Valdas Rakutis: Lietuvai labiausiai tikėtina hibridinė krizė

„Būtent hibridinio karo scenarijus labiausiai tikėtinas“, – taip Valdas Rakutis apibūdina, jo vertinimu, realiausią spaudimo Lietuvai kryptį artimiausiais metais. Karo istorikas, buvęs Lietuvos kariuomenės vyresnysis patarėjas ir dabartinis Seimo narys pokalbyje kalba apie kibernetines atakas, provokacijas, informacines operacijas ir situacijas, kuriose iš pradžių gali būti neaišku, ar valstybė jau patyrė ginkluotą užpuolimą.

Rakučio profesinė patirtis leidžia jo argumentą vertinti kaip karo istoriko ir politiko interpretaciją, o ne oficialią žvalgybinę prognozę. Jo biografijoje nurodoma ilgametė veikla Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje ir Lietuvos kariuomenėje; šiuo metu jis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seimo narys. Tai pateikiama Seimo skelbiamoje biografijoje.

Kodėl Rakutis išskiria hibridinį scenarijų

Interviu Rakutis dėlioja kelis hipotetinius Lietuvos saugumo scenarijus. Atvirą Rusijos karinį veiksmą prieš Baltijos regioną jis vertina kaip itin rizikingą Maskvai dėl NATO, Lenkijos, Lietuvos ir Lietuvoje dislokuojamų Vokietijos pajėgų reakcijos. Suvalkų koridoriaus krizę jis taip pat laiko pavojingu, bet mažiau tikėtinu bandymu, nes toks veiksmas greitai įgautų aiškius karinio konflikto požymius.

Hibridinis spaudimas, jo manymu, patrauklesnis agresoriui todėl, kad leidžia veikti žemiau aiškios karo ribos: derinti kibernetinius smūgius, dezinformaciją, sabotažą, provokacijas ar tarpininkų vykdomus veiksmus ir kartu apsunkinti greitą politinį atsaką. Būtent tokia „pilkoji zona“ – kai svarbu nustatyti ne tik žalą, bet ir jos organizatorių bei tikslą – yra viena pagrindinių šiuolaikinio hibridinio konflikto savybių.

Šioje vietoje Rakučio argumentą sustiprina ne istorinis palyginimas, o dabartiniai Lietuvos žvalgybos duomenys. 2026 m. Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime VSD ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas nurodo, kad Rusijos GRU tęsia diversijų planavimą Vakarų valstybėse, tarp galimų taikinių minimi infrastruktūros objektai ir su parama Ukrainai susijusios vietos, o kibernetinėmis atakomis siekiama didesnio masto ir destruktyvesnio poveikio.

Ką iš tikrųjų sako Lietuvos žvalgyba apie Rusijos pajėgumus

Viešame 2026 m. vertinime pateikiamas svarbus niuansas, kurio dažnai trūksta diskusijose apie galimą Rusijos puolimą. Kol Maskva didžiąją dalį karinių išteklių skiria karui prieš Ukrainą, jos galimybės kelti didelio masto karinę grėsmę kitoms valstybėms yra ribotos. Tai nėra teiginys, kad grėsmės nėra – veikiau paaiškinimas, nuo ko priklauso jos dydis.

Žvalgyba modeliuoja kelias sąlygas. Jei karas Ukrainoje tęstųsi panašiu intensyvumu, Rusijai ir toliau tektų skirti didelius žmogiškuosius ir finansinius išteklius frontui. Jei būtų sudarytos paliaubos ar kovos įšaldytos, Maskva galėtų sparčiau komplektuoti naujus dalinius, didinti personalą ir pildyti amunicijos atsargas. VSD ir AOTD vertinime „vidutinė perspektyva“ reiškia maždaug 3–5 metus; tokiu laikotarpiu, esant palankesnėms Rusijai sąlygoms, ji galėtų sukurti pajėgumus, leidžiančius pradėti karinius veiksmus Baltijos regione.

Tai sąlyginis pajėgumų vertinimas, o ne karo datos prognozė. Toks skirtumas esminis: žvalgybos dokumentas nepasako, kad Rusija būtinai puls per kelerius metus. Jis aiškina, kokios aplinkybės galėtų padidinti jos gebėjimą tai padaryti. Rakučio mintis, kad saugumo situacija gali pablogėti greičiau nei baigiasi ilgalaikės perginklavimo programos, dera su šiuo loginiu modeliu, tačiau konkretaus puolimo momento iš jo išvesti negalima.

Kur Rakučio teiginį apie NATO 5-ąjį straipsnį reikia patikslinti

Interviu Rakutis hibridinio scenarijaus patrauklumą sieja su galimybe sukurti situaciją, kurioje būtų neaišku, ar jau reikia taikyti NATO 5-ąjį straipsnį. Tokia abejonė turi pagrindą: hibridinės operacijos dažnai specialiai kuriamos taip, kad būtų sunku greitai nustatyti jų mastą, vykdytoją ir politinę atsakomybę.

Tačiau teiginys, kad hibridinės atakos atveju 5-asis straipsnis tiesiog „nesuveiktų“, būtų per kategoriškas. NATO oficialiai nurodo, kad hibridiniai veiksmai prieš vieną ar kelias sąjungininkes gali lemti sprendimą taikyti 5-ąjį straipsnį. Aljansas taip pat yra paskelbęs, kad reikšminga kibernetinė ataka gali būti laikoma ginkluotu užpuolimu. Vertinama kiekviena situacija atskirai.

Todėl hibridinės strategijos pranašumas agresoriui nėra garantija išvengti kolektyvinės gynybos. Jos pranašumas – laikas ir neapibrėžtumas: kuo ilgiau sąjungininkams tenka aiškintis, kas įvyko ir kas atsakingas, tuo daugiau erdvės lieka dezinformacijai, politiniam spaudimui ir bandymams skaldyti sprendimų priėmimą.

5,38 proc. BVP gynybai – atsakas į pasikeitusią riziką

Rakučio argumentas, kad Lietuva gynybai skiria daugiau todėl, kad grėsmę vertina per savo geografinę padėtį ir istorinę patirtį, remiasi ir labai konkrečiu 2026 m. biudžeto sprendimu. Finansų ministerija skelbia, kad Krašto apsaugos ministerijos finansavimas kartu su Gynybos fondu 2026 m. sudaro 4,8 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. BVP.

Šie pinigai skiriami ne vien ginklams. Tarp prioritetų – nacionalinės divizijos kūrimas, Vokietijos brigados įsikūrimui reikalinga infrastruktūra, poligonai, kareivinės ir moderni ginkluotė. Platesniame NATO kontekste tai atitinka po 2025 m. Hagos viršūnių susitikimo priimtą kryptį: sąjungininkės įsipareigojo iki 2035 m. gynybai ir su saugumu susijusioms reikmėms skirti 5 proc. BVP, iš jų bent 3,5 proc. – pagrindinėms karinėms reikmėms.

Didelis finansavimas savaime negarantuoja saugumo. Hibridiniame scenarijuje svarbūs ir civilinis pasirengimas, kibernetinių sistemų atsparumas, kritinės infrastruktūros apsauga, institucijų gebėjimas greitai dalytis informacija bei visuomenės atsparumas melagingiems pranešimams. Būtent todėl NATO 5 proc. formulėje dalis išlaidų numatyta ne vien kariuomenei, bet ir infrastruktūros, tinklų bei civilinio atsparumo stiprinimui.

Istorija padeda matyti riziką, bet nepasako tikslios ateities

Didelę pokalbio dalį Rakutis remia istorinėmis analogijomis – nuo Pirmojo pasaulinio karo iki imperijų žlugimo ir XIX amžiaus didžiųjų valstybių strategijų. Jo pagrindinė mintis paprasta: ilgas taikos laikotarpis gali sukurti klaidingą įsitikinimą, kad didelio karo tikimybė išnyko, nors valstybių konkurencija ir galios politika niekur nedingo.

Tokie palyginimai padeda iškelti klausimus, bet nėra prognozavimo formulė. Pats Rakutis pripažįsta, kad istorijoje veikia per daug atsitiktinių veiksnių, todėl galima matyti kryptis, tačiau ne patikimai „atspėti“ rezultatą. Tai ypač svarbu vertinant jo platesnes interpretacijas apie Aleksandr Dugin idėjų poveikį Kremliui ar Donald Trump politikos naudą Rusijai. Pašnekovas pateikia politinę interpretaciją, tačiau tiesioginio įrodymo, kad šių veikėjų veiksmai sudaro koordinuotą planą, pokalbyje nepateikiama.

Praktiškai Lietuvai svarbiausia ne pasirinkti vieną dramatiškiausią ateities scenarijų, o mažinti pažeidžiamumą keliuose frontuose vienu metu. Dabartiniai oficialūs vertinimai rodo, kad tiesioginės karinės grėsmės mastas stipriai priklauso nuo karo Ukrainoje eigos, tačiau diversijos, kibernetinės atakos, informacinės operacijos ir spaudimas kritinei infrastruktūrai jau dabar yra realios saugumo problemos. Šioje vietoje Rakučio perspėjimas sutampa su institucijų vertinimu: pasirengimas turi prasidėti dar prieš akimirką, kai krizę jau būtų galima vienareikšmiškai pavadinti karu.