdavo iš bendruomenės, nesilaikydavo įprastų elgesio normų, konfliktuodavo su kaimynais arba turėdavo aplinkiniams nesuprantamų žinių.

G. Sabaitytės tyrime aptariami atvejai rodo, kad raganavimu kaltinti ir žmonės, kurie atsisakydavo padėti kaimynams, grasindavo ar buvo laikomi nedraugiškais. Tačiau įtarimų galėjo sulaukti ir tiesiog iš kitur atsikraustęs, vietos gyventojams menkai pažįstamas žmogus.

1695 metais Mitkūnų kaimo valstiečiai skundė Ūbų šeimą dėl nuolatinių konfliktų, grasinimų ir kitų nesutarimų. Skunde atsirado ir kaltinimų kerėjimu.

Šis dokumentas atskleidžia svarbų mechanizmą: raganavimo įtarimas galėjo tapti jau vykstančio bendruomenės konflikto dalimi. Jis nebūtinai prasidėdavo nuo pasakojimų apie velnią ar antgamtinius reiškinius.

Gydė žmones, bet nesėkmė galėjo virsti kaltinimu

Ypatingą vietą raganų teismų istorijoje užima liaudies medicinos žinovai, pribuvėjos ir žolininkai.

Jų pagalbos buvo prašoma susirgus, gimdant ar susidūrus su kitomis sveikatos problemomis. Tačiau nesėkmingas gydymas galėjo būti interpretuojamas kaip tyčinis pakenkimas.

1610 metų Kauno byloje kubilius Stanislovas Makelė kerėjimu apkaltino kito kubiliaus Vaitiekaus žmoną Elzę. Skunde minėtas įtartinas moters elgesys ir po jo atsiradę sveikatos sutrikimai. Istoriniuose tyrimuose ši byla aptariama ir kaip nesėkmingo gydymo virtimo įtarimais pavyzdys.

Šiandien toks pasakojimas gali atrodyti kaip nesusipratimas, tačiau anuomet skirtumas tarp gydymo, liaudies medicinos ir tariamos magijos nebuvo aiškus.

Žmogus, kuriam iš pradžių buvo patikėta sveikata, galėjo tapti kaltinamuoju, jeigu gydymas neduodavo laukto rezultato.

Vis dėlto būtų netikslu visas raganų teismų aukas vadinti žolininkėmis ar pribuvėjomis. Tai buvo tik viena iš persekiojamų žmonių grupių. Kiti kaltinamieji galėjo neturėti nieko bendra su gydymu ar liaudies medicina.

Ar raganavimu buvo kaltinami ir vyrai?

Taip, ir jų dalis nebuvo menka.

Vyrai galėjo būti kaltinami kerėjimu, tariamu gyvulių ar žmonių susargdinimu, žala ūkiui bei kitais aplinkiniams nesuprantamais veiksmais.

Vienas iš dokumentuotų atvejų įvyko 1697 metais Kelmėje. Mikalojus Karalius buvo apkaltintas raganavimu po to, kai maldininkai jį pastebėjo laukuose kūrenant laužus.

Vyras aiškino deginęs kirtimus, tačiau šis paaiškinimas jo neišgelbėjo – teismo dokumentuose užfiksuotas mirties nuosprendis ir sudeginimas.

Šis atvejis išryškina, kokią reikšmę turėjo įtarimą sukėlusių veiksmų interpretacija. Veikla, kurią kaltinamasis aiškino kaip įprastą ūkinį darbą, aplinkinių akyse galėjo įgyti tariamai magišką prasmę.

Kaip teismai nustatydavo tariamą kaltę?

Raganavimo bylose naudoti metodai šiandien nelaikomi patikimais kaltės nustatymo būdais.

Vienas iš jų buvo plukdymas – vadinamasis vandens išbandymas. Taip pat ieškota tariamų velnio žymių ant žmogaus kūno.

Kaltinamieji galėjo būti kankinami tempiant arba deginant ugnimi. Tokiais būdais siekta išgauti prisipažinimus, o kartais ir kitų tariamų bendrininkų vardus.

G. Zujienės tyrime pabrėžiama, kad teisės aktuose egzistavę kankinimų ribojimai praktikoje ne visada buvo gerbiami.

Skyrėsi ir galimybės gintis. Miestų bei pilies teismuose kaltinamųjų teisė turėti gynėją buvo reglamentuota, o dvarų teismuose daug kas priklausė nuo savininko valios. Aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovai turėjo daugiau realių galimybių pasinaudoti apeliacija.

Ne visi kaltinamieji buvo nuteisiami mirtimi. Taikytos ir kitos bausmės: išvarymas iš bendruomenės, išplakimas, perdavimas laiduotojo priežiūrai ar bažnytinės atgailos priemonės.

Vis dėlto mirties bausmė buvo reali grėsmė. G. Zujienė nurodo, kad jos nagrinėtų atvejų duomenimis sudeginimu nubausta maždaug penktadalis įtariamųjų. Užfiksuota ir kitokių mirties bausmės vykdymo būdų.

Ar raganos iš tikrųjų skrisdavo į Šatriją?

Šatrijos kalnas iki šiol yra viena žinomiausių lietuviškų raganų legendų vietų. Tačiau pasakojimai apie raganų skrydžius nėra įrodymai, kad tokie įvykiai iš tiesų vyko.

XVII–XVIII amžiaus teismų dokumentuose minėtos tariamos raganų kelionės, susibūrimai ir bendravimas su velniu. Dalis tokių pasakojimų atsirasdavo tardymų metu.

Istoriniuose tyrimuose pažymima, kad parodymus apie skrydžius veikė to meto religiniai vaizdiniai, tardytojų klausimai ir priverstiniai prisipažinimai.

Todėl pasakojimus apie Šatriją reikėtų suprasti kaip istorinį žmonių tikėjimų ir teismo proceso liudijimą, o ne dokumentuotą antgamtinių įvykių patvirtinimą.

Plačiau šį reiškinį nagrinėja tyrimas „Skrido į Šatriją“: raganų kelionės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVII–XVIII a.

Kuo Lietuvos raganų teismai skyrėsi nuo Vakarų Europos?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje raganų persekiojimas buvo mažesnio masto nei kai kuriuose Vakarų Europos regionuose, tačiau tai nereiškia, kad jis buvo nepavojingas ar nesukėlė skaudžių pasekmių.

Lietuviškose bylose dažnai dominavo konkretūs kaltinimai pakenkus žmogui, gyvuliams, derliui ar turtui. Vakarų Europos demonologijoje išplėtotas raganos kaip velnio pagalbininkės ir tikėjimo išsižadėjusios eretikės įvaizdis čia neįsitvirtino taip nuosekliai.

Kitas skirtumas – kaltinimo pateikimo tvarka. Lietuvos teismuose paprastai buvo žinoma, kas pateikė kaltinimą, o kai kuriuose Vakarų Europos raganų persekiojimo modeliuose numatyta galimybė išlaikyti kaltintojų ir liudytojų anonimiškumą.

Vis dėlto Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didelė ir įvairi valstybė, apėmusi ne tik dabartinės Lietuvos teritoriją. Skirtingose jos dalyse veikė nevienodos vietos tradicijos ir teismai, todėl vienos visiems regionams identiškos raganų persekiojimo praktikos nebuvo.

Daugiausia išlikusios raganų teismų medžiagos yra iš Žemaitijos. Tačiau istorikai įspėja, kad dokumentų koncentracija savaime neįrodo, jog kitose valstybės dalyse tokių procesų beveik nevyko. Archyvų išlikimas ir tyrimų spragos riboja galimybes tiksliai palyginti regionus.

Kada Lietuvoje baigėsi raganų teismai?

XVIII amžiuje raganų persekiojimas pamažu silpo. Plintant Švietimo idėjoms, keitėsi požiūris į tariamus antgamtinius nusikaltimus, o dalis dvasininkų ir pasaulietinių veikėjų kritikavo kankinimais bei nepatikimais parodymais grindžiamus procesus.

1771 metais užfiksuota viena paskutinių žinomų raganavimo bylų Lietuvoje.

Reikšmingas teisinis lūžis įvyko 1776 metais, kai Abiejų Tautų Respublikos Seimas uždraudė taikyti kankinimus tardymo metu ir skirti mirties bausmę už raganavimą.

Šios datos nereikėtų suprasti kaip staigaus visų tikėjimų burtais išnykimo. Liaudies tradicijose pasakojimai apie raganas gyvavo ir toliau, tačiau jų vieta visuomenėje keitėsi.

Apie Lietuvos raganų procesų chronologiją ir jų pabaigą daugiau informacijos pateikia Visuotinė lietuvių enciklopedija.

Ką istorija atskleidžia apie tikrąsias aukas?

Raganų teismų istorija nėra vien pasakojimas apie tikėjimą antgamtinėmis galiomis. Išlikusiose bylose matomi ir kasdienio gyvenimo konfliktai: nesutarimai tarp kaimynų, įtampa tarp dvarininko ir valstiečio, nesėkmingas gydymas, ligos bei baimė prarasti pragyvenimo šaltinį.

Popkultūros ragana dažniausiai turi aiškų, lengvai atpažįstamą pavidalą. Istorinėse bylose apkaltintasis galėjo būti kaimynė, samdinys, gydymu užsiimanti moteris, amatininkas ar valstietis, kurio elgesys aplinkiniams pasirodė neįprastas.

Būtent čia slypi esminis skirtumas tarp legendos ir dokumentuotos istorijos: ragana dažnai tapdavo ne tas, kuris turėjo kokių nors ypatingų gebėjimų, o tas, kuriam aplinkiniai priskirdavo atsakomybę už juos ištikusią nelaimę.