2006 metais Lietuva pirmą kartą dalyvavo PISA tyrime. Tų metų penkiolikmečiai šiandien jau yra trisdešimtmečiai, dalis augina savo vaikus, o mokyklą per tą laiką pasiekė išmanieji telefonai, debesijos paslaugos, nuotolinis mokymas ir generatyvinis dirbtinis intelektas.
Pasikeitė programos, vadovėliai, egzaminai ir technologijos. Tačiau Lietuvos penkiolikmečių rezultatai trijose pagrindinėse PISA srityse ilgą laiką išlieka panašioje zonoje – nors tarp atskirų metų ir sričių yra ir kilimų, ir kritimų.
2026 m. rugsėjo 8 d. paskelbti PISA 2025 rezultatai šį paradoksą dar kartą išryškino. Lietuva atrodo neblogai lyginant su daugeliu kitų šalių, bet ilgalaikėje kreivėje sunku įžvelgti aiškų proveržį.
Esmė
Esmė
Naujausias PISA tyrimas vėl rodo panašų Lietuvos rezultatų lygį. Kodėl tai ir gera žinia, ir problema – bei ko PISA nepasako apie ateities mokyklą.
- Stabilumas daugelio EBPO šalių rezultatų smukimo fone yra pasiekimas 2025 m. Lietuvos rezultatai gamtos mokslų ir matematikos srityse buvo aukštesni už EBPO vidurkį, skaityme – arti jo. Dalis anksčiau stiprių švietimo sistemų tuo metu patyrė ryškesnį nuosmukį.
- Tačiau ilgalaikio proveržio nematyti Palyginus 2006 ir 2025 metus, gamtos mokslų rezultatas nominaliai liko toks pats, skaitymo – panašus, o matematikos – žemesnis. EBPO ilgalaikiai duomenys rodo rezultatus, daugelį metų svyruojančius aplink panašų lygį.
- Nauja sritis parodė kitokią stiprybę PISA 2025 pirmą kartą vertino „Mokymąsi skaitmeniniame pasaulyje“. Viena šios srities dalių – informatinis problemų sprendimas: gebėjimas naudojant skaitmeninius ir skaičiavimo įrankius modeliuoti, eksperimentuoti ir spręsti naujas problemas. Lietuva čia surinko 512 taškų ir viršijo 500 taškų EBPO vidurkį.
19 metų skaičiais: ne griūtis, bet ir ne šuolis
PISA taškai nėra pažymiai ar procentas teisingų atsakymų. Jie sukurti tam, kad būtų galima lyginti skirtingų šalių mokinių gebėjimus ir stebėti jų kitimą per laiką. Todėl kelių taškų skirtumų nereikėtų automatiškai laikyti tikru pagerėjimu ar pablogėjimu – svarbus statistinis reikšmingumas.
Vis dėlto ilgo laikotarpio vaizdas iškalbingas:
| Metai | Matematika | Skaitymas | Gamtos mokslai |
|---|---|---|---|
| 2006 | 486 | 470 | 488 |
| 2012 | 479 | 477 | 496 |
| 2018 | 481 | 476 | 482 |
| 2022 | 475 | 472 | 484 |
| 2025 | 470 | 464 | 488 |
Šaltinis – EBPO PISA ilgalaikių tendencijų duomenys ir naujausi PISA 2025 rezultatai.
2006–2025 m. nominalus matematikos rezultatas sumažėjo 16 taškų, skaitymo – 6, o gamtos mokslų liko toks pats. Tačiau vien dviejų kraštinių metų palyginimo nepakanka paskelbti vieną nenutrūkstamą nuosmukio tendenciją.
Pats EBPO, vertindamas Lietuvos 2006–2022 m. duomenis, nurodė, kad visose trijose srityse dauguma pokyčių buvo nedideli ir statistiškai nereikšmingi – rezultatai svyravo aplink istorinį vidurkį. 2025 m. matematika ir gamtos mokslai statistiškai reikšmingai nepasikeitė nuo 2022 m., o skaitymo rezultatas sumažėjo.
Taigi „stagnacija“ yra pagrįstas žodis, jei juo apibūdiname ilgalaikio proveržio nebuvimą. Tačiau būtų netikslu sakyti, kad Lietuvos mokinių rezultatai du dešimtmečius tiesiog „nejuda“ arba nuosekliai prastėja.
Kodėl stabilumas šįkart nėra vien bloga žinia
Švietime rezultatas neegzistuoja vakuume. 2022 m. PISA užfiksavo rekordinį matematikos ir skaitymo rezultatų kritimą EBPO šalyse po pandemijos. Naujausi 2025 m. duomenys rodo, kad sunkumai daugelyje EBPO šalių nesibaigė.
Net tarp tradiciškai stiprių švietimo sistemų yra ryškių nuosmukių. Pavyzdžiui, PISA 2025 duomenimis, Suomijos rezultatas nuo 2022 m. sumažėjo gamtos moksluose, skaityme ir matematikoje. Estija išliko tarp Europos lyderių, tačiau jos skaitymo rezultatas taip pat krito.
Lietuvoje 2025 m. gamtos mokslų rezultatas siekė 488 taškus, palyginti su 482 taškų EBPO vidurkiu. Matematikos – 470, kai EBPO vidurkis buvo 463. Skaitymo rezultatas siekė 464 taškus, EBPO – 461, tačiau šis skirtumas statistiškai reikšmingas nebuvo.
Tad santykinė Lietuvos pozicija pagerėjo ne vien todėl, kad šalis būtų padariusi didelį šuolį. Dalį pokyčio paaiškina ir daugelio EBPO šalių rezultatų smukimas.
Tai ir yra nepatogus PISA paradoksas: galima pakilti tarptautiniame palyginime beveik nepagerinus savo rezultato.
Lietuvos stiprybė – „grindys“, problema – „lubos“
Vien vidurkis slepia svarbią Lietuvos švietimo sistemos savybę.
2025 m. bent bazinį antrąjį PISA gebėjimų lygį pasiekė 80 proc. Lietuvos penkiolikmečių gamtos moksluose, 71 proc. matematikoje ir 72 proc. skaityme. Visais trimis atvejais ši dalis buvo didesnė už atitinkamą EBPO vidurkį.
Tačiau aukščiausius, penktą ir šeštą lygius pasiekiančių mokinių Lietuvoje mažiau. Gamtos moksluose tokių buvo 5 proc., matematikoje – 6 proc., skaityme – 4 proc. EBPO vidurkiai atitinkamai siekė 7, 8 ir 6 proc.
Kitaip tariant, Lietuva palyginti neblogai užtikrina, kad didesnė mokinių dalis peržengtų minimalų gebėjimų slenkstį, tačiau rečiau užaugina labai aukšto lygio rezultatą.
Tai keičia klausimą, ką apskritai reikštų „pagerinti PISA“. Ar tikslas turėtų būti pakelti visą vidurkį? Dar sumažinti silpniausių mokinių dalį? O gal didžiausias neišnaudotas rezervas yra mokiniai, kurie galėtų pasiekti aukščiausius lygius, bet jų nepasiekia?
PISA netikrina, ar mokinys gerai išmoko vadovėlį
PISA kartais pristatomas tarsi tarptautinis mokyklinis egzaminas. Tai nėra visai tikslu.
EBPO PISA apibrėžime akcentuojama, kad vertinami penkiolikmečiai ir jų gebėjimas naudoti žinias sprendžiant realaus pasaulio problemas. Matematinis raštingumas reiškia ne vien formulių žinojimą, bet gebėjimą matematiškai samprotauti, suformuluoti problemą ir interpretuoti rezultatą. Skaitymas apima teksto supratimą, vertinimą ir refleksiją, gamtos mokslai – gebėjimą dirbti su įrodymais, modeliais ir paaiškinimais.
Tai sąmoningai skiriasi nuo testo „ką prisimeni iš devintos klasės programos?“.
Bet PISA taip pat nėra visos mokyklos kokybės matuoklis. Jis nepasako, ar mokinys moka bendradarbiauti, yra empatiškas, fiziškai aktyvus, moka valdyti pinigus, kurti verslą ar atsakingai naudotis dirbtiniu intelektu. Vieno skaičiaus nepakanka nuspręsti, ar švietimo sistema parengia žmogų geram gyvenimui.
Nauja PISA sritis parodė kitokį Lietuvos vaizdą
Būtent todėl viena įdomiausių PISA 2025 naujovių slypi ne tradicinėje matematikos, skaitymo ar gamtos mokslų lentelėje.
PISA 2025 inovatyvioji sritis oficialiai vadinama „Learning in the Digital World“ – „Mokymasis skaitmeniniame pasaulyje“. Ji vertina mokinio gebėjimą savarankiškai ir pakartotinai kurti žinias bei spręsti problemas naudojantis skaitmeniniais ir skaičiavimo įrankiais.
Viena šio vertinimo dalių yra informatinis problemų sprendimas – anglų kalba computational problem solving. Tai nėra vien programavimas. Mokinys turi mokėti skaidyti problemą į mažesnes dalis, kurti ir taisyti skaitmeninius modelius ar algoritmus, eksperimentuoti, nagrinėti sistemų veikimą ir naudojantis skaitmeniniais įrankiais tikrinti galimus sprendimus.
Lietuvos penkiolikmečiai būtent informatinio problemų sprendimo skalėje surinko 512 taškų, kai EBPO vidurkis buvo 500. Tai statistiškai reikšmingas skirtumas Lietuvos naudai ir geriausia šalies santykinė pozicija tarp keturių 2025 m. paskelbtų PISA rezultatų sričių.
Šio rezultato nereikėtų paversti teiginiu, kad Lietuvos mokiniai jau „pasiruošę AI ateičiai“. PISA to nematuoja taip plačiai. Be to, išsamesni rezultatai apie kitą šios srities komponentą – mokinių gebėjimą savarankiškai reguliuoti savo mokymąsi skaitmeninėje aplinkoje – bus skelbiami 2027 metais.
Ar mokykla gali žinoti, ko reikės po 20 metų?
Bandymas sudaryti tikslų 2046 m. darbo rinkai reikalingų įgūdžių sąrašą greičiausiai pasmerktas. Prieš dvidešimt metų būtų buvę sunku numatyti, kad milijonai žmonių kasdien kalbėsis su generatyvinio AI sistemomis arba kad dalis profesijų atsiras aplink technologijas, kurių dar net nebuvo.
Todėl ateities mokyklos klausimas vis mažiau panašus į „kokią konkrečią programą išmokyti?“ ir vis labiau – į „ar žmogus sugebės išmokti naują programą, kai jos prireiks?“.
OECD „Learning Compass 2030“ dėl tos pačios priežasties kalba ne vien apie žinias. Jame pabrėžiami gebėjimai, nuostatos, vertybės, mokinio savarankiškumas ir gebėjimas orientuotis nepažįstamose situacijose.
Tai nereiškia, kad faktinės žinios tampa nereikalingos. Kritiškai vertinti tekstą sunku nieko nežinant apie jo temą, o spręsti sudėtingą matematinę problemą neįmanoma be matematikos pagrindų. Keičiasi ne poreikis žinoti, o santykis tarp žinojimo ir gebėjimo žinias panaudoti.
Taigi – stagnacija ar atsparumas?
Abu atsakymai turi pagrindo.
Jeigu kriterijus yra sistemos atsparumas, Lietuva turi kuo pasidžiaugti. Po pandemijos ir daugelio EBPO šalių rezultatų kritimo jos penkiolikmečiai išliko apie EBPO vidurkį arba virš jo. Gamtos moksluose per pastarąjį dešimtmetį padėtis net pagerėjo, o mokinių iš nepalankesnės socialinės ir ekonominės aplinkos rezultatai šioje srityje kilo.
Jeigu kriterijus yra ilgalaikis proveržis, beveik dvidešimties metų kreivė daug mažiau įspūdinga. Lietuvos rezultatai tebėra panašioje zonoje kaip ir pirmojo PISA tyrimo metu, nors matematikoje nominalus rezultatas yra žemesnis, skaitymo rezultatai svyravo, o aukščiausius gebėjimų lygius pasiekiančių mokinių dalis lieka mažesnė už EBPO vidurkį.
Naujausias tyrimas kartu perspėja neįstrigti vien senoje trijų disciplinų lentelėje. Lietuvos 512 taškų informatinio problemų sprendimo rezultatas rodo, kad tradiciniai matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų skaičiai nėra visas pasakojimas.
Todėl po beveik 20 metų svarbiausias klausimas Lietuvai gali būti ne vien „kaip pagaliau pakelti PISA vidurkį?“. Svarbiau suprasti, kokius gebėjimus norime sustiprinti ir kodėl – ypač jei šiandienos penkiolikmečiai darbo rinkoje ir visuomenėje turės orientuotis dar 2060-aisiais bei vėliau.
Komentarai