Britų kelionių kūrėjo Harry Jaggard trijų dalių pasakojimas prasideda scena, kurią lengva klaidingai pavadinti areštu. Pats autorius sako, kad Tel Avivo oro uoste buvo atskirtas nuo bendros imigracijos eilės, nuvestas į kabinetą ir kelis kartus apklaustas. Tačiau medžiagoje nėra nieko, kas rodytų, kad jis buvo oficialiai suimtas ar jam pateikti kaltinimai.
Jaggard aiškina, kad įtarimą sukėlė jo elgesys lėktuve: tikėdamasis telefono patikros jis trynė palestiniečių kontaktus, o greta sėdėjęs keleivis apie tai pranešė. Pareigūnai klausė, kodėl jis keturis kartus lankėsi Libane, taip pat keliavo į Jemeną, Somalį ir Afganistaną, kuo verčiasi ir kiek uždirba. Jie esą rado ir socialinio tinklo įrašą, kuriame keliautojas sakė mylintis Palestiną. Ant jo apyrankės buvęs arabiškas užrašas papildomai patraukė apklausėjo dėmesį.
Vienu momentu Jaggard įterpia akivaizdų montažinį pokštą, esą trenkė pareigūnui. Tolesnis pasakojimas rodo, kad tai nebuvo tikras įvykis ir nebuvo sulaikymo priežastis. Po keturių ar penkių valandų pareigūnas jam pasakė, kad dalis kolegų nenorėjo jo įleisti, tačiau galutinis sprendimas buvo teigiamas. Taigi tiksliausia šią pradžią apibūdinti kaip ilgą papildomą patikrą ir apklausą, o ne areštą.
Kelionės sumanymas: kalbinti žmones, o ne tik kartoti šūkius
Jaggard išsikelia ambicingą tikslą: keliauti vienam, kalbėtis su izraeliečiais, palestiniečiais, naujakuriais ir religinėmis bendruomenėmis, o žiūrovui parodyti kasdienybę už karo antraščių. Tai patraukli dokumentinio pasakojimo formulė, nes kamera sustoja ne tik prie politikų ar karių, bet ir prie paplūdimyje sutiktų žmonių, turgaus prekeivių, viešbučių savininkų bei atsitiktinių praeivių.
Vis dėlto pats pažadas „išklausyti abi puses“ nėra automatinė neutralumo garantija. Keliautojas pasirenka maršrutą, pašnekovus ir montažą, dažnai klausia spontaniškai, o kai kuriuos sudėtingus istorinius ar teisinius faktus pateikia netiksliai. Jo stiprybė – tiesioginis kontaktas ir gebėjimas prakalbinti žmones. Silpnybė – polinkis greitai apibendrinti tai, ką tik pamatė.
Tel Avivas: paplūdimys, slėptuvės ir po spalio 7-osios pasikeitę balsai
Pirmasis ryškus kontrastas atsiveria Tel Avive. Paplūdimyje žmonės maudosi, sportuoja ir geria alų, tačiau mieste matyti įkaitų plakatai, ginkluoti žmonės, uniformos ir slėptuvės. Autorius stebisi, kaip arti Gazos Ruožo gali vykti tokia įprasta miesto rutina. Karo infrastruktūra čia nėra atskirta nuo kasdienybės – ji įmontuota į ją.
Pašnekovų nuomonės skiriasi. Viena dešiniųjų pažiūrų izraelietė kategoriškai atmeta Palestinos valstybės idėją, remia Benjamin Netanyahu ir sako, kad Judėja bei Samarija priklauso žydams. Paklausta apie Gazos gyventojų ateitį ji pareiškia, kad jai nerūpi, kas ten nutiks. Jaggard aiškiai pažymi, kad ši moteris atstovauja tik vienam politinio spektro kraštui, ir netrukus kalbina žmones, kurie pripažįsta smurtaujančių naujakurių problemą, remia dviejų valstybių sprendimą arba bent jau tikisi taikos.
Kiti pašnekovai savo pozicijas grindžia 2023 m. spalio 7-osios išpuolio trauma, šeimų saugumu ir įsitikinimu, kad „Hamas“ turi būti nuginkluotas. Šis kontekstas būtinas: Jungtinių Tautų tyrimo komisija nustatė, kad „Hamas“ ir kitos palestiniečių ginkluotos grupuotės per išpuolį vykdė atakas prieš civilius, ėmė įkaitus ir padarė karo nusikaltimų. Tačiau pašnekovų baimė ar pyktis savaime nepaverčia kiekvieno jų teiginio patikrintu faktu ir nepanaikina atsakomybės už civilių apsaugą Gazoje.
Šioje dalyje išryškėja ir Jaggard metodo riba. Ginčydamasis dėl žuvusiųjų skaičiaus jis remiasi neaiškiai prisimintu interneto paieškos rezultatu, todėl pokalbis greitai tampa nuomonių dvikova. Tokios scenos gerai perteikia emocinę atmosferą, bet jos nėra patikimas būdas tikrinti aukų statistiką ar vertinti karo teisę.
Viena data, dvi atmintys
Prie Tel Avivo Nepriklausomybės salės keliautojas sustoja ties 1948 m. lūžiu. Izraeliui tai valstybės paskelbimo ir nepriklausomybės istorija. Palestiniečiams tie patys metai siejasi su Nakba – masiniu iškeldinimu ir turto praradimu. Jungtinės Tautos Nakbą apibūdina kaip palestiniečių masinį perkėlimą ir nuosavybės netekimą per 1948 m. Arabų ir Izraelio karą; daugiau kaip 700 tūkst. žmonių tapo pabėgėliais.
Ši dviguba atmintis padeda suprasti visą tolesnį maršrutą. Izraelio pašnekovams valstybė yra saugumo garantija po ilgos persekiojimų istorijos. Palestiniečiams ta pati valstybės kūrimosi istorija susijusi su prarastais namais, pabėgėlių statusu ir iki šiol neįgyvendintu politiniu apsisprendimu. Kelionės vertė atsiranda tada, kai šios dvi patirtys ne suplakamos į vieną, o parodomos greta.
Jeruzalė: šventumas ir kontrolė kelių šimtų metrų spinduliu
Jeruzalėje pasakojimas persikelia į erdvę, kur trijų Abraomo religijų šventosios vietos yra beveik viena šalia kitos. Jaggard aplanko Raudų sieną, Al Aksos mečetės kompleksą ir Šventojo Kapo baziliką. Prie kiekvienos vietos galioja savos patekimo, saugumo ir religinio elgesio taisyklės; prie Šventyklos kalno ir Al Aksos komplekso šios taisyklės ypač politiškai jautrios.
Keliautojas patenka į religinės žydų grupės eiseną, kurią lydi policija, ir mato įtampą musulmonų kvartale. Vėliau jis pasakoja matęs, kaip jaunas žydas kažką metė į musulmono parduotuvę, o policija ar kariai greitai sureagavo. Tai vieno liudininko užfiksuota situacija, todėl iš jos negalima spręsti apie visą miestą, tačiau ji parodo, kaip greitai religinė procesija, paauglių provokacija ir ginkluotų pareigūnų buvimas susijungia į vieną įtemptą sceną.
Jeruzalė Jaggard pasakojime nėra vien architektūrinis stebuklas. Ji tampa vieta, kur šventumas reiškia ir teisę patekti, melstis, judėti ar būti sustabdytam. Autorius ne visada tiksliai paaiškina sudėtingą status quo sistemą, tačiau kamera gerai pagauna esminę įtampą: tos pačios erdvės skirtingoms bendruomenėms turi absoliučią religinę reikšmę, o jų kontrolė yra politinė galia.
Kelias į Betliejų: nematoma Žalioji linija ir labai matoma siena
Antrajame epizode Jaggard dviračiu išvyksta iš Jeruzalės į Betliejų. Maršrutas kerta 1949 m. paliaubų linijos, vadinamos Žaliąja linija, aplinką, bet pati linija gatvėje beveik nepastebima. Daug aiškiau matoma betoninė užtvara ir patikros punktai. Miestų teritorijose, įskaitant Jeruzalės ir Betliejaus apylinkes, kai kurios užtvaros dalys siekia aštuonis ar devynis metrus; JT Humanitarinių reikalų koordinavimo biuras pažymi, kad didelė jos trasos dalis eina Vakarų Kranto viduje.
Izraelis užtvarą grindžia saugumu ir apsauga nuo išpuolių. Tarptautinis Teisingumo Teismas 2004 m. konsultacinėje išvadoje pripažino, kad Izraelis susiduria su smurtu prieš civilius, tačiau nusprendė, jog Vakarų Kranto viduje pastatytos užtvaros dalys ir susijęs leidimų režimas pažeidžia tarptautinę teisę. Šis teisinis ir politinis ginčas Jaggard vaizdo įraše susitraukia iki labai konkretaus patyrimo: kur galima pravažiuoti dviračiu, kur reikia apsisukti ir kiek papildomų kilometrų sukuria vienas uždarytas įėjimas.
Kelionės dramaturgiją sustiprina pradurtas ratas, senkanti dienos šviesa ir neaiškus maršrutas. Du sutikti žydų vyrai sustoja padėti, o kitoje pusėje palestiniečiai pasitinka maistu, pokalbiais ir nuorodomis. Tokios scenos nėra geopolitinis argumentas, tačiau jos griauna paprastą prielaidą, kad kiekvienas nepažįstamasis kitoje konflikto pusėje būtinai yra grėsmė.
Betliejuje Jaggard randa ne griuvėsius, o gyvą miestą su restoranais, viešbučiais ir automobiliais. Kartu vietos verslininkai pasakoja apie beveik sustojusį turizmą po 2023 m. spalio 7-osios ir karo Gazoje. Ši ekonominė žala retai telpa į karo suvestines: viešbutis gali likti stovėti, tačiau jo darbuotojai ir savininkai mėnesiais negauna klientų.
Vakarų Kranto zonos: žemėlapis, kuris keičia kasdienį gyvenimą
Važiuodamas toliau į pietus Jaggard bando paaiškinti Oslo susitarimų sukurtas A, B ir C zonas. Jo paaiškinimas vietomis netikslus, tačiau pagrindas teisingas: palestiniečių savivaldos ir Izraelio kontrolės mastas skirtingose teritorijose nėra vienodas. JT OCHA duomenimis, C zona sudaro daugiau kaip 60 proc. Vakarų Kranto, o Izraelis joje išlaiko beveik išimtinę teisėsaugos, judėjimo, planavimo ir statybų kontrolę.
Svarbu pataisyti vieną vaizdo įraše nuskambėjusią mintį: C zona nėra teritorija, kurioje gyvena tik palestiniečiai. Joje yra ir palestiniečių bendruomenių, ir Izraelio gyvenviečių. Būtent leidimų, kelių, karinių zonų ir gyvenviečių tinklas lemia, kad trumpa kelionė žemėlapyje realybėje gali virsti apvažiavimais, vartais ir patikromis.
Hebronas: miestas, kuriame padalijimas tampa gatvės architektūra
Trečiasis epizodas veda į Hebroną – miestą, kuriame Izraelio naujakurių kvartalai yra įsiterpę į palestiniečių miesto centrą ir saugomi kariuomenės. 1997 m. Hebrono protokolas padalijo miestą į H1 ir H2. H1 apima didžiąją miesto dalį ir yra valdoma Palestinos administracijos, o H2, apimančioje senamiestį ir svarbiausias religines vietas, Izraelis vykdo karinę kontrolę, dalį civilinių funkcijų paliekant Palestinos administracijai.
JT OCHA dokumentuoja, kad H2 teritorijoje palestiniečių judėjimą riboja patikros punktai, vartai, užtvaros ir gatvių režimai, o naujakurių smurtas bei palestiniečių išpuoliai palaiko nuolatinę įtampą. Tarptautinis Teisingumo Teismas 2024 m. konsultacinėje išvadoje Izraelio gyvenviečių politiką okupuotoje Palestinos teritorijoje įvertino kaip neteisėtą. Vaizdo įraše kalbinti Izraelio dešiniųjų pažiūrų pašnekovai gyvenviečių ir karinio buvimo klausimą grindžia istorine teise bei saugumu.
Prie Ibrahimo mečetės, žydams žinomos kaip Patriarchų ola, Jaggard pereina kelias patikras ir pamato fiziškai atskirtas musulmonų bei žydų maldos erdves. Griežtesnis režimas buvo įtvirtintas po 1994 m. žudynių, kai Izraelio naujakurys nušovė mečetėje besimeldžiančius palestiniečius. Keliautojui pareigūnai elgiasi palyginti korektiškai, tačiau jis pastebi, kad vietos palestiniečiai tikrinami šiurkščiau. Šis skirtumas tampa viena aiškiausių asmeninių jo įžvalgų.
Shuhada gatvės tyla
Buvusi komercinė arterija Shuhada gatvė vaizdo įraše atrodo beveik tuščia. Parduotuvės uždarytos, palestiniečių automobilių ir kai kur pėsčiųjų judėjimas ribojamas, o virš gatvių plevėsuoja Izraelio vėliavos. Jaggard tai vadina miestu vaiduokliu. Toks apibūdinimas emocingas, tačiau už jo slypi dokumentuota realybė: OCHA daug metų fiksuoja daugiau kaip šimtą fizinių kliūčių ir verslų uždarymą H2 teritorijoje.
Palestiniečių prekeiviai pasakoja apie prarastas šeimos parduotuves, naujakurių mėtomus akmenis, šiukšles ir skysčių butelius, karių konfiskuojamas prekes bei sunkumus pritraukti turistų. Kai kurie jų pateikia itin sunkių kaltinimų dėl nužudytų artimųjų ar padegtų namų. Šie pasakojimai vaizdo įraše nėra nepriklausomai patikrinti, todėl juos reikia pateikti kaip konkrečių žmonių liudijimus, o ne galutinai nustatytus faktus.
Tačiau pati aplinka nėra vien nuomonė. Metaliniai tinklai virš turgaus, spygliuota viela, užmūryti praėjimai, karių bokštai ir skirtingoms grupėms taikomos judėjimo taisyklės yra matomi ir tarptautinių organizacijų aprašyti. Būtent čia Jaggard pradinė formulė apie „abi puses“ susiduria su galios asimetrija: žmonės gali turėti priešingas baimes ir istorijas, bet jie ne visada turi vienodas galimybes kontroliuoti gatvę, patikros punktą ar leidimą grįžti į savo parduotuvę.
Ką parodo vlogas – ir ko jis negali įrodyti
Trijų epizodų serija stipriausia tada, kai leidžia žmonėms kalbėti ilgiau nei įprasta naujienų siužete. Izraeliečiai kalba apie spalio 7-osios traumą, valstybės būtinybę ir šeimų saugumą. Palestiniečiai – apie patikros punktus, uždarytus verslus, namus, kurių nenori palikti, ir viltį, kad jų vaikai gyvens laisviau. Šios patirtys neatsveria viena kitos matematiškai, tačiau jos paaiškina, kodėl abstraktūs politiniai žodžiai žmonėms turi asmeninę kainą.
Silpniausia dalis – skubūs apibendrinimai. Jaggard kartais vieną svetingą susitikimą paverčia išvada apie visus arabus, o vieną šaltą miesto pokalbį – apie Vakarų visuomenes. Jis taip pat žada parodyti „tikrą Izraelį ir Palestiną“, nors nekeliauja į Gazą ir mato tik nedidelę Vakarų Kranto dalį. Joks kelių dienų maršrutas negali aprėpti milijonų žmonių patirties.
Tačiau kelionė svarbi kaip priešnuodis nužmoginimui. Tel Avivo paplūdimyje sutiktas žmogus nėra Izraelio vyriausybė, o Hebrono pardavėjas nėra Palestinos politinė vadovybė. Atskirti valdžią, ginkluotas grupuotes, kariuomenę, naujakurius ir civilius yra būtina, jei norima kalbėti tiksliai. Lygiai taip pat būtina nepainioti visų pozicijų lygybės su faktų lygybe: asmeninė nuomonė apie gyvenvietes nėra tas pats, kas tarptautinės teisės vertinimas, o baimė nėra leidimas ignoruoti civilių teises.
Nuo oro uosto kabineto iki uždarytos gatvės
Visa istorija prasideda nuo žmogaus, kuris bijo, kad jo neįleis į šalį, ir baigiasi žmonėmis, kurie gyvena vietose, iš kurių negali laisvai išeiti ar į kurias negali sugrįžti be patikros. Ši trajektorija suteikia trims vaizdo įrašams bendrą ašį. Oro uosto apklausa parodo valstybės įtarumą. Tel Avivas – visuomenę, kuri bando gyventi karo šešėlyje. Jeruzalė – šventumo ir suvereniteto konfliktą. Betliejus – ekonominę izoliacijos kainą. Hebronas – fizinę kontrolės sistemą.
Jaggard kelionė nepateikia sprendimo ir neįrodo, kad „tiesa yra per vidurį“. Ji parodo ką kita: konfliktas susideda iš tikrų žmonių baimių, bet taip pat iš konkrečių sienų, teisinių režimų, ginklų ir institucijų. Žmogiškas smalsumas gali atverti duris pokalbiui, tačiau atsakingas pasakojimas prasideda ten, kur aiškiai pasakoma, kas yra liudijimas, kas – nuomonė, o kas – dokumentuotas faktas.