Diskutuojant apie skaitmeninį eurą lengva nukrypti į du kraštutinumus. Vienoje pusėje jis pristatomas beveik vien kaip patogesnis, saugesnis ir europietiškesnis mokėjimo būdas. Kitoje – kaip sistema, kuri nuo pirmos dienos leis valdžiai stebėti kiekvieną pirkinį ir vienu mygtuku užblokuoti nepatikusį žmogų.
Abu vaizdiniai pernelyg paprasti.
Dabartinis skaitmeninio euro modelis nenumato, kad ECB galėtų savo nuožiūra nuspręsti, jog konkretus žmogus nebegali nusipirkti maisto, degalų ar bilieto. Oficialiai taip pat numatomas draudimas paversti skaitmeninį eurą programuojamais pinigais, o grynieji turėtų išlikti.
Tačiau tai nereiškia, kad klausimų dėl kontrolės nėra.
Kuriama infrastruktūra turės tai, ko fizinis banknotas neturi: identifikuojamus vartotojus, skaitmenines pinigines ar sąskaitas, laikymo limitus, sankcijų vykdymo mechanizmus ir techninį ryšį su reguliuojamais mokėjimo paslaugų teikėjais.
Todėl rimtesnis klausimas skamba ne „ar rytoj ECB mane išjungs?“, o kitaip: kas nutiktų po dešimties ar dvidešimties metų, jei vis daugiau kasdienio ekonominio gyvenimo priklausytų nuo reguliuojamos skaitmeninės infrastruktūros, o realių alternatyvų liktų vis mažiau?
Esmė
Esmė
Didžiausia skaitmeninio euro rizika atsirastų ne jį įvedus, o jei grynieji ir kitos mokėjimo alternatyvos palaipsniui prarastų reikšmę.
- Kontrolės mechanizmai egzistuos Sistema turės vartotojų identifikavimo, laikymo limitų, sankcijų vykdymo, kovos su pinigų plovimu ir prieigos valdymo mechanizmus. Tai nereiškia neribotos valdžios, tačiau techninės priemonės teisėtiems apribojimams bus sistemos dalis.
- „Atjungimas“ galimas tik esant teisiniam pagrindui Kaip ir šiandien bankų sistemoje, sankcijos ar turto įšaldymas gali apriboti naudojimąsi lėšomis. Tačiau dabartiniuose pasiūlymuose nenumatyta ECB teisė savavališkai išjungti politiškai nepatikusį žmogų.
- Dabartinis projektas atmeta programuojamus pinigus ECB teigia, kad institucijos negalėtų nustatyti, kokioms prekėms, kur ar iki kada žmogus gali išleisti savo skaitmeninius eurus. Vis dėlto tai nėra tas pats, kas techninis neįmanomumas ateityje apriboti sąskaitos naudojimą pagal teisės aktus.
- Tikras saugiklis – reali alternatyva Kol žmogus gali praktiškai naudotis grynaisiais ir kitais mokėjimo kanalais, vienos sistemos galia ribota. Blogiausias scenarijus būtų ekonomika, kurioje alternatyva išlieka tik teoriškai.
Kontrolės mechanizmai jau numatyti
Skaitmeninis euras nebus tiesiog anoniminė elektroninė kupiūra telefone.
Pagal Europos Komisijos pateiktą reglamento projektą skaitmeninio euro naudojimas būtų organizuojamas per mokėjimo paslaugų teikėjus. Sistema turėtų veikti kartu su vartotojų autentifikavimo, sukčiavimo prevencijos, pinigų plovimo prevencijos, sankcijų ir laikymo limitų taisyklėmis.
Oficialų teisės akto projektą galima rasti EUR-Lex duomenų bazėje.
Dalis šių mechanizmų nėra naujovė. Panašūs reikalavimai šiandien taikomi komerciniams bankams ir kitoms finansų įstaigoms.
Skirtumas tas, kad būtų kuriama nauja visos euro zonos skaitmeninių centrinio banko pinigų infrastruktūra, kurioje tokių taisyklių techninis vykdymas būtų integruotas į pačią sistemą.
Taip, tam tikrais atvejais prieiga prie lėšų gali būti apribota
Vieną ribą verta įvardyti aiškiai. Teiginys, kad skaitmeninio euro sistemoje techniškai apskritai nebūtų įmanoma apriboti konkretaus vartotojo, būtų klaidingas.
ES finansinių sankcijų ir turto įšaldymo reikalavimai gali būti taikomi ir elektroninėms lėšoms. Jei teisės aktai reikalauja įšaldyti konkretaus asmens ar subjekto turtą, skaitmeninio euro sistema negalėtų tapti būdu tokius apribojimus apeiti.
Taigi mechanizmai, leidžiantys esant teisiniam pagrindui užkirsti kelią disponuoti lėšomis, sistemoje egzistuotų.
Tačiau iš to negalima padaryti kitos išvados – kad ECB būtų suteikta teisė savo nuožiūra „išjungti“ politiškai nepatogius piliečius. Dabartinis projektas tokios galios nenumato.
Svarbiausia ilgalaikė rizika – palaipsnis pokytis
Didžiausia centralizuotos skaitmeninės infrastruktūros rizika nebūtinai atsiranda jos paleidimo dieną.
Technologinė sistema ir jos naudojimą reglamentuojantys įstatymai yra du skirtingi dalykai. Šiandien sistema gali būti sukurta su griežtais galios apribojimais, tačiau teisės aktai po dešimtmečio gali būti pakeisti.
Nėra patikimų įrodymų, kad ES būtų numačiusi planą etapais panaikinti grynuosius ir vėliau skaitmeninį eurą panaudoti gyventojų elgesiui kontroliuoti. Tokio teiginio negalima pateikti kaip fakto.
Tačiau galima kelti kitą, visiškai teisėtą klausimą. Jeigu infrastruktūra jau geba autentifikuoti vartotoją, vykdyti limitus, reaguoti į sankcijų sąrašus ir valdyti prieigą per reguliuojamus tarpininkus, kiek sudėtinga ateityje būtų pakeisti teisės aktus ir išplėsti apribojimų apimtį?
Tuo metu didelė dalis techninės infrastruktūros jau egzistuotų. Ginčas persikeltų iš technologijų į politiką ir teisę: ne „ar sistema gali?“, o „ką sistemai leidžiama daryti?“
Dabartinė apsauga: tai neturėtų būti programuojami pinigai
Čia būtina atskirti pagrįstą ilgalaikę riziką nuo to, ko dabartinis projektas tiesiogiai neleidžia.
ECB teigia, kad skaitmeninis euras neturėtų tapti programuojamais pinigais. Centrinis bankas negalėtų nustatyti, kad tam tikrus eurus galima išleisti tik konkrečioms prekėms, tik tam tikroje teritorijoje arba tik iki nustatytos datos.
ECB informaciją apie skaitmeninį eurą pateikia kaip projektą, kuriame vartotojas pats spręstų, kur išleisti savo pinigus.
Tačiau „neprogramuojami pinigai“ ir „neapribojama sąskaita“ nėra tas pats dalykas.
Pats euras gali neturėti kodo, draudžiančio pirkti konkrečią prekę, bet prieiga prie mokėjimo sąskaitos vis tiek gali būti apribota teisiniu pagrindu – panašiai kaip šiandien gali būti įšaldyta banko sąskaita.
Blogiausias scenarijus – ne skaitmeninis euras, o gyvenimas be alternatyvos
Čia slypi esminė diskusijos vieta.
Jeigu skaitmeninis euras egzistuoja šalia plačiai naudojamų grynųjų, bankų, kortelių ir kitų mokėjimo priemonių, vienos sistemos galia ribota. Neveikiant ar negalint naudotis viena priemone, egzistuoja kita.
Blogiausias scenarijus prasidėtų ne tada, kai atsiranda skaitmeninis euras. Jis prasidėtų tada, jei visuomenė palaipsniui pereitų prie beveik visiškai skaitmeninių atsiskaitymų, bankomatų ir grynųjų infrastruktūra trauktųsi, prekybininkai vis rečiau norėtų priimti banknotus, o alternatyva ilgainiui liktų daugiausia teorinė.
Tokioje sistemoje mokėjimo prieigos praradimas reikštų gerokai daugiau nei šiandien.
Jeigu be veikiančios skaitmeninės prieigos praktiškai negalėtum nusipirkti maisto, sumokėti už transportą, gauti atlyginimo ar atsiskaityti už būstą, mokėjimų infrastruktūra taptų ne tik patogia technologija. Ji taptų vartais į ekonominį gyvenimą.
Kas kontroliuoja tokius vartus, tam neišvengiamai tenka didelė galia. Todėl svarbu ne tik tai, ką sistema leidžia šiandien, bet ir kokios teisinės bei praktinės alternatyvos būtų išsaugotos ateityje.
Grynieji – ne nostalgija, o sisteminis saugiklis
Oficiali skaitmeninio euro pozicija šiuo metu yra priešinga grynųjų naikinimui.
Lietuvos bankas nurodo, kad skaitmeninis euras turėtų papildyti banknotus ir monetas, o ne juos pakeisti. Jis būtų keičiamas į grynuosius santykiu 1:1.
Tai svarbus saugiklis. Tačiau teisė naudoti grynuosius ir reali galimybė jais patogiai naudotis nėra visiškai tas pats.
Jeigu banknotai formaliai išlieka teisėta mokėjimo priemone, tačiau mažėja vietų jiems išsigryninti, smarkiai mažėja juos naudojančių žmonių ir verslas vis dažniau renkasi vien elektroninius kanalus, praktinė alternatyvos vertė gali silpnėti net jos teisiškai neuždraudus.
Todėl diskusijoje verta stebėti ne tik teisinį grynųjų statusą, bet ir bankomatų tinklą, grynųjų priėmimą prekybos vietose ir galimybę žmogui normaliai funkcionuoti nesinaudojant viena konkrečia skaitmenine sistema.
Net ir „offline“ euras neišsprendžia visos problemos
Vienas svarbiausių projekto saugiklių yra galimybė skaitmeniniais eurais atsiskaityti be interneto ryšio.
Tokiu režimu privatumas turėtų būti gerokai artimesnis gryniesiems, o atsiskaitymas galėtų veikti net sutrikus ryšiui.
Tačiau tai vis tiek nėra fizinis banknotas. Skaitmeniniai pinigai laikomi elektroniniame įrenginyje, o jų įkėlimas, išėmimas, piniginės sukūrimas ir bendras naudojimas tebėra susiję su platesne infrastruktūra ir jos taisyklėmis.
Offline funkcija todėl sumažina dalį rizikų, bet nepanaikina argumentų už nepriklausomos fizinių pinigų alternatyvos išlaikymą.
Ką tai reikštų Lietuvai
Lietuvos bankas skaitmeninio euro projektą pristato kaip būdą didinti Europos mokėjimų nepriklausomumą ir mažinti priklausomybę nuo ne Europos mokėjimo infrastruktūros.
Tai nėra nereikšmingas argumentas. Europoje didelę kortelių mokėjimų rinkos dalį užima tarptautinės bendrovės, todėl nuosavas europinis atsiskaitymo kanalas gali būti vertinamas ir kaip strateginio atsparumo priemonė.
Tačiau Lietuvos vartotojui turėtų būti ne mažiau svarbus priešingas klausimas: kaip užtikrinti, kad didesnė Europos finansinė nepriklausomybė nevirstų didesne individualaus žmogaus priklausomybe nuo vienos infrastruktūros?
Lietuvos bankas šiuo metu nurodo, kad sprendimas dėl skaitmeninio euro išleidimo dar nėra priimtas ir jis galėtų pasirodyti ne anksčiau kaip 2030 metais. Taigi dar yra laiko diskutuoti ne tik apie sistemos patogumą, bet ir apie jos galios ribas.
Svarbiausi saugikliai turi veikti ir blogiausiu atveju
Skaitmeninio euro šalininkai turi stiprų argumentą: Europai naudinga turėti savo viešą skaitmeninių mokėjimų infrastruktūrą. Ji galėtų sumažinti priklausomybę nuo užsienio bendrovių ir suteikti papildomą atsiskaitymo kanalą krizės metu.
Tačiau kuo svarbesnė tampa viena infrastruktūra, tuo svarbiau iš anksto apriboti jos galią.
Tikros garantijos neturėtų apsiriboti pažadu, kad šiandieninė ECB ar ES vadovybė neketina kontroliuoti gyventojų pirkinių. Apsauga turi išlikti ir pasikeitus politikams, institucijų vadovams ar visuomenės nuotaikoms.
Tam reikalinga reali teisė naudotis grynaisiais, praktiškai veikiantys alternatyvūs mokėjimo kanalai, aiškus teisinis pagrindas bet kokiam lėšų apribojimui, teisė tokį sprendimą apskųsti ir nepriklausoma priežiūra.
Nes didžiausia rizika nėra pats skaitmeninis euras.
Didžiausia rizika būtų sistema, kurioje skaitmeninis euras ar kita kontroliuojama elektroninė infrastruktūra taptų vieninteliu praktiškai veikiančiu keliu į ekonomiką. Tuomet klausimas, kas, kodėl ir kokia tvarka gali žmogų nuo šio kelio atjungti, taptų svarbesnis už klausimą, kokia programėle atsiskaitome.
Komentarai