Viena didžiausių Lietuvos istorijos mįslių gali slėptis už sienos, į kurią mokslininkai kol kas nenori veržtis su plaktukais ir laužtuvais. Vilniaus arkikatedroje atliekami tyrimai parodė 20 anksčiau netyrinėtų arba tinkamai nedokumentuotų vietų, o jau spalį numatyta pažvelgti į pirmosios vidų.
Ji yra prie Šv. Kazimiero koplyčios mauzoliejaus vakarinės sienos. Su šia vieta siejama hipotezė, kad tarpukariu čia galėjo būti perkelti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo palaikai.
Tačiau tarp patrauklios istorinės mįslės ir mokslinio atsakymo dar yra didelis atstumas. Lietuvos istorijos institutas pabrėžia, kad tyrimų tikslas nėra bet kokia kaina patvirtinti vieną iš anksto pasirinktą Vytauto palaikų versiją. Platesnė užduotis – sistemiškai ištirti pačią katedrą ir patikrinti hipotezes duomenimis.
Esmė
Esmė
Vilniaus katedroje rasta 20 netyrinėtų vietų. Spalį pirmąją tikrins 3D kamera ir minimaliu gręžiniu, ieškant atsakymo apie Vytautą.
- 20 vietų nėra 20 nežinomų kapų Tyrėjai patys žodį „ertmės“ vartoja su išlyga: kol kas nežinoma, kas šiose anomalijose iš tikrųjų yra.
- Pirmiausia – kuo mažesnė intervencija Naudojami 3D skeneriai, georadaras ir kiti metodai, o pirmosios ertmės apžiūrai planuojamas maždaug 10 cm gręžinys iš lauko pusės bei į vidų įleidžiama 3D vaizdą kurianti kamera.
- Rasti kaulus dar nereikštų rasti Vytautą Net aptikus žmogaus palaikus dar reikėtų nustatyti jų laikotarpį, kontekstą ir ieškoti patikimų būdų biologinei tapatybei patikrinti.
20 vietų dar nereiškia 20 slaptų kapų
Antraštė „katedroje rastos 20 ertmių“ skamba taip, tarsi mokslininkai jau būtų aptikę dvidešimt užmūrytų kambarių. Realybė atsargesnė.
Rugsėjo 9-ąją pristatydami tyrimų rezultatus mokslininkai kalbėjo apie katedros sienose ir rūsiuose lokalizuotas ertmes, netyrinėtus bei anksčiau nedokumentuotus plotus. Archeologas Saulius Sarcevičius yra pabrėžęs, kad „ertmėmis“ jos vadinamos su išlyga – kol nepažvelgta į vidų, nežinoma, su kuo tiksliai susidurta.
Tai ir yra šiuolaikinės paveldo archeologijos paradoksas: pirmiausia reikia kuo daugiau sužinoti objekto neatidengiant, nes pats bandymas gauti atsakymą gali sunaikinti dalį informacijos, kurios ieškoma.
Kaip pamatyti, kas yra už sienos
Vilniaus katedros tyrimuose technologijos naudojamos ne kaip efektingas priedas, o kaip būdas sumažinti intervenciją į vieną jautriausių Lietuvos paveldo objektų.
Lietuvos istorijos institutas aiškina, kad neinvaziniai metodai yra pirmasis ir būtinas darbų etapas. Tarp jų – 3D skenavimas ir georadaras. Platesniame katedros tyrimų projekte taip pat naudojami statybinių medžiagų tyrimai, XRF analizė bei datavimo metodai.
Georadaras į konstrukciją siunčia elektromagnetinius impulsus ir registruoja jų atspindžius. Skirtingos medžiagos, ribos tarp mūro sluoksnių ar tuštesnės zonos signalą keičia, todėl galima pastebėti anomalijas ten, kur plika akimi matyti tik siena ar grindys.
3D skenavimas leidžia tiksliai užfiksuoti konstrukcijų geometriją ir palyginti skirtingus duomenų sluoksnius. Lietuvos istorijos instituto vykdomame projekte net atskirai kuriama metodika, kaip panaudoti didelį 3D skeneriu surinktų duomenų masyvą ankstyviausiam katedros mūrui tirti.
Tačiau technologija nėra rentgeno aparatas iš filmo, galintis iškart parodyti, kieno karstas stovi už kelių dešimčių centimetrų mūro. Neinvaziniais metodais galima aptikti įtartiną vietą, bet ne visada nustatyti jos turinį.
Kai skenavimo neužtenka – maždaug 10 centimetrų anga
Todėl spalį numatytas pirmosios vietos tyrimas bus ne visiškai neinvazinis, o minimaliai invazinis.
Planas numato ertmę pasiekti ne per tarpukariu įrengto mauzoliejaus sieną. Tyrėjai ketina prie jos prieiti iš lauko pusės, kad sumažintų riziką pažeisti mauzoliejų ir jo apsaugą nuo drėgmės.
Pagal pristatytą darbų seką pirmiausia bus skenuojamos grindys ir tikslinama gręžinio vieta. Tuomet numatoma mūre padaryti maždaug 10 cm skersmens angą.
Ir net tada archeologas nebus pirmasis žmogus, simboliškai „pažvelgęs į Vytauto kapą“. Pirmiausia į ertmę turėtų patekti mikrobiologinių tyrimų priemonės mėginiams paimti, o po jų – kamera.
Saulius Sarcevičius LRT aiškino, kad bus naudojama ne tik įprastą vaizdą perduodanti kamera. Įranga galės skenuoti ertmę ir sukurti jos 3D vaizdą. Tai leistų patalpos vidų išsamiai analizuoti jos iš karto neatveriant.
Kodėl pirmiausia pasirinkta būtent ši vieta
Intrigos centre yra Sauliaus Poderio viešai iškelta hipotezė. Gdansko archyve jis aptiko stiklinių negatyvų, kuriuose užfiksuoti tarpukario Vilniaus katedros remonto ir karališkojo mauzoliejaus statybos darbai. Skirtingose fotografijose matomas nevienodas palaikų skaičius, o Poderis tai susiejo su galimybe, kad dalis jų galėjo būti paslėpta dabar numatytoje tikrinti vietoje.
Tai kol kas yra hipotezė, o ne įrodymas, kad ten yra Vytautas Didysis. Patys tyrėjai tikimybės procentais nevertina.
Dar daugiau – pirmoji ertmė pasirinkta ne todėl, kad mokslas jau būtų nustatęs ją esant labiausiai tikėtiną Vytauto kapavietę. Sarcevičius viešai aiškino, kad pradėti nutarta nuo vietos, sulaukusios daugiausia visuomenės dėmesio.
Tai svarbus skirtumas. Spalio tyrimas patikrins konkrečią versiją, tačiau nepadarys jos teisingos vien tuo, kad būtent ji tikrinama pirmoji.
Ką iš tikrųjų žinome apie Vytauto kapą
Vienas esminis istorinis faktas nėra laikomas didele mįsle: Vytautas Didysis, miręs 1430 metais, buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Problema ta, kad tiksli jo palaikų vieta vėliau pasimetė.
Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas Švedas nurodo, kad tikslių žinių apie palaidojimo vietą nebeturima nuo XVII amžiaus vidurio. Nuo tada atsirado ne viena versija, kur ir kada palaikai galėjo būti perkelti.
Prie problemos prisideda ir pati katedros istorija. Pastatas ne kartą keistas, remontuotas, nukentėjo nuo stichijų ir istorinių sukrėtimų. Požemiuose yra daug skirtingų laikotarpių palaidojimų. Todėl ieškoma ne tvarkingai pažymėto XV amžiaus kapo, apie kurio vietą tiesiog buvo pamiršta.
Radus kaulus, mįslė dar nesibaigtų
Net pats įspūdingiausias spalio scenarijus – kameros vaizde pasirodę žmogaus palaikai – dar neleistų skelbti, kad rastas Vytautas Didysis.
Pirmiausia reikėtų dokumentuoti radinio padėtį ir archeologinį kontekstą, nustatyti palaikų būklę, amžių bei laikotarpį. Jei būtų pagrindo tyrimus tęsti, į procesą įsitrauktų antropologai ir kiti specialistai.
DNR analizė teoriškai galėtų būti viena identifikavimo grandinės dalių, tačiau čia prasideda naujos problemos. Reikėtų patikimo genetinio palyginimo su Vytauto giminystės linija, o šimtmečius išgulėjusių palaikų DNR išsaugojimas ir galimas jų susimaišymas gali apsunkinti analizę.
Viešai svarstoma lyginamųjų Gediminaičių mėginių ieškoti ir už Lietuvos ribų, tačiau Vilniaus universiteto antropologas Rimantas Jankauskas yra perspėjęs, kad tikėjimas greitai surasti ir iš karto identifikuoti Vytautą būtų pernelyg optimistinis.
Tikrasis atradimas gali būti didesnis už vieną kapą
Vytauto Didžiojo vardas suteikia tyrimams intrigą, tačiau moksliniu požiūriu projektas gerokai platesnis. Lietuvos istorijos institutas tiria ankstyviausius katedros mūrus, jų datavimą, statybines medžiagas ir pastato raidos etapus.
Numatyta kaupti ankstesnių ir naujų tyrimų duomenis į bendrą bazę. Tai svarbu todėl, kad XX amžiuje katedra tirta ne vieną kartą, tačiau darbai buvo fragmentiški, dažnai susiję su konkrečiais remonto ar restauravimo poreikiais.
Kompleksinė programa planuojama iki 2030 metų – tada sukaks 600 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties.
Gali būti, kad viena iš naujai lokalizuotų vietų iš tiesų priartins prie jo palaikų. Gali būti ir taip, kad spalį kamera parodys visai ką kita. Tačiau būtent čia ir slypi stipriausia šios istorijos dalis: po beveik šešių šimtmečių atsakymo ieškoma ne griaunant sienas pagal patraukliausią legendą, o sluoksnis po sluoksnio tikrinant ją geofizika, 3D vaizdais, archeologija ir istorijos šaltiniais.
Komentarai