1990-ųjų ir 2000-ųjų pradžios Lietuvos organizuoto nusikalstamumo istorija dažnai pasakojama per rezonansines žmogžudystes, gaujų lyderius ir jų tarpusavio karus. Tačiau ne mažiau svarbi istorijos dalis – kaip teisėsaugai pavyko prasiskverbti į grupuotes, kurios sąmoningai kūrė uždarą, konspiracinę aplinką.
Algirdas Matonis, 2005–2014 m. vadovavęs Lietuvos kriminalinės policijos biurui, viešame pokalbyje apie to meto bylas aiškino, kad populiarus kino modelis – pareigūnas gauna netikrą tapatybę, įsilieja į gaują ir iš vidaus renka įrodymus – Lietuvos sąlygomis ne visada buvo realistiškas.
Esmė
Esmė
Buvęs kriminalinės policijos vadovas paaiškino, kodėl uždarų gaujų tyrimuose svarbiausia buvo informacija iš vidaus ir kelių metodų derinys.
- Uždari branduoliai ribojo klasikinį infiltravimą Pasak A. Matonio, „tulpinių“ branduolys buvo susiformavęs iš seniai vienas kitą pažinojusių žmonių, todėl pašaliniam patekti į vidų buvo itin sunku.
- Informacijos reikėjo iš pačios grupuotės Tyrėjams buvo svarbu rasti žmonių gaujos viduje, galinčių suteikti patikimos informacijos, tačiau net informatorius reikėjo vertinti atsargiai – jie galėjo būti naudojami ir pačių nusikaltėlių interesams.
- Veikė ne vienas metodas Matonis pabrėžė, kad rezultatus davė priemonių visuma: informatoriai, slaptos operacijos, priedangos struktūros, tarptautinis bendradarbiavimas, įrodymų rinkimas ir sulaikytųjų izoliavimas.
Kodėl į uždarą gaują buvo sunku „įeiti“
Pasak A. Matonio, ypač ryškus pavyzdys buvo Panevėžio „tulpiniai“. Jis pasakojo, kad grupuotės branduolį sudarė žmonės, pažinoję vienas kitą nuo labai jauno amžiaus. Pašaliniai galėjo atlikti antraeiles funkcijas, tačiau prie svarbiausios informacijos ir sprendimų jie nebuvo lengvai prileidžiami.
Toks uždarumas reiškė, kad naujas žmogus, net ir gerai parengtas pareigūnas, galėjo greitai sukelti įtarimą. Lietuvos mastas taip pat turėjo reikšmės: mažesnėje šalyje nepažįstamą asmenį, jo ryšius ir praeitį patikrinti buvo lengviau nei didelėje valstybėje.
Viešuose pasakojimuose apie „tulpinių“ tyrimus yra ir dar viena svarbi detalė – grupuotė ilgą laiką stengėsi neišsiskirti. Ankstesniuose dokumentiniuose liudijimuose A. Matonis ir kiti tyrėjai yra pasakoję, kad jos nariai vengė demonstratyvaus elgesio ir veikė konspiratyviai. Tai apsunkino ne tik infiltravimą, bet ir elementarų informacijos rinkimą apie tai, kas priklauso grupuotei ir kaip ji veikia.
Svarbiausia tapo patikima informacija iš vidaus
Matonis pokalbyje aiškino, kad kai klasikinis infiltravimas nėra įmanomas, tyrėjams reikia žmogaus, kuris jau yra grupuotės viduje. Tačiau ir čia atsirasdavo papildoma rizika: informatorius nebūtinai perduoda informaciją vien teisėsaugai.
Ankstesniuose jo pasakojimuose apie Panevėžio organizuotą nusikalstamumą minėta, kad kai kurie gaujų lyderiai žinojo apie savo aplinkos žmonių kontaktus su pareigūnais ir kartais galėjo tuo naudotis – perduoti tyrėjams jiems naudingą informaciją, o vėliau iš informatoriaus sužinoti, kuo domisi policija. Todėl vien turėti šaltinį nepakako. Reikėjo tikrinti, kam jis iš tiesų dirba ir kiek jo pateikiami duomenys patikimi.
Ši detalė gerai parodo skirtumą tarp kino ir realaus tyrimo. Filme vienas slaptas agentas dažnai tampa pagrindiniu istorijos herojumi. Tikrovėje informacija turėjo būti tikrinama kitais duomenimis, procesiniais veiksmais ir kelių skirtingų šaltinių informacija.
Priedanga galėjo būti ne žmogus, o visa struktūra
Dar vienas A. Matonio akcentas – slaptas darbas nebūtinai reiškė vien fizinį asmenį, mėginantį patekti į gaujos vidų. Priklausomai nuo bylos, galėjo būti naudojamos priedangos įmonės, tarpininkai ar užsienio pareigūnai, kurie nusikaltėliams atrodydavo kaip jiems reikalingi verslo ar prekybos kontaktai.
Kaip tokio modelio pavyzdys pokalbyje prisiminta kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo ir jo meno kolekcijos paieškos byla. Viešai skelbta, kad 2001 m. per slaptą tarptautinę operaciją Vokietijoje buvo sulaikyti asmenys, mėginę parduoti dalį pagrobtų paveikslų. Buvo rasti trys vertingi kūriniai. Ši byla iliustruoja, kodėl tarptautinis bendradarbiavimas ir patikima priedanga kai kuriais atvejais buvo svarbesni už bandymą tiesiogiai „įdėti“ pareigūną į nusikalstamą grupuotę.
Gaujas ardė ne vienas „stebuklingas“ metodas
Matonio pasakojime kartojasi viena mintis: infiltravimas buvo tik vienas įrankis. Organizuoto nusikalstamumo bylose rezultatą lemdavo priemonių visuma – operatyvinė informacija, liudytojai ir bendradarbiaujantys grupuočių nariai, priedangos sprendimai, tarptautiniai partneriai, sulaikymų taktika ir procesiškai tinkamai surinkti įrodymai.
„Tulpinių“ atveju svarbus buvo ir darbas po sulaikymų. Ankstesniuose viešuose liudijimuose pareigūnai yra pasakoję, kad pagrindiniai grupuotės nariai buvo laikomi atskirai, kad negalėtų derinti parodymų ar daryti spaudimo vieni kitiems. Tyrėjams reikėjo ne tik gauti informaciją, bet ir paversti ją teisme patikrinamais įrodymais.
Būtent tai geriausiai paaiškina, kodėl reali kriminalinė žvalgyba dažnai atrodo mažiau dramatiška už kiną, bet yra sudėtingesnė. Vienas infiltruotas pareigūnas gali būti stiprus siužeto variklis. Realiame tyrime sėkmę dažniau lemia tai, ar skirtingos priemonės papildo viena kitą ir ar gauta informacija atlaiko patikrinimą.
Atkuriamosios dokumentikos filmo „Tulpiniai. Lemtinga klaida“ premjera Lietuvoje numatyta 2026 m. spalio 2 d. Filmas pasakoja apie „tulpinių“ grupuotę ir teisėsaugos pastangas išaiškinti jos nusikaltimus. A. Matonio prisiminimai suteikia tam platesnį kontekstą: svarbiausia kova vyko ne vien per sulaikymo operacijas, bet ir per ilgą, atsargų darbą dėl patikimos informacijos.
Komentarai