„Izraelio vyriausybės politika yra nusikalstama.“
„Žydai dėl to kalti.“
Šie du sakiniai gali atsirasti tame pačiame ginče apie Izraelį ir Palestiną, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas.
Pirmasis yra politinis vertinimas, kurį galima pagrįsti, ginčyti, kritikuoti kaip netikslų ar laikyti visiškai klaidingu. Antrasis atsakomybę už valstybės veiksmus perkelia visai etninei ir religinei žmonių grupei.
Būtent čia prasideda viena svarbiausių ribų tarp kritikos Izraeliui ir antisemitizmo.
Problema ta, kad universalaus testo, leidžiančio kiekvieną pasisakymą mechaniškai įdėti į vieną iš dviejų dėžučių, nėra. Net pagrindiniai antisemitizmo tyrėjų naudojami dokumentai nesutaria dėl visų ribinių atvejų.
Tačiau dėl kai kurių principų sutariama gerokai daugiau, nei gali pasirodyti iš politinių ginčų.
Esmė
Esmė
Kritikuoti Izraelio valdžią nėra antisemitizmas. Tačiau riba peržengiama, kai valstybės veiksmai perkeliami žydams kaip grupei.
- Izraelio valstybė ir žydai nėra tas pats Žydas Vilniuje, Paryžiuje ar Niujorke nėra atsakingas už Izraelio vyriausybės sprendimus vien todėl, kad yra žydas. Kolektyvinės kaltės perkėlimas yra viena aiškiausių ribų.
- Net labai griežta politinė kritika gali nebūti antisemitinė Reikalauti paliaubų, sankcijų, tirti galimus tarptautinės teisės pažeidimus ar smerkti konkrečią Izraelio valdžią savaime nėra priešiškumas žydams.
- Sudėtingiausia zona – sionizmas ir Izraelio egzistavimo klausimas Čia skirtingos antisemitizmo apibrėžtys nesutampa. IHRA kai kuriuos žydų apsisprendimo teisės neigimo atvejus laiko antisemitizmo pavyzdžiais, o Jeruzalės deklaracija palieka gerokai daugiau erdvės skirtingiems politiniams valstybės modeliams.
- Kontekstas svarbesnis už vieną žodį ar šūkį Tas pats sakinys gali būti politinis argumentas viename kontekste ir neapykantos žydams priemonė kitame. Todėl patikimiausia klausti: kas čia kaltinamas – konkreti valstybė ir jos valdžia ar žmonės dėl to, kad jie žydai?
Pirmiausia – kritikuoti Izraelį galima
Tarptautinio Holokausto atminimo aljanso IHRA darbinėje antisemitizmo apibrėžtyje, kuria remiasi ir Europos Komisija, tai pasakyta tiesiogiai: Izraelio kritika, panaši į kritiką, taikomą bet kuriai kitai valstybei, negali būti laikoma antisemitine.
Todėl savaime nėra antisemitizmas sakyti, kad:
Izraelio ministro pirmininko ar jo vyriausybės politika yra bloga;
Izraelio kariuomenės veiksmai turi būti tiriami;
civilių apsauga yra nepakankama;
Vakarų Kranto gyvenviečių politika turi būti nutraukta;
valstybei turėtų būti taikomos sankcijos;
reikia pripažinti Palestinos valstybę;
reikia paliaubų ar kitokio politinio konflikto sprendimo.
Galima ginčytis, ar konkretus teiginys faktologiškai pagrįstas, proporcingas ar politiškai išmintingas. Tačiau klaidinga arba labai aštri Izraelio kritika savaime dar nėra neapykanta žydams.
Tai pabrėžia ir Jeruzalės deklaracija dėl antisemitizmo, parengta grupės antisemitizmo, Holokausto, žydų istorijos ir Artimųjų Rytų tyrėjų. Joje aiškiai atskiriama net griežta ar kontroversiška Izraelio kritika nuo priešiškumo žydams.
Aiškiausia riba – kolektyvinė kaltė
Įsivaizduokime, kad žmogus piktinasi Izraelio karine operacija.
Protestuoti prie Izraelio ambasados dėl Izraelio valdžios veiksmų yra politinis protestas.
Tačiau eiti prie vietinės sinagogos ir reikalauti, kad joje besimeldžiantys žmonės „atsakytų už Izraelį“, yra visai kitas dalykas, jei ta bendruomenė su konkrečiu valdžios sprendimu nesusijusi.
Žydas Lietuvoje, Prancūzijoje ar Jungtinėse Valstijose nėra Izraelio vyriausybės atstovas vien dėl savo kilmės ar religijos.
Būtent žydų laikymas kolektyviai atsakingais už Izraelio valstybės veiksmus yra antisemitizmo pavyzdys tiek IHRA, tiek „Nexus“ dokumente.
Ir tai nėra vien teorinis ginčas. ES pagrindinių teisių agentūros FRA apklausoje 75 proc. apklaustų Europos žydų teigė jaučiantys, kad jų šalyje žmonės juos laiko atsakingais už Izraelio vyriausybės veiksmus vien todėl, kad jie yra žydai.
Apklausa buvo atlikta dar iki 2023 m. spalio 7-osios išpuolių ir po jų prasidėjusio karo, todėl dabartinės situacijos ji tiesiogiai neišmatuoja.
Kita aiški riba – kai grįžta seni stereotipai
Kritika Izraeliui gali tapti antisemitine ne dėl to, kad yra labai pikta, o dėl argumentų, kuriuos pradeda naudoti.
Pavyzdžiui:
| Teiginio kryptis | Kaip ją vertinti? |
|---|---|
| „Izraelio vyriausybė daro įtaką JAV politikai per lobizmą“ | Politinis teiginys, kurį galima vertinti pagal faktus ir įrodymus |
| „Žydai slapta kontroliuoja JAV vyriausybę, bankus ir žiniasklaidą“ | Klasikinis antisemitinis sąmokslo stereotipas |
| „Šio Izraelio politiko sprendimas yra nepriimtinas“ | Politinė kritika |
| „Žydai tokie yra – jiems rūpi tik pinigai ir valdžia“ | Antisemitinis apibendrinimas apie žydus |
| „Izraeliui turėtų būti taikomas tarptautinis spaudimas“ | Politinė pozicija |
| „Pasaulio žydai slapta koordinuoja karus savo naudai“ | Antisemitinė sąmokslo teorija |
Izraelio tema nesuteikia imuniteto senoms antižydiškoms idėjoms. Jeigu argumentas remiasi tariama slapta žydų kontrole, pinigais, kolektyviniu klastingumu ar dviguba lojalumo problema, etiketė „kritikuoju Izraelį“ jo pobūdžio nepakeičia.
Izraelis nėra visi pasaulio žydai – ir visi žydai nėra Izraelis
Tai skamba elementariai, bet praktiškai ši riba nuolat išnyksta.
Žydai turi labai skirtingas politines pažiūras. Yra Izraelio vyriausybę remiančių, jai griežtai prieštaraujančių, sionistų, antisionistų ir žmonių, kuriems Izraelio politika apskritai nėra svarbi jų tapatybės dalis.
Lygiai taip pat Izraelio pilietybę turi ne tik žydai.
Todėl sąvokų „Izraelis“, „Izraelio valdžia“, „izraeliečiai“, „sionistai“ ir „žydai“ naudojimas kaip sinonimų yra ne tik netikslus. Tam tikrame kontekste jis tampa mechanizmu, kuriuo valstybės veiksmai priskiriami etninei ar religinei grupei.
Paprastas redakcinis testas čia labai naudingas: ar šį sakinį vis dar būtų galima pasakyti pakeitus žodį „žydai“ konkrečios institucijos, partijos, kariuomenės ar politiko pavadinimu?
Jeigu taip, tikėtina, kad kalbama apie politinę atsakomybę. Jeigu ne, verta klausti, kodėl kaltinama visa žmonių grupė.
Sionizmas – sudėtingiausia riba
Čia prasideda tikrasis nesutarimas tarp antisemitizmo apibrėžimų.
IHRA tarp galimų antisemitizmo pavyzdžių, vertinamų atsižvelgiant į kontekstą, įtraukia žydų tautos teisės apsispręsti neigimą – pavyzdžiui, teiginį, kad Izraelio valstybės egzistavimas savaime yra rasistinis projektas.
Europos Komisija IHRA apibrėžtį nuo 2017 m. naudoja kaip pagrindinę praktinę orientacinę priemonę. 2026 m. Komisija dar kartą ją pavadino savo kovos su antisemitizmu atskaitos standartu.
Tačiau Jeruzalės deklaracijos autoriai šią ribą braižo kitaip. Jų nuomone, kritikuoti arba atmesti sionizmą kaip nacionalizmo formą savaime nėra antisemitizmas. Taip pat savaime antisemitiniu nelaikomas argumentas už dviejų valstybių, vienos demokratinės, federacinės ar kitokios valstybės modelį, jeigu jame visiems gyventojams numatomos lygios teisės.
„Nexus“ dokumentas užima panašią tarpinę poziciją: priešinimasis sionizmui nėra automatiškai antisemitinis, tačiau jis toks tampa, jei būtent žydams dėl jų žydiškumo atimama teisė į saugumą, lygybę ar bet kokios formos kolektyvinį apsisprendimą.
Vadinasi, sakinys „antisionizmas visada yra antisemitizmas“ yra per platus. Tačiau ir priešinga taisyklė – „antisionizmas niekada negali būti antisemitinis“ – taip pat neatspari realiems pavyzdžiams.
O kaip garsusis „dvigubų standartų“ testas?
IHRA tarp galimų pavyzdžių mini situaciją, kai Izraeliui reikalaujama elgesio, kurio nereikalaujama iš kitų demokratinių valstybių.
Tai viena labiausiai ginčijamų apibrėžties dalių.
Jeruzalės deklaracija teigia, kad net neproporcinga, perdėta ar vienpusiška Izraelio kritika savaime dar neįrodo antisemitizmo. „Nexus“ taip pat pabrėžia, kad didesnis dėmesys vienai valstybei nebūtinai kyla iš priešiškumo žydams – žmogus gali turėti asmeninį, politinį, istorinį ar religinį ryšį su konkrečiu konfliktu.
Todėl dvigubi standartai geriau veikia kaip klausimas, kurį verta užduoti, o ne kaip automatinė diagnozė.
Jeigu žmogus vien Izraeliui taiko visiškai kitokias taisykles todėl, kad tai žydų valstybė, antisemitizmo problema akivaizdi. Tačiau vien tai, kad jis apie Izraelį kalba dešimt kartų dažniau nei apie kitą konfliktą, dar neatskleidžia jo motyvo.
Ar boikotas prieš Izraelį yra antisemitizmas?
Savaime – nebūtinai.
Valstybių, įmonių ir produktų boikotai yra įprasta politinio protesto forma. Jeruzalės deklaracija aiškiai nurodo, kad boikotas, investicijų atitraukimas ar sankcijos Izraeliui nėra antisemitiniai vien dėl to, kad yra nukreipti prieš Izraelį.
„Nexus“ taip pat nelaiko nesmurtinių politinių veiksmų prieš Izraelį savaime antisemitizmu.
Tačiau boikoto kampanija gali peržengti ribą, jeigu ji pradeda persekioti žmones vien dėl jų žydiškumo.
Pavyzdžiui, sprendimas nepirkti konkrečioje Izraelio gyvenvietėje pagaminto produkto yra politinis vartotojo pasirinkimas. Reikalavimas boikotuoti žydų kilmės verslininką Lietuvoje vien todėl, kad jis žydas, jau yra visai kita kategorija.
„Pirmiausia pasmerk Izraelį“ – dar viena pavojinga praktika
Kolektyvinė atsakomybė gali pasireikšti ir subtiliau.
Žydų studento, kolegos ar menininko klausimas „ar tu pasmerki Izraelį?“ gali atrodyti kaip politinė diskusija. Tačiau jei klausimas jam užduodamas tik todėl, kad jis žydas, iš žmogaus reikalaujama atsakyti už valstybę, kurios politikoje jis galbūt apskritai nedalyvauja.
Analogija paprasta: iš Lietuvos musulmono nereikalaujame atsiskaityti už kiekvienos musulmoniškos valstybės valdžios veiksmus. Toks pats individualios atsakomybės principas taikomas ir žydams.
Diskutuoti su žmogumi apie jo paties išsakytą politinę poziciją yra normalu. Priskirti jam poziciją pagal kilmę – jau diskriminacinė logika.
Svarbi nepatogi tiesa: kalba gali būti šlykšti ir vis tiek nebūti antisemitinė
Tai viena vietų, kur viešos diskusijos dažnai sugriūva.
Žmogus gali pateikti grubų, istoriškai neišprususią, vienašališką ar net sąmoningai provokuojančią Izraelio kritiką. Iš to dar ne visada seka, kad jis nekenčia žydų.
Jeruzalės deklaracija sąmoningai pabrėžia, kad riba tarp pagrįstos ir nepagrįstos politinės kalbos nėra ta pati kaip riba tarp antisemitinės ir neantisemitinės kalbos.
Tai svarbu dėl dviejų priežasčių.
Pirma, antisemitizmo sąvokos išplėtimas iki bet kokios griežtos Izraelio kritikos gali nepagrįstai riboti teisėtą politinę diskusiją.
Antra, visiškas antisemitizmo galimybės atmetimas vos išgirdus žodžius „aš tik kritikuoju Izraelį“ leidžia senoms antižydiškoms idėjoms persirengti politine kalba.
Abi klaidos trukdo atpažinti tikrą problemą.
Penki klausimai, padedantys pamatyti ribą
Kas kritikuojamas? Netanyahu, Izraelio vyriausybė, kariuomenė, konkreti politika ar „žydai“ apskritai?
Ar žmonėms priskiriama kolektyvinė kaltė? Jei žydas laikomas atsakingu už Izraelio veiksmus vien dėl savo kilmės, tai stiprus antisemitizmo požymis.
Ar naudojami seni antižydiški stereotipai? Slapta pasaulio kontrolė, bankai, žiniasklaida, klastingumas, dviguba lojalumo problema nėra nauja geopolitinė analizė.
Ar siūlomas politinis sprendimas palieka žydams tokias pačias žmogaus teises ir fizinį saugumą kaip kitiems? Ginčytis dėl valstybės modelio galima; propaguoti žydų pavergimą, išvarymą ar smurtą – ne.
Koks kontekstas? Kas pasakyta prieš tai, kam tai skirta, kur vyksta protestas ir kokiu veiksmu teiginys lydimas? Vieno raktažodžio dažnai nepakanka.
Lietuvoje naudojama IHRA apibrėžtis
Lietuvos Vyriausybė 2018 m. pritarė IHRA teisiškai neįpareigojančiai darbinei antisemitizmo apibrėžčiai ir pasiūlė valstybės institucijoms į ją atsižvelgti. 2023 m. Seimas taip pat pasiūlė šalies teisėsaugai ja vadovautis.
Svarbus žodis čia yra „teisiškai neįpareigojanti“. IHRA yra praktinė priemonė padėti atpažinti antisemitizmą, o ne atskiras baudžiamasis įstatymas. Ar konkretus pasisakymas Lietuvoje yra nusikalstamas, sprendžiama pagal galiojančius teisės aktus dėl neapykantos, diskriminacijos, kurstymo ir kitų veikų.
Europos Komisija irgi pabrėžia, kad IHRA pavyzdžiai turi būti vertinami atsižvelgiant į bendrą kontekstą.
Paprasčiausia riba: kritikuokite veiksmą, o ne kilmę
Izraelis yra valstybė. Kaip ir kitų valstybių, jos valdžios sprendimai gali būti tiriami, smerkiami, ginami, boikotuojami ir politiškai puolami.
Žydai yra žmonės – labai skirtingose valstybėse gyvenanti religinė, etninė ir kultūrinė grupė. Jiems negalima automatiškai priskirti Izraelio valstybės sprendimų.
Todėl aiškiausia riba atsiranda ne ties kritikos garsumu.
Galima labai griežtai kritikuoti Izraelį ir nebūti antisemitu. Ir galima beveik nekalbėti apie Izraelio politiką, bet vartoti visiškai klasikinius antisemitinius stereotipus.
Riba peržengiama tada, kai konkrečios valstybės kritika pavirsta priešiškumu žmonėms dėl to, kad jie yra žydai: kai atsiranda kolektyvinė kaltė, sąmokslo teorijos, diskriminacija, dehumanizacija arba žydams atimamos teisės ir saugumas, kurių pripažįstame kitiems.
Šis principas veikia ir kita kryptimi: antisemitizmo kaltinimas neturėtų būti naudojamas kaip automatinis būdas nutildyti teisėtą Izraelio politikos kritiką.
Abi mintis galima laikyti vienu metu – rimtai kovoti su antisemitizmu ir kartu palikti erdvę griežtai, faktais paremtai Izraelio valstybės kritikai.
Komentarai