Diskusija apie tai, ar verta rūpintis privatumu, dažnai prasideda nuo labai praktiško argumento: jei „Android“, „iOS“, „Windows“, telefono gamintojas ir dešimtys programėlių vis tiek kažką žino apie mus, ar turi reikšmės, kokią naršyklę naudojame?
Toks klausimas buvo iškeltas ir „Reddit“ r/browsers diskusijoje. Joje susidūrė dvi stovyklos: vieni privatumo siekį vadino beveik utopiniu, kiti argumentavo, kad neįmanoma apsaugoti visko nereiškia, jog neverta apsaugoti nieko.
Antrasis požiūris yra arčiau realybės. Privatumas internete nėra vienas jungiklis. Tai keli atskiri duomenų rinkimo sluoksniai, kuriuos galima valdyti skirtingai.
Esmė
Esmė
Net jei telefonas ar operacinė sistema renka duomenis, naršyklės privatumo nustatymai vis dar svarbūs. Štai ką jie realiai pakeičia.
- Naršyklė keičia tik vieną sluoksnį Ji negali paslėpti visko nuo operacinės sistemos, paslaugų, prie kurių prisijungiate, ar tinklo operatoriaus, bet gali riboti slapukus, sekimo scenarijus ir dalį profiliavimo.
- Privatumas ir saugumas nėra tas pats Saugumas saugo nuo neteisėtos prieigos, sukčiavimo ar kenkėjiškų programų. Privatumas sprendžia, kiek duomenų apskritai surenkama, kam jie naudojami ir su kuo dalijamasi.
- Didžiausia nauda – mažinti duomenų kiekį Nereikia tapti anonimu internete, kad privatumo priemonės būtų vertingos. Mažiau surinktų duomenų reiškia mažiau informacijos, kuri gali būti panaudota profiliavimui, nutekėti ar būti perduota kitur.
Naršyklė nepadarys jūsų nematomu
Privatesnė naršyklė negali panaikinti duomenų, kuriuos jau perdavėte „Google“, „Apple“, „Microsoft“, socialiniam tinklui ar kitai paslaugai. Ji taip pat negali sustabdyti programėlių, veikiančių už naršyklės ribų, ar pakeisti telefono operacinės sistemos nustatymų.
Jei prisijungiate prie savo paskyros, pati paslauga gali susieti veiksmus su jumis. Jei svetainei suteikiate vietos, kameros ar mikrofono leidimą, vien naršyklės prekės ženklas to nepanaikina.
Tačiau naršyklė kontroliuoja svarbią dalį to, kas vyksta tarp jūsų ir svetainių. Pavyzdžiui, ji gali blokuoti žinomus trečiųjų šalių sekiklius, izoliuoti slapukus, riboti sekimą tarp svetainių ar apsunkinti vadinamąjį skaitmeninį „piršto atspaudo“ sudarymą.
„Firefox“ Enhanced Tracking Protection pagal nutylėjimą blokuoja kelių tipų sekiklius, o „Total Cookie Protection“ atskiria slapukus pagal svetaines. Tai nėra anonimiškumas, tačiau tai konkretus duomenų rinkimo sumažinimas.
Kodėl „viskas arba nieko“ logika klaidina
Privatumo vertė neprasideda tik tada, kai pavyksta pasiekti absoliutų anonimiškumą. Paprastesnis tikslas yra duomenų minimizavimas: neleisti rinkti daugiau informacijos, nei būtina.
Tai nėra vien entuziastų idėja. Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas duomenų minimizavimą įtvirtina kaip vieną pagrindinių asmens duomenų tvarkymo principų. Lietuvoje BDAR taikomas taip pat kaip kitose ES valstybėse.
Kitaip tariant, net jei viena bendrovė jau žino jūsų el. pašto adresą, vietovę ar dalį naudojimosi istorijos, iš to neseka, kad dar dešimčiai reklamos ar analitikos paslaugų verta atiduoti visą likusią naršymo istoriją.
Privatumas ir saugumas persidengia, bet nėra sinonimai
„Svarbiau saugumas nei privatumas“ skamba logiškai, tačiau šios sąvokos sprendžia skirtingas problemas. Informacijos saugumas pirmiausia rūpinasi, kad duomenų nepasiektų neįgalioti asmenys, kad jie nebūtų pakeisti ar prarasti. Privatumas labiau susijęs su tuo, kokie duomenys renkami, kokiu tikslu, kiek laiko saugomi ir kam perduodami.
Paslauga gali būti techniškai labai saugi ir vis tiek rinkti daug informacijos apie vartotoją. Ir atvirkščiai: privatumo žadanti paslauga, kuri prastai saugo paskyras, gali kelti rimtą riziką.
Todėl praktiškai nereikia rinktis vieno iš dviejų. Stiprūs unikalūs slaptažodžiai, kelių veiksnių autentifikavimas ir programinės įrangos atnaujinimai saugo paskyras, o sekimo ribojimas ir leidimų kontrolė mažina surenkamų duomenų kiekį.
Ar interneto tiekėjas tikrai mato viską?
Ne. Tai vienas dažniausių privatumo diskusijų supaprastinimų.
Kai svetainė naudoja HTTPS, ryšio turinys tarp naršyklės ir svetainės yra šifruojamas. Tinklo operatorius negali paprastai perskaityti jūsų įvesto slaptažodžio, žinutės ar konkretaus puslapio turinio. HTTPS veikimo principas būtent ir skirtas apsaugoti perduodamą informaciją nuo paprasto perėmimo.
Tačiau iš to nereikia daryti priešingos išvados, kad tiekėjas nemato nieko. Jam vis dar gali būti matomi ryšio metaduomenys, paskirties IP adresai ir, priklausomai nuo naudojamų DNS bei TLS technologijų, domeno informacija. Todėl privatumas čia vėl yra laipsnio, o ne absoliutaus matomumo klausimas.
Privatus naršymo režimas nėra anonimiškumo režimas
Dar viena dažna painiava – „Incognito“ ar „Private Browsing“ langas. Pagrindinė jo paskirtis yra nepalikti dalies naršymo pėdsakų pačiame įrenginyje po sesijos.
Tiek „Google Chrome“, tiek „Mozilla“ aiškiai nurodo, kad privatus režimas nepadaro vartotojo nematomu svetainėms, darbdaviui, mokyklos tinklui ar interneto paslaugų teikėjui.
Jis naudingas, kai naudojatės bendru kompiuteriu, nenorite išsaugoti vietinės istorijos ar norite atskiros laikinos sesijos. Tačiau tai nėra VPN, anonimizavimo tinklo ar pilnos apsaugos nuo sekimo pakaitalas.
Ką verta daryti paprastam vartotojui
Privatumo nereikia paversti antru darbu. Daugiausia naudos duoda keli sprendimai, kurie beveik netrukdo kasdieniam naudojimui:
- rinktis naršyklę, kuri turi aiškius sekimo ribojimo nustatymus, ir jų neišjungti be reikalo;
- periodiškai peržiūrėti svetainėms ir programėlėms suteiktus vietos, kameros, mikrofono bei kontaktų leidimus;
- nesijungti prie paskyros vien todėl, kad svetainė tai siūlo, jei funkcijai jos nereikia;
- naudoti stiprius unikalius slaptažodžius ir kelių veiksnių autentifikavimą – tai privatumo nepakeičia, bet saugo turimas paskyras;
- atsargiai vertinti VPN: jis gali paslėpti dalį srauto nuo vietinio tinklo ar interneto tiekėjo, tačiau kartu dalį pasitikėjimo perkeliate VPN teikėjui.
Lietuvos ir kitų ES šalių vartotojai turi dar vieną įrankį – teisę klausti, kokius jų duomenis organizacija tvarko, prašyti juos ištaisyti ar tam tikrais atvejais ištrinti, taip pat nesutikti su kai kuriomis tvarkymo formomis. Šias BDAR suteikiamas teises aiškina Europos Komisija, o Lietuvoje priežiūrą vykdo Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
Realus tikslas – ne dingti iš interneto
Interneto privatumas šiandien nėra būsena, kurią vieną kartą įjungus tampama nematomu. Tai sprendimas, kam ir kiek duomenų leidžiame rinkti.
Telefonas gali žinoti jūsų vietą, el. pašto paslauga – susirašinėjimo metaduomenis, o socialinis tinklas – pomėgius. Tačiau tai nėra argumentas savanoriškai atverti dar vieną duomenų sluoksnį visiems likusiems.
Todėl klausimas turėtų būti ne „ar galiu būti visiškai privatus?“, o „kur galiu sumažinti nereikalingą duomenų rinkimą neprarasdamas man svarbių funkcijų?“. Naršyklė yra tik viena tokio pasirinkimo vieta, bet ji vis dar reikšminga.
Komentarai