Karaliaučius viešojoje erdvėje daugelį metų pieštas kaip beveik neįveikiama Rusijos tvirtovė: S-400 oro gynyba, „Iskander“ raketos, „Bastion“ pakrančių gynybos sistemos, Baltijos laivynas ir elektroninė kova esą galėtų uždaryti didelę Baltijos regiono dalį.
„Patrulio bazės“ pokalbyje atsargos pulkininkas Gintaras Žubalis ir Baltijos pažangių technologijų instituto vyriausiasis patarėjas, atsargos pulkininkas Gintaras Bagdonas siūlo mažiau dramatišką, bet kartu ir praktiškesnį vertinimą: Karaliaučius yra rimta karinė problema, kurios negalima nuvertinti, tačiau jis nėra nei nepažeidžiamas, nei strategiškai patogus pačiai Rusijai.
Esmė
Esmė
Karaliaučius tebėra rimtas Rusijos karinis placdarmas, tačiau Ukraina, Suomija ir Švedija pakeitė jo vertę. Kuo jis pavojingas ir pažeidžiamas?
- Grėsmė niekur nedingo Karaliaučiuje lieka oro gynybos, raketiniai, jūriniai ir elektroninės kovos pajėgumai. Jie gali apsunkinti NATO pastiprinimą per Baltijos jūrą ir Suvalkų koridorių, ypač pirmoje galimo konflikto fazėje.
- Tačiau „burbulas“ nėra neįveikiamas A2/AD nėra vientisa siena aplink Karaliaučių. Jos veiksmingumas priklauso nuo radarų, žvalgybos, ryšių, amunicijos, logistikos ir gebėjimo apsaugoti kompleksus nuo sunaikinimo.
- Ukrainos karas susilpnino sausumos grupuotę Didelė dalis Karaliaučiuje formuotų sausumos vienetų buvo panaudota kare Ukrainoje ir patyrė nuostolių. Tai nereiškia, kad visas regiono karinis potencialas ištuštėjo – dalis svarbiausių pajėgumų lieka.
- Karaliaučius yra ir Rusijos problema Nedidelis eksklavas tarp Lietuvos ir Lenkijos karo metu pats taptų sudėtingu logistikos uždaviniu. NATO plėtra į Suomiją ir Švediją suteikė Aljansui daugiau erdvės, maršrutų ir pajėgumų veikti Baltijos regione.
Kaip sovietinis užnugaris tapo Rusijos kariniu eksklavu
Žubalis primena, kad Šaltojo karo metais dabartinio Karaliaučiaus vaidmuo buvo kitoks. Sovietų Sąjunga turėjo Varšuvos pakto valstybes, o pagrindinės pajėgos buvo išdėstytos gerokai toliau į vakarus – tarp jų ir Rytų Vokietijoje.
Karaliaučius buvo svarbus Baltijos laivynui, čia veikė sausumos, aviacijos, oro gynybos ir raketiniai daliniai, tačiau geografiškai tai nebuvo izoliuota priešakinė tvirtovė, kokia sritis tapo vėliau.
Sovietų Sąjungai žlugus pasikeitė pati geografija. Lietuva atkūrė nepriklausomybę, Lenkija ir Baltijos valstybės vėliau įstojo į NATO, o Rusijai liko nedidelis nuo pagrindinės šalies teritorijos atskirtas regionas.
Kartu smarkiai mažėjo ir Rusijos kariuomenė. Žubalis prisimena laikotarpį, kai sovietinės armijos, divizijos ir didžiulė infrastruktūra traukėsi bei buvo reorganizuojama. Tik vėliau Maskva vėl pradėjo stiprinti Karaliaučiaus sausumos grupuotę.
Vienas svarbiausių jos elementų tapo 11-asis armijos korpusas, kurio junginiai buvo formuojami Karaliaučiaus srityje. Prieš plataus masto invaziją Rusija taip pat plėtė čia dislokuotus dalinius, tarp jų – 18-ąją motorizuotųjų šaulių diviziją.
Karas Ukrainoje iš Karaliaučiaus ištraukė dalį sausumos pajėgų
2022 m. prasidėjus plataus masto karui dalis Karaliaučiuje formuotų vienetų buvo pasiųsti į Ukrainą. Žubalis pabrėžia, kad sausumos komponentas dėl to patyrė reikšmingą transformaciją ir nuostolius.
Tačiau iš to nereikėtų daryti išvados, kad sritis tapo demilitarizuota.
Bagdonas išskiria kitą sluoksnį: oro gynybos, aviacijos, Baltijos laivyno, raketinių ir elektroninės kovos pajėgumų reikšmė išliko. Be to, Rusija ir toliau investuoja į žvalgybos, ryšių bei elektroninės kovos infrastruktūrą.
Organizacinė priklausomybė irgi keitėsi. 11-asis armijos korpusas, anksčiau priklausęs Baltijos laivyno struktūrai, dabar siejamas su Leningrado karine apygarda. Tai svarbus administracinis pokytis, tačiau karo atveju vienetai būtų naudojami pagal operacinius planus, o ne vien taikos meto pavaldumo schemą.
A2/AD „burbulas“ nėra siena aplink Karaliaučių
Didžiausias Karaliaučiaus mitas atsiranda tada, kai raketos maksimalus nuotolis žemėlapyje paverčiamas apskritimu ir visas plotas jo viduje paskelbiamas praktiškai neprieinamas.
A2/AD – prieigos ribojimo ir veikimo zonos užkardymo koncepcija – yra gerokai platesnė. Karaliaučiaus atveju ją sudaro oro gynyba, tolimojo nuotolio smogiamoji ginkluotė, priešlaivinės sistemos, radarai, elektroninė kova, žvalgyba ir kiti pajėgumai.
S-400 gali kelti grėsmę orlaiviams ir kitiems oro taikiniams. „Iskander“ – sausumos objektams. „Bastion“ ir „Oniks“ raketos – laivams bei, tam tikrais naudojimo atvejais, sausumos taikiniams. Elektroninė kova gali trukdyti ryšiams ir navigacijai.
Tačiau nė vienos šių sistemų veikimas nėra automatinis. Taikinį reikia aptikti, identifikuoti, perduoti jo koordinates, priimti sprendimą ir turėti tinkamą poveikio priemonę – raketą, artileriją, elektroninės kovos ar kitą sistemą, galinčią paveikti konkretų taikinį. Radarai ir paleidimo įrenginiai patys gali tapti taikiniais, o šaudmenų atsargos nėra begalinės.
Karas Ukrainoje būtent tai ir parodė: net pažangi daugiasluoksnė gynyba gali būti slopinama, apeinama ar palaipsniui alinami jos komponentai.
Kodėl Karaliaučius pavojingiausias konflikto pradžioje
Bagdonas išskiria vieną ypač svarbų momentą: galimo konflikto pradžią.
Kol Karaliaučiaus oro gynybos, raketinės ir elektroninės kovos sistemos veiktų visu pajėgumu, jos galėtų apsunkinti sąjungininkų aviacijos, jūrinių pajėgų ir pastiprinimo judėjimą.
Vėliau situacija priklausytų nuo to, kaip greitai NATO galėtų aptikti, slopinti, apeiti arba neutralizuoti svarbiausius šių sistemų elementus. Todėl klaidingi abu kraštutinumai: ir teiginys, kad Karaliaučius gali „užrakinti“ Baltijos regioną, ir įsitikinimas, kad tai lengvai pašalinama problema.
Šiuolaikinė A2/AD sistema yra pavojinga būtent todėl, kad verčia priešininką skirti papildomas žvalgybos, elektroninės kovos, oro gynybos, tolimojo nuotolio smūgio ir kitas priemones jos poveikiui mažinti.
Suvalkų koridorius tebėra problema, bet ne vienintelis kelias
Karaliaučiaus geografija tiesiogiai susijusi su Suvalkų koridoriumi – Lietuvos ir Lenkijos pasienio ruožu tarp Karaliaučiaus bei Baltarusijos.
Laidos pašnekovai atmeta mintį, kad jo pažeidžiamumas yra vien žiniasklaidos sukurtas baubas. Galimo karo pradžioje sausumos transporto maršrutai čia galėtų būti stebimi ir atakuojami artilerija, raketomis, bepiločiais bei kitomis priemonėmis.
Tačiau žemėlapyje dažnai matoma maždaug 65 km pločio siauriausia vieta nėra tas pats, kas praktiškai veikiantis Rusijos sausumos koridorius į Karaliaučių. Norint jį kontroliuoti ir naudoti logistikai reikėtų užimti bei išlaikyti gerokai platesnę teritoriją, kelius ir kitą infrastruktūrą.
Be to, Suvalkų koridoriaus nereikia vertinti izoliuotai nuo Baltijos jūros. Sausumos ir jūriniai pastiprinimo keliai papildo vienas kitą: kuo labiau sutrikdomas vienas, tuo svarbesnis tampa kitas.
Suomija ir Švedija perbraižė visą regiono žemėlapį
Didžiausias strateginis pokytis aplink Karaliaučių įvyko ne pačioje srityje.
Suomijos ir Švedijos narystė NATO pakeitė Baltijos bei Šiaurės Europos karinę geografiją. Švedijos teritorija ir Gotlando sala suteikia daugiau galimybių stebėti Baltijos jūrą, remti oro bei jūrines operacijas ir organizuoti logistiką.
Suomija NATO suteikia ilgą sieną su Rusija, didelį rezervą ir stiprius sausumos bei artilerijos pajėgumus. Tai reiškia, kad galimos krizės atveju Maskvai tektų skaičiuoti ne vien Karaliaučiaus, Lietuvos ir Lenkijos kryptis.
Todėl pats Karaliaučius tampa mažesne didesnės operacinės erdvės dalimi. Rusijos pajėgoms tektų vertinti platesnį NATO perimetrą – nuo Baltijos iki Suomijos ir Šiaurės regiono.
Tai nereiškia, kad Baltijos jūra tapo saugia NATO vidaus akvatorija. Rusija išsaugo raketų, minų, bepiločių, elektroninės kovos ir hibridinių veiksmų priemones, kuriomis gali trikdyti laivybą bei infrastruktūrą.
Tvirtovės paradoksas: Karaliaučių reikia ir aprūpinti
Karaliaučiaus stiprybė kartu yra jo silpnybė. Tai nedidelė Rusijos teritorija, neturinti sausumos sienos su pagrindine šalies dalimi.
Taikos metu tai valdoma problema. Elektros energetikos sistema po Baltijos valstybių atsijungimo nuo BRELL gali veikti autonomiškai, o dujos į regioną taip pat tiekiamos tranzitu per Lietuvą ir gali būti gabenamos jūra.
Karo sąlygomis klausimas būtų visiškai kitoks. Sausumos kariuomenei reikia nuolatinių degalų, amunicijos, atsarginių dalių, maisto ir papildymo. Jeigu jūriniai bei oro maršrutai būtų stipriai ribojami, eksklavo išlaikymas taptų vis sudėtingesnis.
Bagdonas todėl Karaliaučių apibūdina ne tik kaip NATO problemą, bet ir kaip potencialią dilemą pačiai Rusijai: karinė grupuotė gali kelti grėsmę kaimynams, tačiau pati priklauso nuo galimybės išlaikyti ryšį su likusia šalimi.
Branduolinis veiksnys: ginklas ir psichologinis spaudimas
Karaliaučiaus diskusijoje neišvengiamai atsiranda „Iskander“ ir galimybė naudoti nestrateginius branduolinius užtaisus.
Bagdonas pirmiausia siūlo tai vertinti kaip Rusijos atgrasymo ir bauginimo politikos dalį. Maskva branduoline retorika mėgina paveikti Vakarų visuomenes ir politinius sprendimus, ypač tada, kai siekia riboti pagalbą Ukrainai ar NATO veiksmus regione.
Tačiau psichologinė funkcija nereiškia, kad branduolinį aspektą galima ignoruoti. „Iskander“ yra dvejopos paskirties sistema, o Karaliaučiaus srityje yra infrastruktūros, siejamos su galimu nestrateginių branduolinių ginklų aptarnavimu.
Viešoje erdvėje nėra pagrindo užtikrintai teigti, kiek ir ar nuolat tokių kovinių galvučių laikoma pačiame Karaliaučiuje. Todėl svarbu atskirti patvirtintą dvejopos paskirties pajėgumą nuo spėlionių apie konkrečias atsargas.
Karaliaučius – nei baubas, nei smulkmena
Žubalio ir Bagdono pozicijos šiuo klausimu sutampa: Lietuvai būtų klaida Karaliaučių ir pervertinti, ir nuvertinti.
Pervertinant sukuriamas vaizdas, kad Rusija turi neįveikiamą karinį burbulą ir NATO regione yra beveik bejėgė. Nuvertinant pamirštama, kad pirmomis krizės ar karo valandomis bei dienomis čia esantys raketiniai, oro gynybos, žvalgybos ir elektroninės kovos pajėgumai galėtų turėti didelę reikšmę.
Lietuvos užduotis todėl nėra vien laukti sąjungininkų. Tolimojo nuotolio ugnies, žvalgybos, oro ir priešraketinės gynybos, bepiločių bei elektroninės kovos pajėgumai turi būti vystomi taip, kad Lietuva pati sudarytų dalį bendros NATO gynybos sistemos.
Karas Ukrainoje iš esmės pakeitė svarbiausią klausimą. Jis nebėra „ar galima įveikti Karaliaučiaus burbulą?“. Dabar svarbiau klausti, kaip greitai abi pusės galėtų aptikti ir neutralizuoti viena kitos svarbiausius pajėgumus, išlaikyti logistiką ir atkurti patirtus nuostolius.
Šiuo požiūriu Karaliaučius išlieka rimtu Rusijos kariniu atramos tašku. Tačiau ta pati geografija, kuri leidžia jam spausti NATO rytinį flangą, galimo karo metu gali paversti jį ir viena sudėtingiausių Maskvos problemų.
Komentarai