Ar kalėjimas jauną žmogų pataiso, ar gali išmokyti nusikalsti?

Jaunas žmogus nuteisiamas, patenka į kalėjimą ir po kelerių metų grįžta į visuomenę. Bausmė atlikta. Tačiau lieka klausimas, į kurį vien teismo nuosprendis neatsako: kas per tuos metus pasikeitė?

Ar jis išmoko prisiimti atsakomybę, valdyti pyktį ir gyventi nenusikalsdamas? O gal prisitaikė prie aplinkos, kurioje pasitikėjimas laikomas silpnumu, konfliktai sprendžiami jėga, o naujos pažintys gali tapti ryšiais su nusikalstamu pasauliu?

Šis klausimas nėra vien apie nuteistojo ateitį. Jis susijęs ir su visuomenės saugumu: kas nutinka tada, kai žmogus, atlikęs bausmę, vėl gyvena tarp mūsų?

Ar kalėjimas iš tikrųjų atgraso nuo naujų nusikaltimų?

Įprasta manyti, kad griežta bausmė žmogų išgąsdins ir jis nebenorės nusikalsti. Tačiau moksliniai duomenys tokio tiesioginio ryšio nepatvirtina.

2021 metais žurnale „Crime and Justice“ paskelbtoje 116 tyrimų metaanalizėje nagrinėta, kaip įkalinimas veikia pakartotinį nusikalstamumą, palyginti su alternatyviomis bausmėmis, pavyzdžiui, probacija.

Tyrėjai nustatė, kad bendras įkalinimo poveikis dažniausiai yra neutralus arba šiek tiek didinantis pakartotinio nusikalstamumo riziką. Kitaip tariant, vien faktas, kad žmogus buvo pasodintas į kalėjimą, negarantuoja, jog ateityje jis rečiau darys nusikaltimus.

Tai nereiškia, kad įkalinimas neturi jokios reikšmės visuomenės saugumui. Kol žmogus izoliuotas, jo galimybės nusikalsti už kalėjimo ribų yra apribotos. Tačiau tai skiriasi nuo ilgalaikio poveikio, kuris vertinamas žmogui grįžus į laisvę.

Svarbu ir tai, kad ne kiekvienas tyrimas lygina vienodas žmonių grupes. Į kalėjimą dažnai patenka sunkesnius nusikaltimus padarę ar didesnę pakartotinio nusikalstamumo riziką turintys asmenys. Todėl vien palyginus buvusių kalinių ir kitomis bausmėmis nubaustų žmonių statistiką negalima automatiškai nustatyti, ką konkrečiai sukėlė pats įkalinimas.

Kodėl jaunam žmogui įkalinimas gali kainuoti daugiau?

Paauglystė ir ankstyva suaugystė yra laikotarpiai, kai formuojasi savarankiško gyvenimo įgūdžiai, socialiniai ryšiai, mokymosi ir darbo patirtis. Įkalinimas gali šį procesą nutraukti.

Vienas iš išsamiau šią problemą nagrinėjusių tyrimų buvo paskelbtas 2015 metais žurnale „The Quarterly Journal of Economics“. Mokslininkai Anna Aizer ir Joseph J. Doyle analizavo daugiau kaip 35 tūkst. nepilnamečių teisės pažeidėjų duomenis vienoje didelėje JAV miesto apygardoje.

Tyrėjai pasinaudojo tuo, kad bylos buvo paskirstomos skirtingiems teisėjams, kurių polinkis skirti įkalinimą nevienodas. Tai leido geriau atskirti paties įkalinimo poveikį nuo pradinių jaunuolių skirtumų.

Tyrimo rezultatai parodė, kad įkalinimas mažino tikimybę baigti vidurinę mokyklą ir didino tikimybę būti įkalintam suaugus, įskaitant atvejus dėl smurtinių nusikaltimų.

Pagal MIT paskelbtą tyrimo rezultatų apžvalgą, įkalinimas vidurinės mokyklos baigimo tikimybę sumažino 13 procentinių punktų, o įkalinimo suaugus tikimybę padidino 23 procentiniais punktais.

Šie skaičiai apibūdina konkrečią JAV nepilnamečių grupę, todėl jų negalima tiesiogiai perkelti Lietuvos jaunuoliams ar visiems 18–25 metų žmonėms. Vis dėlto tyrimas atskleidžia svarbų mechanizmą: bausmė gali sutrikdyti mokslus ir galimybes įsitvirtinti visuomenėje būtent tada, kai šie ryšiai dar tik formuojasi.

Jaunas žmogus gali prarasti ne tik laisvę, bet ir galimybę įgyti išsilavinimą, pirmąją darbo patirtį ar išlaikyti socialinius santykius. Grįžus į laisvę šiuos praradimus gali būti sunku atkurti.

Ar kalėjimas gali tapti nusikalstamumo mokykla?

Šis posakis skamba kaip iš filmo, tačiau mokslininkai yra tyrę ir labai konkretų klausimą: ar bendravimas su kitais kaliniais gali paveikti žmogaus nusikalstamą elgesį po paleidimo?

2020 metais žurnale „Journal of Law and Economics“ paskelbtame tyrime Anna Piil Damm ir Cédric Gorinas analizavo Danijos kalinių registro duomenis.

Jų tyrimas apie nusikalstamo elgesio mokymąsi kalėjime parodė, kad poveikis priklauso nuo nusikaltimo pobūdžio ir aplinkinių kalinių patirties.

Tyrėjai nenustatė, kad kalėjime žmonės apskritai pradėtų įgyti naujų nusikalstamų įgūdžių vien dėl kontakto su kitais nuteistaisiais. Tačiau tam tikrų nusikaltimų atvejais jau turimi nusikalstami įgūdžiai galėjo stiprėti.

Ypač tai pastebėta tiriant vagystes, įsilaužimus, narkotikų nusikaltimus ir kitas veikas, kurioms svarbios specifinės žinios, planavimas ar bendrininkų tinklai. Ryšys buvo stipresnis susidūrus su daugiau nusikalstamos patirties turinčiais kaliniais.

Tačiau smurtinių nusikaltimų, įskaitant seksualinius nusikaltimus ir plėšimus, atvejais tyrėjai nustatė kitokią tendenciją – kontaktas su panašią patirtį turinčiais kaliniais buvo susijęs su mažesniu pakartotiniu nusikalstamumu.

Vadinasi, teiginys, kad kalėjimas visus išmoko būti žiauresnius, būtų klaidinantis. Nusikalstamų ryšių poveikis nėra vienodas visiems žmonėms ar visoms nusikaltimų rūšims.

Vis dėlto tyrimas parodo, kodėl kalinių socialinė aplinka yra svarbi. Įkalinimo metu žmogus ne tik atlieka bausmę – jis kasdien bendrauja su kitais, prisitaiko prie aplinkos ir formuoja santykius, kurie gali išlikti ir išėjus į laisvę.

Lietuvos kalėjimuose problema nėra vien teorinė

Kalėjimo aplinkos poveikis ypač aktualus Lietuvai, kur tarptautiniai stebėtojai ne kartą fiksavo smurto ir neformalių kalinių hierarchijų problemas.

2024 metų vasarį Europos Tarybos Europos komiteto prieš kankinimą (CPT) delegacija lankėsi Alytaus, Marijampolės, Pravieniškių ir Vilniaus kalėjimuose.

Tų pačių metų liepą paskelbtoje vizito ataskaitoje komitetas nurodė, kad Lietuvos kalėjimuose išlieka rimtų problemų dėl kalinių tarpusavio smurto, nelegalios narkotikų apyvartos ir neformalios hierarchijos.

Stebėtojai taip pat atkreipė dėmesį į nepakankamą darbuotojų buvimą gyvenamosiose patalpose ir menką dalies kalinių pasitikėjimą personalo gebėjimu užtikrinti jų saugumą.

Kai kuriose įstaigose neformalios hierarchijos žemiausioje padėtyje esantys kaliniai susidūrė su žeminančiu elgesiu. Komitetas perspėjo, kad tam tikros tokios situacijos gali prilygti šiuolaikinei vergovei dėl priverstinio darbo.

Šios išvados svarbios ir kalbant apie reabilitaciją. Aplinkoje, kurioje žmogus nesijaučia saugus, jam gali tekti daugiau dėmesio skirti kasdieniam prisitaikymui ir apsisaugojimui, o ne mokymuisi, gydymui ar pasirengimui grįžti į visuomenę.

Tačiau CPT išvados nėra tiesioginis įrodymas, kad Lietuvos kalėjimuose buvę jauni žmonės po paleidimo tampa agresyvesni. Ataskaita dokumentuoja konkrečias kalinimo sąlygas ir institucines problemas, o ne tokį ilgalaikį priežastinį poveikį.

Ką Lietuva daro, kad kalėjimas nebūtų vien bausmės atlikimo vieta?

Lietuvos institucijos pripažino dalį CPT iškeltų problemų ir pateikė numatytas jų sprendimo priemones.

2024 metų spalį paskelbtame Lietuvos valdžios atsakyme Europos Tarybai nurodyti planai mažinti įkalintų asmenų skaičių, pertvarkyti bendrabučio tipo patalpas, kovoti su kriminaline subkultūra ir stiprinti priklausomybių prevenciją bei gydymą.

Numatytas ir bendradarbiavimas su Respublikiniu priklausomybės ligų centru.

Lietuvos kalėjimų tarnyba taip pat yra nurodžiusi, kad nuo 2023 metų įsigaliojusiuose Bausmių vykdymo kodekso pakeitimuose išplėstos resocializacijos galimybės, psichologinė pagalba, socialinės paslaugos ir nuteistųjų užimtumas.

Šios priemonės rodo reformų kryptį, tačiau planas ar nauja teisinė nuostata savaime dar neįrodo, kad konkrečiame kalėjime sąlygos jau pasikeitė arba sumažėjo pakartotinis nusikalstamumas. Tam reikalingi įgyvendinimo ir ilgalaikių rezultatų duomenys.

Kas padeda žmogui keistis, o ne tik atlikti bausmę?

Vienas dažniausiai tyrinėjamų reabilitacijos elementų yra išsilavinimas ir profesinis rengimas įkalinimo įstaigose.

2023 metais žurnale „American Journal of Criminal Justice“ paskelbtoje 79 mokslinių darbų metaanalizėje nustatyta, kad švietimo programos kalėjimuose buvo susijusios su mažesniu pakartotiniu nusikalstamumu, geresnėmis įsidarbinimo galimybėmis ir didesnėmis pajamomis po paleidimo.

Didžiausią naudą tyrėjai nustatė profesinio mokymo ir aukštojo mokslo programose. Tačiau naujesni ir metodologiškai griežtesni tyrimai rodė mažesnį poveikį nei ankstesni darbai.

Vadinasi, vien pasiūlyti užsiėmimą ar formaliai įtraukti žmogų į programą nepakanka. Svarbu, kokių įgūdžių jis įgyja ir ar gali juos panaudoti išėjęs į laisvę.

Kitokį kalėjimo poveikį parodo Norvegijos patirtis. 2020 metais žurnale „Journal of Political Economy“ paskelbtame tyrime, kuriame pasitelktas atsitiktinis bylų paskirstymas skirtingiems teisėjams, nustatyta, kad įkalinimas tirtai grupei mažino pakartotinio nusikalstamumo tikimybę.

Šį rezultatą daugiausia lėmė žmonės, kurie iki įkalinimo nedirbo. Kalėjime jie dažniau dalyvavo įsidarbinimo galimybes gerinančiose programose, o vėliau jų užimtumas ir pajamos didėjo.

Tuo tarpu žmonės, kurie iki įkalinimo turėjo darbą, patyrė ilgalaikių neigiamų pasekmių užimtumui, o reikšmingo pakartotinio nusikalstamumo sumažėjimo šioje grupėje nenustatyta.

Norvegijos tyrimas neįrodo, kad tokį pat rezultatą duotų bet kuris kalėjimas. Jis rodo, kad įkalinimo poveikis priklauso ir nuo žmogaus padėties iki bausmės, ir nuo jam sudaromų galimybių bausmės atlikimo metu.

Tikrasis išbandymas prasideda išėjus į laisvę

Net ir sėkmingai baigta programa kalėjime nėra paskutinis reabilitacijos etapas. Išėjusiam žmogui reikia spręsti labai konkrečius klausimus: kur gyventi, kaip gauti pajamų, tęsti mokslus, atkurti santykius ir prireikus gauti sveikatos priežiūros ar priklausomybių gydymo paslaugas.

Jaunam žmogui tai gali būti pirmasis savarankiškas gyvenimas po ilgesnės pertraukos.

2024 metais paskelbta „Campbell Collaboration“ sisteminė jaunų žmonių reintegracijos programų apžvalga apėmė 15 poveikio tyrimų ir 4718 dalyvių.

Jos rezultatai buvo nevienareikšmiai. Programos neparodė nuoseklaus ir patikimo teigiamo poveikio visiems pakartotinio nusikalstamumo rodikliams. Tyrėjai taip pat nustatė, kad rezultatus apsunkina prastas institucijų bendradarbiavimas, paslaugų pertrūkiai ir programų įgyvendinimo problemos.

Taigi vien pasakyti, kad žmogui po paleidimo bus suteikta pagalba, nepakanka. Reikšmės turi tai, ar ta pagalba pasiekia žmogų laiku, ar ji tęstinė ir ar atitinka jo konkrečius poreikius.

Ar griežtesnė bausmė reiškia saugesnę visuomenę?

Įkalinimas ir reabilitacija atlieka skirtingas, nors tarpusavyje susijusias funkcijas. Laisvės atėmimas leidžia izoliuoti nusikaltimą padariusį žmogų, o reabilitacijos tikslas – mažinti tikimybę, kad jis nusikals vėl.

Šių tikslų nereikėtų suplakti į vieną. Mažesnis nusikaltimų skaičius žmogui esant kalėjime dar neparodo, kas nutiks jam išėjus į laisvę.

Taip pat svarbu atskirti pakartotinį nusikalstamumą nuo smurtinio nusikalstamumo. Tyrimas, nustatantis didesnę naujo teistumo ar grįžimo į kalėjimą tikimybę, savaime neįrodo, kad žmogus tapo žiauresnis ar agresyvesnis.

Galutinis rezultatas priklauso nuo daugelio aplinkybių: nusikaltimo pobūdžio, ankstesnės žmogaus patirties, kalėjimo aplinkos, taikytų programų ir sąlygų grįžus į visuomenę.

Vieno atsakymo visiems jauniems nuteistiesiems nėra. Dalis gali pasikeisti, dalis susiduria su naujomis problemomis, o kai kuriems įkalinimo poveikis gali būti menkas.

Tačiau tyrimai leidžia aiškiai atskirti du dalykus: žmogaus nubaudimą ir jo gebėjimą po bausmės gyventi nenusikalstant. Tai nėra tas pats rezultatas.

Galiausiai visuomenės saugumo klausimas nesibaigia kalėjimo vartais. Jis tęsiasi tą dieną, kai buvęs nuteistasis grįžta į miestą, šeimą, darbą ar mokslus. Būtent tada paaiškėja, ar bausmės atlikimo metai padėjo jam pasirengti gyvenimui laisvėje, ar paliko dar daugiau kliūčių tokį gyvenimą susikurti.