1933 m. Ukrainos kaimuose žmonės mirė nuo bado viename derlingiausių Europos žemės ūkio regionų. Šį paradoksą sunku suprasti, jei Holodomoras vertinamas tik kaip maisto trūkumo istorija. Esminis klausimas yra kitas: kas nutiko, kai žemės ūkio krizė susidūrė su valstybe, kuri grūdų planus ir politinę kontrolę iškėlė aukščiau badaujančių gyventojų išlikimo?
Atsakymas veda į Joseph Stalin valdymo metais vykdytą kolektyvizaciją, priverstinius grūdų paėmimus, represijas prieš valstiečius ir priemones, kurios badui jau prasidėjus dar labiau apribojo žmonių galimybes išgyventi. Dėl to Holodomoras šiandien suprantamas kaip žmogaus sukeltas badas, o jo teisinis ir istorinis vertinimas tebėra viena svarbiausių XX amžiaus Rytų Europos atminties temų.
Esmė
Esmė
Kas sukėlė 1932–1933 m. Holodomorą Ukrainoje, kiek žmonių žuvo ir kodėl istorikai vis dar diskutuoja dėl genocido kvalifikavimo.
- Badas nebuvo vien nederliaus pasekmė Sovietų valdžia jau vykstant badui tęsė priverstinius grūdų paėmimus, taikė represines priemones planų neįvykdžiusioms vietovėms ir ribojo galimybes išvykti ieškoti maisto.
- Demografiniai nuostoliai siekė milijonus Vienas iš išsamiausių demografinių tyrimų 1932–1934 m. tuometėje Ukrainos SSR vertina apie 3,9 mln. perteklinių mirčių ir dar apie 0,6 mln. negimusių vaikų dėl smarkiai kritusio gimstamumo.
- Genocido kvalifikavimas turi ir teisinę, ir istorinę dimensiją Lietuva ir Europos Parlamentas Holodomorą yra pripažinę genocidu, tačiau akademinėje istoriografijoje tebėra diskusijų, kaip tiksliai įrodyti sovietų vadovybės ketinimą sunaikinti ukrainiečius kaip nacionalinę grupę.
Kas buvo Holodomoras
Holodomoru vadinamas 1932–1933 m. badas tuometėje Ukrainos SSR. Pats žodis ukrainietiškai siejamas su mirtimi nuo bado. Ši katastrofa buvo platesnio 1930-ųjų pradžios bado Sovietų Sąjungoje dalis: labai nukentėjo ir Kazachstanas, Šiaurės Kaukazas bei kiti regionai. Tačiau Ukrainoje bado mastas, jo sąsaja su valstybės taikytomis represinėmis priemonėmis ir tuo pat metu vykusiu spaudimu ukrainiečių politiniam bei kultūriniam gyvenimui tapo atskiros istorinės ir teisinės diskusijos pagrindu.
1920-ųjų pabaigoje sovietų valdžia pradėjo spartinti žemės ūkio kolektyvizaciją. Individualūs ūkiai buvo verčiami jungtis į kolūkius, o turtingesniais laikyti valstiečiai – vadinamieji buožės – patyrė turto konfiskavimą, trėmimus ir kitas represijas. Kolektyvizacija suardė ankstesnę žemės ūkio sistemą, sukėlė pasipriešinimą ir sumažino gamybos efektyvumą, tačiau Maskva ir toliau reikalavo didelių grūdų pristatymo normų.
Kaip maisto krizė virto masine katastrofa
Holodomoro masto nepaaiškina viena priežastis. Derliaus problemos ir kolektyvizacijos sukeltas chaosas buvo svarbūs, tačiau lemtinga tapo tai, kaip į krizę reagavo valstybė. Harvardo Ukrainos tyrimų instituto MAPA projektas, jungiantis demografinius, žemės ūkio ir administracinius duomenis, bado pobūdį vertina kaip žmogaus sukeltą katastrofą ir analizuoja kolektyvizacijos, grūdų paėmimo planų bei vadinamųjų juodųjų sąrašų ryšį su mirtingumu.
Grūdų pristatymo planų neįvykdžiusios gyvenvietės galėjo būti baudžiamos prekybos apribojimais, maisto ir kitų atsargų konfiskavimu bei ekonomine izoliacija. Tai reiškė, kad kaimas, kuriame žmonės jau badavo, galėjo netekti ir likusių galimybių apsirūpinti maistu. Sovietų vadovybė taip pat ribojo badaujančių valstiečių judėjimą iš labiausiai paveiktų teritorijų.
2022 m. Europos Parlamento rezoliucijoje pabrėžiama, kad sovietų režimas konfiskavo grūdų atsargas, ribojo ukrainiečių galimybes išvykti iš bado apimtų teritorijų ir tuo pat metu eksportavo grūdus, nors žmonės Ukrainoje badavo. Tokios priemonės yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl Holodomoras nėra vertinamas kaip paprasta stichinė ar vien ekonominė nelaimė.
Kiek žmonių žuvo
Tikslus Holodomoro aukų skaičius nėra nustatomas vienu dokumentu. Sovietinė mirčių registracija bado metu buvo nepilna, o vėlesnė statistika taip pat turi spragų ir politinio klastojimo problemų. Todėl šiuolaikiniai demografai skaičiuoja ne tik oficialiai užregistruotas mirtis, bet ir vadinamąjį perteklinį mirtingumą – kiek žmonių mirė daugiau, nei būtų buvę galima tikėtis be bado.
Harvardo MAPA projekto pristatomas demografinis vertinimas 1932–1934 m. tuometėje Ukrainos SSR skaičiuoja apie 3,9 mln. tiesioginių nuostolių, tai yra perteklinių mirčių. Dar apie 0,6 mln. sudaro netiesioginiai demografiniai nuostoliai – dėl krizės negimę vaikai. Bendra šio tyrimo apskaičiuota demografinė netektis siekia apie 4,5 mln.
Didžioji dalis perteklinių mirčių teko kaimo gyventojams. Tyrėjai vertina, kad 3,6 mln. iš maždaug 3,9 mln. tiesioginių netekčių buvo kaimo vietovėse. Tai padeda suprasti, kodėl Holodomoras pirmiausia siejamas su Ukrainos valstietija – grūdų gamintojais, kuriuos tiesiogiai veikė kolektyvizacija ir rekvizicijų sistema.
Kodėl skirtinguose šaltiniuose aukų skaičiai nesutampa
Viešojoje erdvėje galima rasti gerokai didesnių Holodomoro aukų skaičių. Skirtumai nebūtinai reiškia, kad vienas šaltinis sąmoningai klaidina. Dažnai skiriasi pats skaičiavimo objektas: vieni autoriai vertina tik perteklines mirtis Ukrainos SSR teritorijoje, kiti įtraukia negimusius vaikus, ilgesnį laikotarpį ar ukrainiečių gyvenamas teritorijas už tuometės Ukrainos SSR ribų.
Demografų naudojama metodika taip pat reikalauja rekonstruoti gyventojų skaičių iš 1926, 1937 ir 1939 m. surašymų, mirčių ir gimimų registrų bei migracijos duomenų. Harvardo projekto pristatytame tyrime duomenys koreguoti dėl nepakankamos mirčių registracijos ir surašymų problemų. Todėl maždaug 3,9 mln. perteklinių mirčių skaičius yra ne „galutinis vardinis sąrašas“, o demografinis įvertis su konkrečia metodika.
Kodėl Holodomoras vadinamas genocidu
Genocido sąvoka reiškia ne vien labai didelį aukų skaičių. Pagal tarptautinę teisę esminis elementas yra ketinimas sunaikinti visą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę arba jos dalį. Būtent ketinimo klausimas yra Holodomoro istoriografinių diskusijų centre.
Genocido interpretacijos šalininkai pabrėžia, kad badui įsibėgėjus sovietų valdžia toliau taikė represines priemones Ukrainoje, ribojo žmonių judėjimą ir tuo pat metu smogė ukrainiečių kultūriniam bei politiniam elitui. Ukraina Holodomorą genocidu įtvirtino įstatymu 2006 m. Europos Parlamentas 2022 m. jį taip pat pripažino ukrainiečių tautos genocidu.
Lietuvos pozicija buvo išreikšta dar anksčiau. 2022 m. Seimo rezoliucijoje primenamas 2005 m. lapkričio 24 d. Seimo pareiškimas, kuriuo pripažinta, kad Joseph Stalin vadovaujamas totalitarinis komunistinis režimas vykdė sąmoningą ir suplanuotą ukrainiečių tautos genocidą.
Vis dėlto akademinėje literatūroje nėra visiško sutarimo dėl to, kaip tiksliai kvalifikuoti sovietų vadovybės ketinimą. Istorikas Hiroaki Kuromiya 2008 m. žurnale „Europe-Asia Studies“ argumentavo, kad turimų įrodymų nepakanka kategoriškai teigti, jog Joseph Stalin sąmoningai sukėlė badą tam, kad nužudytų milijonus ar sunaikintų ukrainiečius kaip etninę grupę. Kiti tyrėjai iš sprendimų visumos – grūdų paėmimų, blokadų, judėjimo ribojimų ir represijų – daro priešingą išvadą.
Šis nesutarimas neturėtų būti painiojamas su ginču, ar pats masinis badas įvyko ir ar sovietų politika turėjo lemiamą reikšmę jo mastui. Diskusijos pirmiausia liečia teisinę ir istorinę genocidinio ketinimo interpretaciją.
Kodėl Holodomoro atmintis tebėra svarbi
Sovietų Sąjungoje viešas kalbėjimas apie 1932–1933 m. Ukrainos badą dešimtmečius buvo slopinamas, todėl didelė dalis tyrimų ir liudijimų į viešąją erdvę pateko tik vėlyvuoju sovietmečiu ir po SSRS žlugimo. Atverti archyvai leido daug tiksliau rekonstruoti ne tik aukų skaičių, bet ir tai, kokius sprendimus priėmė centrinė bei vietos valdžia.
Šiandien Holodomoras yra ir istorijos, ir politinės atminties klausimas. Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste jis dažnai pasitelkiamas aiškinant ilgesnę Ukrainos ir Maskvos santykių istoriją. Tačiau istoriškai atsakinga analizė reikalauja vengti paprastų analogijų: 1932–1933 m. įvykius reikia vertinti pagal to meto dokumentus, demografinius duomenis ir konkrečius sovietų režimo sprendimus.
Tvirtiausia išvada išlieka ši: Holodomoras buvo milžiniška žmogaus sukelta katastrofa, kurios mastą padidino represinė valstybės politika. Aukų skaičių galima tikslinti, o dėl genocido teisinės interpretacijos galima diskutuoti, tačiau milijonų žmonių mirtis ir sovietų valdžios atsakomybė už politiką, kuri badą pavertė masinio mirtingumo katastrofa, yra gerai dokumentuota.
Komentarai