Mokykla namuose? Kodėl kai kurios šeimos renkasi ugdymą šeimoje

Vienam vaikui mokykla tampa vieta, kurioje jis atranda draugus, mokytojus ir savarankiškumą. Kitam net ir gera mokykla gali pasirodyti pernelyg triukšminga, greita ar nelanksti.

Šis skirtumas gerai matomas vienos Lietuvos šeimos istorijoje. 2024 m. „15min“ kalbinta Margarita Skvarčienė pasakojo, kad jos vaikams tiko skirtingi keliai. Dukrai tradicinė mokykla Anglijoje tiko ir ji joje gerai jautėsi, o vienam sūnui šeima ilgainiui pasirinko ugdymą ne mokykloje.

Tai svarbi detalė, nes ugdymasis šeimoje kartais pristatomas kaip ideologinis pasirinkimas: arba šeima tiki mokykla, arba ją atmeta. Realybėje sprendimas gali būti daug praktiškesnis – tėvai žiūri į konkretų vaiką ir klausia, kurioje aplinkoje jis gali geriausiai mokytis.

„Mokykla namuose“ – patogi frazė, bet teisiškai ji gali klaidinti

Lietuvos švietimo sistemoje svarbu atskirti du skirtingus dalykus.

Mokymas namuose paprastai siejamas su situacija, kai dėl sveikatos būklės vaikas negali lankyti mokyklos ir jo mokymas organizuojamas namuose.

Ugdymasis šeimoje yra tėvų ir vaiko pasirinkta mokymosi forma. Ji Lietuvoje įteisinta nuo 2020 m. Pagal Švietimo įstatymo 31¹ straipsnį vaikas gali šeimoje ugdytis pagal priešmokyklinio, pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo bendrąsias programas.

Taigi šeima nekuria visiškai atskiros švietimo sistemos. Vaikas iki 14 metų per savo tėvus, o 14–18 metų jaunuolis su tėvų rašytiniu sutikimu sudaro mokymo sutartį su pasirinkta mokykla. Šeimoje įgytas išsilavinimas prilyginamas mokykloje įgytam išsilavinimui.

Kodėl šeimai apskritai kyla mintis mokyti kitaip

Vieno atsakymo nėra. Lietuvoje kalbintų tėvų istorijose kartojasi noras individualizuoti tempą, daugiau laiko skirti vaiko interesams, lanksčiau organizuoti dieną ar ieškoti išeities, kai įprasta mokyklos aplinka konkrečiam vaikui netinka.

2024 m. trijų savo vaikus šeimoje ugdančių mamų pasakojimuose matyti ir dar viena priežastis – noras turėti daugiau galimybių mokymąsi derinti prie konkretaus vaiko. Viena pašnekovių Akvilė Adomaitytė pasakojo, kad šeimos sprendimui įtakos turėjo per pandemiją įgyta patirtis ir vėliau pačių vaikų noras išbandyti kitą mokymosi būdą.

Tokios istorijos yra asmeninės patirtys, o ne įrodymas, kad ugdymasis šeimoje visiems vaikams būtų geresnis. Tačiau jos parodo, kodėl daliai šeimų klausimas nėra „ar mokykla gera?“. Klausimas yra „ar ši mokymosi aplinka tinka šiam vaikui?“

Panašūs motyvai matomi ir už Lietuvos ribų. 2024 m. Italijoje atliktame 91 šeimos tyrime tarp svarbių pasirinkimo motyvų buvo individualizuotesnio, į vaiką orientuoto ugdymo ir lankstesnio šeimos gyvenimo siekis. Tai nedidelė ir vienos šalies imtis, todėl jos rezultatų negalima tiesiogiai perkelti Lietuvos šeimoms, tačiau jie rodo, kad ugdymasis šeimoje nėra vienos priežasties reiškinys.

Laisvas tvarkaraštis nereiškia, kad galima tiesiog nesimokyti

Ugdymasis šeimoje leidžia daug lanksčiau sudėlioti dieną. Matematikos užduotis galima sieti su realia veikla, vienam dalykui skirti daugiau laiko, kitą dieną mokytis kelionėje, muziejuje ar bibliotekoje.

Tačiau lankstumas nėra tas pats, kas programos nebuvimas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nurodo, kad šeimoje vaikas ugdomas pagal patvirtintas bendrąsias ugdymo programas ir konsultuojantis su mokykla.

Švietimo įstatymas taip pat nustato, kad mokykla konsultuoja mokinį, aprūpina mokomąja medžiaga ir periodiškai vertina jo mokymosi pažangą, pasiekimus bei socializacijos poreikio užtikrinimą.

Ugdymosi šeimoje tvarką detalizuoja Vyriausybės nutarimas Nr. 504. Prieš sudarant sutartį vertinamos ugdymosi sąlygos, vaiko pasirengimas ir šeimos galimybės organizuoti ugdymą.

Ar tėvai turi patys mokėti fiziką, chemiją ir kotangentus?

Viena pirmųjų abejonių skamba paprastai: pradinių klasių užduotis dar galima įsivaizduoti, tačiau kas nutinka paaugus vaikui?

Lietuvos modelis nereiškia, kad vienas iš tėvų privalo būti visų mokomųjų dalykų mokytojas. Ugdymą gali organizuoti patys tėvai ir pasitelkti kitus žmones ar specialistus, o su sutartį sudariusia mokykla išlieka konsultacijų ryšys.

Praktiškai tai reiškia, kad šeimai tenka tapti ne vien „mokytoja namuose“, bet ir ugdymo koordinatore: pasirinkti medžiagą, planuoti laiką, stebėti pažangą, ieškoti pagalbos ten, kur jos trūksta.

Tai viena priežasčių, kodėl sprendimas gali atrodyti patrauklus teoriškai, bet būti gerokai sudėtingesnis kasdienybėje.

Didžiausia kaina gali būti ne vadovėliai, o šeimos laikas

Dar prieš ugdymosi šeimoje įteisinimą parengtoje Nacionalinės švietimo agentūros švietimo problemos analizėje tarp šio modelio privalumų buvo minima galimybė individualizuoti ugdymą, o tarp trūkumų – didelis tėvų laiko, energijos ir kitų išteklių poreikis.

Čia slypi bene svarbiausia tėvų dilema. Lankstesnė vaiko diena nebūtinai reiškia lankstesnę tėvų dieną.

Reikia ne tik būti šalia vaiko. Reikia suprasti programą, planuoti veiklas, sekti mokymąsi, palaikyti ryšį su mokykla ir pasirūpinti, kad už namų ribų vaikas turėtų prasmingų santykių bei veiklų.

Dalį užduočių galima perduoti korepetitoriams, būreliams ar kitoms šeimoms, tačiau tuomet atsiranda finansinė kaina. Todėl sprendžiant, ar toks modelis tinkamas, šeimai tenka vertinti ne tik vaiko poreikius, bet ir savo darbo režimą, pajamas bei turimą pagalbos tinklą.

O kaip draugai ir socializacija?

Tai vienas dažniausiai ugdymosi šeimoje užduodamų klausimų ir kartu vienas prasčiausiai sprendžiamų vien tik šūkiu.

Vaikas, kuris nesėdi klasėje su dvidešimčia bendraamžių, nebūtinai yra socialiai izoliuotas. Jis gali lankyti sportą, muzikos mokyklą, būrelius, susitikti su kitomis šeimomis ir dalyvauti mokyklos veiklose.

Tačiau tokios galimybės savaime neatsiranda. Jas reikia organizuoti. Štai kodėl Lietuvos teisiniame modelyje socializacija nėra palikta vien šeimos interpretacijai: mokykla periodiškai vertina, ar vaiko socializacijos poreikis yra užtikrinamas.

Naujesni tyrimai taip pat nesuteikia pagrindo paprastai formulei „namuose ugdomi vaikai socializuojasi blogiau“ arba priešingai. Pavyzdžiui, 2024 m. paskelbtame 18 anksčiau namuose ugdytų jaunų suaugusiųjų Čekijoje tyrime dalyviai apibūdinti kaip socialiai aktyvūs, tačiau tokia maža kokybinė imtis negali atsakyti, kaip sekasi visiems šeimoje ugdomiems vaikams.

Ar tokie vaikai mokosi geriau?

Čia verta būti ypač atsargiems. Tiek ugdymosi šeimoje šalininkai, tiek kritikai mėgsta remtis tyrimais, kurie esą įrodo aiškų pranašumą arba žalą.

Tačiau 2024 m. paskelbtoje šiuolaikinių ugdymosi šeimoje tyrimų apžvalgoje pažymima, kad empirinė bazė tebėra metodologiškai ribota: dažnai naudojamos mažos imtys, skerspjūvio duomenys ir labai skirtingi ugdymosi šeimoje modeliai sujungiami į vieną kategoriją.

Tai sukuria svarbią problemą. Šeimos, kurios renkasi ugdymąsi šeimoje, nėra atsitiktinė visų šeimų imtis. Jos gali skirtis pajamomis, tėvų išsilavinimu, laiku, motyvacija, vaiko poreikiais ir daugybe kitų veiksnių. Todėl vien aukštesnis ar žemesnis testų rezultatas savaime neįrodo, kad jį sukėlė būtent mokymosi vieta.

Patikimesnė išvada gerokai mažiau dramatiška: nėra pagrindo manyti, kad vien etiketė „ugdymasis šeimoje“ automatiškai garantuoja geresnį arba blogesnį rezultatą.

Pasirinkimas nebūtinai turi būti visam vaiko gyvenimui

Margaritos Skvarčienės šeimos istorijoje bene įdomiausia ne tai, kad dalis vaikų buvo ugdomi šeimoje. Įdomiau tai, kad skirtingiems vaikams šeima pasirinko skirtingus variantus.

Tai padeda atsisakyti klaidingos priešpriešos, kurioje reikia pasirinkti vieną stovyklą: „mokykla“ arba „namai“.

Vaikas gali pradėti mokykloje ir vėliau pereiti į ugdymąsi šeimoje. Gali nutikti ir priešingai. Augant vaikui gali pasikeisti jo socialiniai, akademiniai ir emociniai poreikiai, šeimos darbo režimas ar tiesiog jo paties norai.

Todėl svarbiausias šeimos klausimas greičiausiai nėra „ar ugdymasis šeimoje geresnis už mokyklą?“. Daug naudingiau klausti: ar ši šeima gali realiai užtikrinti kokybišką mokymąsi, ar vaikas pats to nori ir ar toks būdas šiuo jo gyvenimo etapu sprendžia realią problemą?

Ugdymasis šeimoje suteikia daugiau laisvės nuo įprasto tvarkaraščio. Tačiau ta laisvė nėra ugdymo nebuvimas. Ji reiškia, kad didesnė atsakomybės dalis nuo mokyklos koridoriaus persikelia prie šeimos stalo.