Ar prasta atmintis reiškia, kad smegenys veikia prasčiau?

Pamiršote, kur padėjote raktus. Dar kartą klausiate žmogaus pavardės. Perskaitėte puslapį ir supratote, kad beveik nieko iš jo neatsimenate.

Tokiais momentais lengva padaryti didelę išvadą iš mažo įvykio: „mano atmintis prasta, vadinasi, ir smegenys veikia prasčiau“.

Tačiau žmogaus pažinimo gebėjimai nėra vienas bendras procesorius su vienu greičio rodikliu. Galima sunkiau prisiminti vardus ir kartu puikiai samprotauti, spręsti problemas, suprasti kalbą ar turėti labai gerus profesinius įgūdžius.

Pirmiausia – net pati atmintis nėra vienas gebėjimas

Kasdien sakome tiesiog „atmintis“, tačiau smegenys skirtingą informaciją apdoroja nevienodai.

Galime prisiminti asmeninį vakarykštį įvykį, žinoti, kad Vilnius yra Lietuvos sostinė, kelias sekundes galvoje išlaikyti telefono numerį arba automatiškai mokėti važiuoti dviračiu. Šios atminties formos nėra visiškai tapačios ir remiasi skirtingais smegenų tinklais.

Society for Neuroscience leidžiamas „BrainFacts“ aiškina, kad deklaratyvioji, darbinė ir įvairios nedeklaratyvios atminties formos siejamos su skirtingomis smegenų sistemomis.

Todėl pasakymas „mano atmintis bloga“ medicininiu ar psichologiniu požiūriu yra labai platus. Vienam žmogui sunku išlaikyti informaciją kelioms sekundėms, kitam – prisiminti naujus vardus, trečias ilgai ieško reikiamo žodžio, nors vėliau jį prisimena.

Kartais problema prasideda ne atmintyje, o dėmesyje

Norint ką nors vėliau prisiminti, informaciją pirmiausia reikia pakankamai gerai pastebėti ir užkoduoti.

„BrainFacts“ atminties paaiškinime išskiriami trys pagrindiniai etapai – informacijos užkodavimas, saugojimas ir atkūrimas. Dėmesys ypač svarbus jau pirmame etape.

Štai kodėl situacija „neprisimenu, kur padėjau telefoną“ gali turėti labai paprastą paaiškinimą. Jei telefoną padėjote galvodami apie darbą, kalbėdami su kitu žmogumi ir kartu ieškodami automobilio raktų, jo vieta galėjo niekada netapti stipriu prisiminimu.

Mokslinė literatūra rodo tą patį platesniu mastu. 2023 m. dėmesio ir atminties tyrimų apžvalgoje pabrėžiama, kad dėmesio paskirstymas tiesiogiai veikia tai, ką vėliau prisimename, o dviejų užduočių atlikimas vienu metu gali pabloginti vėlesnį informacijos atkūrimą.

Kodėl pavargus atmintis gali atrodyti gerokai prastesnė

Atminties rezultatą veikia ne tik tariamas „smegenų pajėgumas“. Jis gali keistis net tam pačiam žmogui priklausomai nuo jo būsenos.

2024 m. paskelbtoje sisteminių apžvalgų ir metaanalizių apžvalgoje apie miegą ir pažinimo funkcijas nustatyta, kad miego sutrikimai siejami su prastesniu dėmesiu, darbine ir epizodine atmintimi bei vykdomosiomis funkcijomis. Tai reiškia, kad prastai išsimiegojęs žmogus kitą dieną gali realiai prasčiau atlikti atminties užduotį, nors jo ilgalaikiai gebėjimai nepasikeitė.

JAV Nacionalinis senėjimo institutas tarp galimų atminties problemų priežasčių taip pat nurodo depresiją ir nerimą, miego problemas, kai kurių vaistų šalutinį poveikį, alkoholio ar narkotikų vartojimą, vitamino B12 trūkumą, skydliaukės bei kai kuriuos kitus sveikatos sutrikimus.

Todėl staiga pastebėjus, kad „smegenys nebelaiko informacijos“, verta pirmiausia žiūrėti į visą situaciją: ar pasikeitė miegas, stresas, nuotaika, vaistai ar sveikata.

Jaustis užmaršiam ir blogai pasirodyti teste – ne tas pats

Dar vienas netikėtas dalykas: žmogaus nuomonė apie savo atmintį ne visada tiksliai sutampa su objektyviai išmatuojamais gebėjimais.

Subjektyvūs pažintiniai nusiskundimai medicinoje yra rimtai vertinami, tačiau jų priežasčių gali būti įvairių. klinikinėje apžvalgoje apie subjektyvius pažintinius nusiskundimus tarp svarbių veiksnių minimi stresas, depresija, miego sutrikimai, asmenybės ypatybės ir pažintinis rezervas.

Tai nereiškia, kad žmogus savo sunkumus „išsigalvoja“. Jo problema gali būti visiškai reali. Tiesiog pojūtis „mano atmintis suprastėjo“ pats savaime dar neatsako, kas pasikeitė ir kodėl.

O ką apskritai reikštų „smegenys veikia prasčiau“?

Kasdieniame pokalbyje ši frazė skamba suprantamai, tačiau moksliškai ji pernelyg neapibrėžta.

Pažintinė veikla apima dėmesį, kalbą, atmintį, informacijos apdorojimo greitį, planavimą, problemų sprendimą, erdvinį suvokimą ir kitus gebėjimus. Žmogaus profilis gali būti netolygus: vienose srityse jis stipresnis, kitose silpnesnis.

Todėl prastesnis vienos rūšies atminties rezultatas nėra tas pats, kas mažesnis intelektas ar apskritai blogiau veikiančios smegenys. Kita vertus, ryškus atminties pablogėjimas kartais iš tiesų gali būti platesnės medicininės problemos dalis. Būtent dėl to svarbus ne vien pats užmiršimo faktas, o jo pobūdis ir poveikis kasdienybei.

Kada užmaršumas jau vertas medicininio įvertinimo?

Pavienės atminties klaidos pasitaiko sveikiems žmonėms. Kur kas informatyvesnis signalas yra aiškus pokytis nuo ankstesnio žmogaus gebėjimų lygio ir vis didesnis poveikis savarankiškam gyvenimui.

Tokius skirtumus pateikia ir Nacionalinis senėjimo institutas. Jie nėra diagnostinis testas, tačiau padeda suprasti, kodėl gydytojui svarbus funkcionavimas kasdieniame gyvenime.

Jei atminties pokytis pastebimas, progresuoja, kelia nerimą arba jį pradeda minėti artimieji, racionalu aptarti tai su šeimos gydytoju. Įvertinus situaciją galima ieškoti ne tik neurologinių, bet ir galimai ištaisomų priežasčių.

Taigi ar gera atmintis yra „gerų smegenų“ ženklas?

Gera atmintis yra vertingas gebėjimas, bet žmogaus proto kokybės į ją sutalpinti negalima. Žmogus, kuris lengvai įsimena datas, nebūtinai geriau sprendžia naujas problemas. Žmogus, kuriam sunku prisiminti vardus, nebūtinai prasčiau supranta sudėtingas idėjas.

Naudingiau klausti ne „kiek daug prisimenu?“, o „ar mano gebėjimai pastebimai pasikeitė ir ar tai pradėjo trukdyti gyvenimui?“

Būtent šis klausimas daug geriau atskiria kasdienį užmaršumą nuo atminties pokyčio, kurį verta rimčiau ištirti.