Karaliaučiaus A2/AD: ką karas Ukrainoje atskleidė apie Rusijos „burbulą“

Žemėlapyje – keli apskritimai aplink Karaliaučių. Vienas žymi oro gynybos raketų veikimo nuotolį, kitas – priešlaivinių sistemų, trečias – sausumos taikiniams skirtų raketų. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Rusija galėtų uždaryti didelę Baltijos regiono dalį ir neleisti NATO pajėgoms joje veikti.

Būtent taip ilgą laiką buvo pristatomas Karaliaučiaus A2/AD „burbulas“. Tačiau realus karas pasirodė gerokai sudėtingesnis už apskritimus žemėlapyje.

„Patrulio bazės“ laidoje Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos dėstytojas, ginkluotės ekspertas Artur Plokšto aiškina, ką Ukrainos karas atskleidė apie Rusijos ginkluotę ir kodėl net pažangiausios sistemos negali užtikrinti absoliučios apsaugos.

Jo aptariamos technologinės problemos tiesiogiai susijusios su Karaliaučiaus gynybos modeliu. Vis dėlto čia būtina svarbi skirtis: oro gynyba yra tik viena A2/AD dalis. Net jeigu ją pavyksta pralaužti, priešlaivinės raketos, smogiamosios sistemos ir kiti Rusijos pajėgumai niekur savaime nedingsta.

Kas iš tikrųjų sudaro Karaliaučiaus A2/AD sistemą?

A2/AD – angliškų terminų „Anti-Access“ ir „Area Denial“ santrumpa. Pirmoji dalis reiškia siekį neleisti priešininkui patekti į operacijų regioną, antroji – riboti jo galimybes veikti jau patekus į tą regioną.

Karaliaučiaus atveju tai ne vienas ginklas ir ne viena oro gynybos sistema, o skirtingų pajėgumų derinys.

• S-400 ir kitos oro gynybos sistemos. Jų užduotis – kelti grėsmę priešininko orlaiviams, raketoms ir kitiems oro taikiniams, kartu saugant pačias Rusijos pajėgas bei svarbius objektus.
• „Bastion“ su raketomis „Oniks“. Ši pakrančių gynybos sistema skirta pirmiausia kovai su laivais. Baltijos regione jos reikšmė susijusi su sąjungininkų galimybe naudotis jūrų transportu ir vykdyti karines operacijas.
• „Iskander“. Raketų kompleksas, galintis smogti sausumos taikiniams. Jis svarbus ne oro erdvės uždarymui, o grėsmei NATO pajėgų telkimo, aprūpinimo ir kitiems objektams.
• Žvalgyba, radarai, elektroninė kova ir vadovavimo sistemos. Jos leidžia aptikti taikinius, perduoti informaciją ir koordinuoti skirtingų ginklų naudojimą.

Prie šio paveikslo prisideda ir Baltijos laivyno, aviacijos bei kiti regione naudojami pajėgumai. Todėl Karaliaučiaus A2/AD negalima vertinti vien pagal S-400 kompleksų skaičių ar jų deklaruojamą veikimo nuotolį.

Tarptautinis strateginių studijų institutas (IISS) 2026 m. rugpjūtį paskelbtoje analizėje pabrėžė, kad Rusijos pajėgumai Baltijos regione apima daugiasluoksnę oro gynybą, tolimojo nuotolio smūgius, jūrines priemones, elektroninę kovą ir bepiločiais paremtą žvalgybą bei smūgius.

Instituto vertinimu, šios priemonės apsunkina NATO pastiprinimo patekimą į regioną ir sąjungininkų galimybes telkti, aprūpinti bei manevruoti pajėgas jau pačiame Baltijos regione.

Kodėl apskritimas žemėlapyje nėra neįveikiama siena?

Didžiausia ankstesnio A2/AD vaizdavimo problema buvo prielaida, kad deklaruojamas ginklo nuotolis reiškia beveik garantuotą taikinio sunaikinimą visoje pažymėtoje teritorijoje.

Realybėje taip nėra.

Oro gynybos sistemos veiksmingumas priklauso nuo taikinio aukščio, greičio, manevravimo, radaro galimybių ir aplinkos sąlygų. Priešlaivinės raketos taip pat turi laiku gauti informaciją apie taikinį, ypač jeigu jis juda dideliu atstumu nuo paleidimo vietos.

Smogiamosioms sistemoms svarbu ne tik raketos nuotolis, bet ir žvalgybos duomenų tikslumas, jų perdavimo greitis bei galimybė pasiekti konkretų objektą.

Dar 2022 metais „Chatham House“ analizė perspėjo, kad Rusijos A2/AD pajėgumų nereikėtų suprasti kaip neperžengiamų užtvarų. Joje išskirtas skirtumas tarp teorinio ginklo veikimo nuotolio ir realių galimybių aptikti bei sunaikinti taikinį.

Tai ypač svarbu vertinant Karaliaučių. Vien tai, kad raketa teoriškai gali pasiekti tam tikrą Baltijos regiono vietą, dar nereiškia, kad Rusija galėtų nuolat ir vienodai veiksmingai kontroliuoti visą tą teritoriją.

Tačiau priešinga išvada būtų tokia pat klaidinga. Net nevisiškai veiksminga sistema gali priversti priešininką keisti maršrutus, skirti daugiau pajėgų apsaugai ir patirti didesnę operacijos kainą.

Ką Ukrainos karas pasako apie Karaliaučiaus gynybą?

Plokšto atkreipia dėmesį, kad Rusijos oro gynybos kompleksai Ukrainoje susidūrė su grėsmėmis, kurioms tradicinės didelės sistemos nėra idealiai pritaikytos.

Ukrainos smūgiai radarams, paleidimo įrenginiams ir kitiems oro gynybos elementams parodė, kad net galingas kompleksas priklauso nuo konkrečios infrastruktūros. Praradus radarą arba sutrikus ryšiui tarp sistemos elementų, jos veiksmingumas gali smarkiai sumažėti.

Karaliaučiaus kontekste tai reiškia, kad S-400 negalima vertinti vien pagal raketų parametrus. Svarbu, kaip veikia visas aptikimo, vadovavimo ir perėmimo tinklas, kaip apsaugoti jo elementai ir kaip greitai galima atkurti prarastus pajėgumus.

Tačiau Ukrainos patirtis neleidžia automatiškai nustatyti dabartinės konkrečių Karaliaučiuje dislokuotų kompleksų būklės. Viešai prieinami duomenys neatskleidžia viso jų parengties, amunicijos atsargų ir faktinio veiksmingumo paveikslo.

Be to, oro gynybos kompleksų pažeidžiamumas prieš bepiločius savaime nieko galutinio nepasako apie „Bastion“ priešlaivinių raketų ar „Iskander“ smogiamųjų sistemų galimybes.

Ukrainos karas pirmiausia paneigia absoliučios apsaugos įvaizdį, o ne visą Rusijos A2/AD keliamą grėsmę.

„Bastion“: kodėl oro gynybos problemos neatveria Baltijos jūros?

Vienas svarbiausių Karaliaučiaus A2/AD elementų yra priešlaivinės sistemos. Plokšto primena, kad „Bastion“ buvo kuriamas siekiant atgrasyti priešininko laivus nuo veikimo Rusijos kontroliuojamų pakrančių prieigose.

Kare prieš Ukrainą šios sistemos raketos „Oniks“ naudojamos ir smūgiams į sausumos taikinius. Tačiau toks panaudojimas nereiškia, kad išnyko jų pirminė priešlaivinė paskirtis.

Baltijos regione „Bastion“ grėsmė turi atskirą reikšmę. Galimo konflikto metu NATO reikėtų užtikrinti pajėgų, technikos ir atsargų judėjimą, įskaitant jūrų transportą. Priešlaivinės raketos yra vienas iš pajėgumų, galinčių apsunkinti šias operacijas.

Net jeigu dalį Karaliaučiaus oro gynybos pavyktų nuslopinti, vien tai dar nereikštų, kad sąjungininkų laivai galėtų be papildomos rizikos veikti visame regione.

Taip pat svarbu atskirti raketos galimybes nuo visos sistemos veiksmingumo. Judančiam laivui aptikti ir atakuoti reikalinga žvalgyba bei tinkamas taikinio duomenų perdavimas. Šie veiksniai lemia, ar deklaruojamas raketos nuotolis gali būti išnaudotas praktikoje.

Todėl Karaliaučiaus priešlaivinių pajėgumų vertinimas turi apimti ne tik pačias raketas, bet ir žvalgybos bei vadovavimo sistemas.

„Iskander“: grėsmė išlieka net pralaužus oro gynybą

Kitas atskiras Karaliaučiaus A2/AD komponentas – smogiamosios raketos.

„Iskander“ paskirtis nėra numušti priešininko orlaivį ar droną. Tai ginklas, galintis kelti grėsmę sausumos objektams ir apsunkinti priešininko pajėgų telkimą bei aprūpinimą.

Plokšto pokalbyje daug dėmesio skiria tokio tipo raketų perėmimo sudėtingumui. Greitai skrendantys ir manevruojantys taikiniai reikalauja itin tikslių radarų, greito duomenų apdorojimo ir pažangių perėmimo raketų.

Čia išryškėja svarbus skirtumas tarp puolimo ir gynybos kainos. Sudėtingos perėmimo sistemos priklauso nuo ilgų gamybos grandinių, precizinių komponentų ir ribotų gamybos pajėgumų.

Ukrainos patirtis rodo, kad gebėjimas sunaikinti dalį priešo raketų dar nereiškia, jog nuo intensyvių smūgių galima apsisaugoti neribotą laiką.

Karaliaučiaus atveju tai reiškia, kad net susilpninus ten esančią oro gynybą smogiamųjų sistemų keliama grėsmė neišnyktų automatiškai. Tai skirtingi pajėgumai, kurių poveikį reikia vertinti atskirai.

Ką masinės dronų atakos keičia A2/AD sistemoje?

Dar viena Ukrainos karo pamoka susijusi su puolimo ir gynybos išteklių santykiu.

Didelės oro gynybos sistemos yra vertingos, tačiau jų raketos brangios, o atsargos ribotos. Prieš masiškai naudojamus palyginti pigius dronus tai tampa problema.

Plokšto išskiria ir sparčiai kintantį bepiločių pobūdį. Ukrainiečiai sukūrė pigesnių perėmimo priemonių prieš tradicinius propelerinius dronus, tačiau reaktyviniai bepiločiai dėl didesnio greičio kelia naujų iššūkių.

Ši pamoka Karaliaučiui svarbi dviem aspektais.

Pirma, Rusija turi saugoti savo radarus, paleidimo įrenginius ir kitus karinius objektus nuo vis įvairesnių oro grėsmių. Antra, ji pati gali naudoti bepiločius kartu su tradicinėmis smogiamosiomis sistemomis, taip apsunkindama priešininko gynybą.

IISS analizėje pabrėžiama, kad Rusijos A2/AD pajėgumai keičiasi: tradicines raketų sistemas papildo mobilesnės priemonės ir bepiločiais paremti žvalgybos bei smūgio pajėgumai.

Taigi netikslinga vertinti Karaliaučiaus grėsmę vien pagal iki karo susiformavusį S-400, „Bastion“ ir „Iskander“ derinį. Reikia atsižvelgti ir į karo metu atsiradusius technologinius pokyčius.

Lietuvos oro gynyba: svarbiausia ne vien raketų skaičius

Karaliaučiaus A2/AD keliamas iššūkis NATO ir Lietuvos apsauga nuo dronų yra susiję, bet ne tapatūs uždaviniai.

Pirmasis susijęs su sąjungininkų galimybe patekti į Baltijos regioną ir jame veikti, nepaisant Rusijos tolimojo nuotolio ginkluotės. Antrasis – su gebėjimu laiku pastebėti ir neutralizuoti į Lietuvos oro erdvę patenkančius pavojingus objektus.

Plokšto pabrėžia, kad Lietuvai dėl nedidelių geografinių atstumų itin svarbus reagavimo greitis. Aptikus oro taikinį turi likti pakankamai laiko informacijai perduoti, grėsmei įvertinti ir tinkamai priemonei panaudoti.

Vienas radaras šios problemos neišsprendžia. Reikia suderinto tinklo, kuriame veiktų skirtingų tipų radarai, akustiniai jutikliai, vaizdo stebėjimo priemonės ir informacijos apdorojimo sistemos.

Šią kryptį Lietuva jau pradėjo vystyti. 2026 m. rugsėjo 4 d. Krašto apsaugos ministerija paskelbė apie integruotos oro erdvės stebėjimo ir kontrolės sistemos kūrimą. Jai numatyta apie 5 mln. eurų.

Projekte siekiama į vieną sistemą sujungti Lietuvos kariuomenės ir kitų institucijų radarų, jutiklių bei kitos infrastruktūros duomenis. Taip būtų formuojamas bendras oro erdvės vaizdas ir gerinamas išankstinis perspėjimas.

Rugsėjo 2 d. ministerija taip pat pranešė apie trumpojo nuotolio bei pasyviųjų radarų ir bandomųjų dronų perėmėjų partijų įsigijimą.

Tai atsakas į konkrečią oro grėsmės dalį. Tačiau tokie įsigijimai savaime nepanaikina Karaliaučiaus A2/AD keliamo iššūkio sąjungininkų pajėgų judėjimui ir veikimui Baltijos regione.

Kodėl Lietuvai reikia galvoti ir apie oro gynybą, ir apie NATO judėjimą?

Karaliaučiaus A2/AD problema turi dvi puses.

Lietuvos teritorijos apsauga. Reikia laiku aptikti ir neutralizuoti oro grėsmes, užtikrinti kritinės infrastruktūros apsaugą bei turėti pakankamai skirtingų perėmimo priemonių.

NATO veikimo laisvė Baltijos regione. Sąjungininkams svarbu turėti galimybę perkelti pajėgas, jas aprūpinti ir vykdyti operacijas net tada, kai Rusija siekia šiuos veiksmus apsunkinti raketomis, jūrinėmis bei kitomis priemonėmis.

Šių uždavinių nereikėtų suplakti. Pigus dronas perėmėjas gali būti naudingas prieš tam tikrus oro taikinius, bet jis neišsprendžia priešlaivinių raketų keliamos grėsmės. Lygiai taip pat pažangi oro gynybos sistema savaime neužtikrina sausumos pajėgų aprūpinimo ar jūrų transporto saugumo.

Plokšto pokalbyje daugiausia dėmesio skiria technologinei pirmajai problemos daliai – aptikimui ir perėmimui. Platesnį Karaliaučiaus A2/AD poveikį būtina vertinti kartu su NATO operacijų, logistikos ir regioninės gynybos kontekstu.

Kas liko iš neįveikiamo Karaliaučiaus „burbulo“?

Karas Ukrainoje suteikė svarbių žinių apie Rusijos oro gynybos ribas, raketų panaudojimą ir masinių bepiločių atakų poveikį. Tačiau jis nėra tiesioginis visos Karaliaučiaus A2/AD sistemos kovinis bandymas prieš NATO pajėgas.

Teiginys, kad šis „burbulas“ yra neįveikiamas, neatitinka realių technologinių ir operacinių ribų. Tačiau taip pat nėra pagrindo tvirtinti, kad dėl oro gynybos nuostolių Ukrainoje Karaliaučiaus priešlaivinės, smogiamosios ir kitos sistemos tapo neveiksmingos.

Artur Plokšto aptariama svarbiausia technologinė pamoka – būtinybė greitai aptikti grėsmes, keistis informacija ir turėti pakankamai tinkamų atsako priemonių. Karaliaučiaus atveju šį principą reikia taikyti platesniam pajėgumų rinkiniui, neapsiribojant vien oro gynyba.

Todėl tikrasis klausimas nėra, ar apskritimą žemėlapyje galima peržengti. Svarbu, kokią realią grėsmę skirtingi Rusijos pajėgumai kelia NATO veiksmams, kaip jie sąveikauja ir kokių priemonių reikia sąjungininkų veikimo laisvei bei Lietuvos saugumui užtikrinti.